Asociatyvinė nuotr.
Darganotą rudens dieną, krentant pirmosioms snaigėms, Aukštadvario krašto gamta pasiėmė į savo glėbį labai artimo žmogaus palaikus. Artimieji, giminės ir Aukštadvario bendruomenė atsisveikino su ilgamete Aukštadvario miestelio gyventoja, buvusia tremtine Adele Jakimavičiene.
Išėjo žmogus, bet savo artimųjų, tremties draugų ir jį pažinojusių širdyse paliko tuštumą. Netekome darbščios ir draugiškos Aukštadvario miestelio gyventojos, kuri savo gražiausią gyvenimo dalį paskyrė Aukštadvario kraštui.
Adėlė išėjo, tačiau liko jos sudėtingo gyvenimo puslapiai, siūlau kartu juos pavartyti.
Adelė Matkevičiūtė – Jakimavičienė gimė 1926 m. rugpjūčio 27 d. Trakų rajone Semeliškių valsčiuje Grinapolio kaime. Sunkiais Lietuvai laikais Adelės tėvelis, palikęs žmoną ir mažus vaikus, išvyko į Argentiną uždarbiauti. Jis labai ilgėjosi šeimos ir nuolat siuntė siuntinius vaikams. Po kurio laiko pas tėvelį nuvažiavo ir Adelės mama, laikinai palikusi tris nepilnamečius vaikus pas senelius, tikėdama, kad greitu laiku ir juos pasiims. Vaikai gyveno laukimu, kada tėveliai iš svetimos šalies atsiųs taip vadinamą “šipkartę” ir juos pasiims į Argentiną.
Deja, visas svajones sugriovė Antrasis pasaulinis karas. Vaikams nepavyko prie tėvelių rankų priglusti, jie ir toliau glaudėsi pas senelius.
Po karo prasidėjo tremtis į Sibirą. 1945 metais liepos mėnesį Adelė su seneliu, broliu ir sesute pateko į tremtinių sąrašą. Surinkę juos ir kitas šeimas į Kaišiadorių geležinkelio stotį, budeliai įspėjo: “Važiuosite į plačią Tėvynę”. Ešelonui pajudėjus iki Vilniaus, traukinys trumpam sustojo ir tuo tarpu buvo leista sausakimšuose vagonuose ištroškusiems nubėgti iki šulinio pasemti vandens. Pasinaudoję ta akimirka, Adelės brolis ir sesuo paspruko, o Adelei buvo labai gaila palikti senelį, ji pasiaukodama dėl jo, sugrįžo į vagoną. Tokiu būdu Adelė ir jos senelis atsidūrė tolimoje Komijos Respublikoje. Ten jie dirbo sunkiuose miško darbuose, gyveno šaltuose barakuose.
Atėjus žiemai, Adelė su keliomis lietuvaitėmis bandė bėgti iš Sibiro, tačiau už tai jauna, graži mergina buvo suimta ir įkalinta. Tuo metu Sibire pasimirė Adelės senelis, ten ji liko visiškai viena.
Nutirpus sniegui ir pabudus gamtai, vėl stiprėjo ilgesys Tėvynei. Tuomet Adelė ir dvi jos draugės vėl susiruošė bėgti į Lietuvą. 50 km. nuėjusios pėsčiomis, jos sutiko lietuvius, kurie ir nurodė kaip pasiekti geležinkelio stotį. Tokiu būdu Adelė parvyko į Lietuvą, tačiau ir savame krašte tais laikais tremtiniai buvo nuolat persekiojami.
Grįžusi į Kaišiadorių rajoną, Adelė netrukus persikėlė gyventi į Semeliškes. Čia ištekėjo, surado sau mylimą žmogų. Darniai gyvenanti darbšti šeima išaugino du sūnus ir dukrą.
Neužilgo Lietuvos Respubliką pasiekė melioracijos politika. 1978 metais, keliant iš melioruojamų plotų, Jakimavičių šeima atvyko gyventi į Aukštadvarį. Čia Adelė gyveno iki paskutinės savo akimirkos. Vaikai jau seniai sukūrė šeimas, dabar Aukštadvaryje ir Trakuose gyvena ir dirba jos anūkai. Iš Argentinos saulėlydžiui sugrįžo ir Adelės mama, Aukštadvaryje ji atgulė amžinam poilsiui. O Adelė, vaikystėje išgyvenusi nelengvą tėvelių netekties dalią, praėjusi sunkią Sibiro tremtį, visur ir visuomet su šypsena buvusi šalia artimųjų, krentant pirmosioms snaigėms, atgulė į savo šeimos kapą.
Mielieji, Aukštadvario seniūnijos bendruomenės vardu reiškiu nuoširdžią užuojautą Adelės šeimai, sūnui Algiui, dukrai Česlavai, visiems anūkams ir kitiems artimiesiems.
Jūs, Mielieji, šiandieną labai daug netekote, tačiau visuomet eikite gražiai nutiestu savo mamos, savo senelės taku.
Aš jai dėkoju, kad ištvėrusi nelengvą vaikystę, sunkią tremties dalią, Tėvynės ilgesį, gyveno šalia mūsų ir puoselėjo Aukštadvario kraštą, kad ji atidavė viską, ką galėjo duoti auksinę širdį turintis žmogus. Linkiu jai amžino ilgamečių pušų ošimo ir amžino pomirtinio gyvenimo…
Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė
