Retas brangakmenis žemės rutulio religijų mozaikoje

Parašyta: 2016-11-28 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |
1936 m. statuto įteikimas karaimams ir totoriams

1936 m. statuto įteikimas karaimams ir totoriams

Šįmet sukanka 80 m., kai 1936 m. balandžio 21 d. Lenkijos Respublikos Seimas priėmė „Įstatymą dėl valstybės santykio su Karaimų religine sąjunga Lenkijos Respublikoje“ ir patvirtino „Karaimų religinės sąjungos statutą“.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respub­likos padalijimo 1795 m. Europoje esančios karaimų bendruomenės (Džymat), išskyrus Haličo, buvo atsidūrusios Rusijos imperijos sudėtyje ir jų veiklą reguliavo Rusijos imperijos įstatymai. Haličo bendruomenė, atsidūrusi Austrijos–Vengrijos imperijoje, pakluso tos valstybės teisės aktams. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui padėtis pasikeitė – Vilniaus, Trakų, Lucko ir Haličo bendruomenės atsidūrė Lenkijos Respublikos teritorijoje, o Panevėžio bendruomenė –
Lietuvos Respublikoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Vilniaus, Trakų, Panevėžio karaimai, kaip ir kiti šių žemių gyventojai, buvo priversti evakuotis į Rusijos gilumą: kas į Sankt Peterburgą, Pskovą, Charkovą, kas į Maskvą, Krymą. Nors jų protėviai buvo kilę iš Krymo ir dažnas mėgo šiltą klimatą, nei Kryme, nei kur kitur Trakų karaimai nesijautė gerai, ir Rusijoje prasidėjus pilietiniam karui (1918–1920) skubėjo į gimtuosius namus. Grįždami iš Krymo jie tarsi iš naujo pakartojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais savo protėvių nueitą kelią, patvirtindami, kad jų Tėvynė yra prie Galvės ežero krantų. Simonas Firkovičius (1897–1982) eilėraštyje „Utrulamach“ („Sutikimas“) taip buvo aprašęs tuos įvykius:

Girdi, jie grįžo į Trakus!
Dabar jie Lentvary, žinai?
Bučiuojasi gimtam krašte,
Kurio nematė taip seniai!
(vertė Alfonsas Bukontas)

Naujos valstybių sienos išskyrė šeimas, gimines, apsunkino jų bendravimą, bet nesuskaldė tautos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą užgimęs rūpestis savo tautinės savimonės išsaugojimu dabar ėmė reikštis stipriau. Juolab, kad atsikūrusios nacionalinės valstybės – Lietuva ir Lenkija – ryžtingai ėmėsi gaivinti savo piliečių tautinę savimonę ir patriotinius jausmus.
Savaime suprantama, kad atsikūrusių valstybių teisėtvarka reikalavo sutvarkyti teisinius buvimo toje valstybėje dokumentus, nes įstatyminiai Rusijos imperijos aktai, kurie reguliavo Vilniaus, Trakų, Panevėžio, Lucko bendruomenių gyvenimą, bei Austrijos–Vengrijos imperijos įstatymai, kuriems anksčiau pakluso Haličo karaimai, nebegaliojo. Pasikeitus valstybių sienoms ir taip pat karaimų bendruomenių juridinei priklausomybei, reikėjo naujos ir visoms bendruomenėms vienodos įstatyminės bazės, reguliuojančios teisinius valstybės ir bendruomenės santykius. Toks dokumentas ne tik užtikrintų valstybės garantiją ir globą joje esančioms tautinėms ir religinėms mažumoms, jų nacionalinio savitumo ir kultūros raidai, bet ir išreikštų tam tikrus būtinus valstybės reikalavimus bei sąlygas mažumų bendruomenėms. Buvo iškilęs uždavinys sutvarkyti formalius santykius su valstybe ne tik karaimams, bet ir giminingai totorių bendruomenei bei kitoms religinėms mažumoms, kurių Lenkijoje buvo ne viena, pvz., analogiški dokumentai buvo ruošiami ir priimti 1936 m. dėl evangelikų ir 1938 m.
dėl stačiatikių (U. Wróblewska, Działalność kulturalno-oświatowa karaimów w Drugiej Rzeczypospolitej, Bialystok, 2015, p. 54; U.Vrublevska. Karaimų kultūrinė-švietėjiška veikla Antrojoje Respublikoje).
Norint sėkmingai spręsti šį uždavinį, sutinkamai su 1921 m. kovo 17 d. Lenkijos Respublikos Konstitucijos 115 straipsniu (Myśl Karaimska, 1937–38, Nr. 12, p. 73) Vilniaus, Trakų, Lucko ir Haličo karaimų bendruomenės turėjo turėti savo juridinį atstovą, t. y. teisiškai išrinktą dvasinį ir pasaulietinį vadovą. Deja, tokio tuo metu nebuvo, nes XX a. pradžioje buvę Trakų vyriausieji religinės ir pasaulietinės valdžios hierarchai – Romualdas Kobeckis (1823–1911) ir jo įpėdinis Boguslavas Firkovičius (1869–1915) –
jau buvo palikę šį pasaulį.
Rūpindamiesi savo juridinės padėties sutvarkymu, Trakų karaimai 1920 m. rugsėjo 24 d. jaunesniuoju dvasininku išsirinko ką tik iš Krymo grįžusį Simoną Firkovičių, kuris Eupatorijoje buvo baigęs Karaimų religinę Aleksandro vardo dvasinę seminariją. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas to meto Trakų karaimų vyresniojo dvasininko Zacharijaus Mickievičiaus (1841–1926), laikinai ėjusio ir aukščiausiojo dvasininko hachano pareigas, raštas, kuriuo jis, remdamasis dar Rusijos imperijos įstatymų sąvado 11-ojo tomo I-os dalies 1274 straipsniu, informuoja Vidaus reikalų ministeriją apie šį faktą ir prašo patvirtinti jaunesniojo dvasininko Simono Firkovičiaus išrinkimą šioms pareigoms. „Mano atliktas patikrinimas parodė, – rašo Z. Mickievičius, – kad išrinktasis Firkovičius turi reikiamų žinių ir išmano, kaip atlikti jaunesniajam dvasininkui priklausančias karaimų religines apeigas ir karaimų tikėjimo ritualus. Firkovičius yra geros moralės ir politine prasme yra patikimas“ (LCVA, f. 55, ap. 10). Taip į Trakų karaimų istoriją pirmą kartą buvo įrašyta Simono Firkovičiaus pavardė, kurio dėka Trakų ir Vilniaus karaimų dvasinis gyvenimas pamažu pradėjo grįžti į normalias vėžes, kurios, kaip parodė gyvenimas, tapo gilios ir prasmingos.
1921 m. balandžio 20 d. buvo užregistruota Vilniaus karaimų bendrija, o 1922 m. rugpjūčio 17 d. –
Laikinoji karaimų dvasinė valdyba Trakuose. Tais pačiais metais Simonas Firkovičius buvo išrinktas vyresniuoju Trakų karaimų kenesos dvasininku, minėtos valdybos vicepirmininku ir laikinai ėjo hachano pareigas. 1923 m. lapkričio 13 d. vyriausybės atstovo Vilniuje Valeri Romano potvarkiu vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius buvo įgaliotas tvarkyti Vilniaus apskrities administracijos teritorijoje esančių karaimų bendruomenių metrikų knygas ir Laikinajai dvasinei valdybai Trakuose priklausiusį turtą iki bus legaliai pagal Religinių reikalų ministro nustatytą tvarką išrinktas vyriausiasis karaimų religinis ir pasaulietinis vadovas (LCVA, f. 55, ap. 10, b. 172). Abi šios institucijos – Vilniaus karaimų bendrija ir Laikinoji dvasinė valdyba Trakuose – turėjo parengti dokumentą, reguliuojantį karaimų bendruomenių vidinį gyvenimą ir jų santykį su valstybe. Tokio dokumento reikėjo ne tik bendruomenei, norinčiai užsitikrinti priemonių, reikalingų tautiniam tapatumui išsaugoti (ypač kalbos ir religijos) teisėtumą, bet ir valstybei, kuri, siekdama užtikrinti vidaus saugumą, tautinių mažumų lojalumą ir pilietinių pareigų vykdymą, reikalavo, kad mažumos sukurtų savo formalias, teisiškai patvirtintas struktūras (U. Wróblewska, Działalność…, p. 109–111).
Vadovaujama Emanuelio Kobeckio (1863–1927) Vilniaus karaimų bendrijos valdyba sulig 1921 m.
kovo 17 d. Lenkijos Respublikos Konstitucijos 115 straipsniu parengė „Laikinų valstybės santykių su Karaimų religine sąjunga Lenkijos Respublikoje ir religinių karaimų reikalų tvarkymo taisyklių“ bei „Karaimų religinės bendruomenės statuto“ projektus ir 1923 m. birželio 6 d. abu šiuos projektus pristatė vyriausybės atstovo Vilniuje įstaigai, kad jie būtų perduoti į Religinių reikalų ir bendrojo švietimo ministeriją (Myśl Karaimska, 1937–38, Nr. 12, p. 73–78). Vilniuje 1924 m. lapkričio 30 d. vykusioje visų karaimų bend­ruomenių atstovų konferencijoje turėjo būti aptartos valdžios institucijų pastabos projektams. Tačiau konferencijos dalyviai nusprendė, kad jie negali keisti projektų atsižvelgdami į pastabas, nes neturi tam įgaliojimų. Po ilgų diskusijų buvo nuspręsta aptarti tik vieną klausimą, į kurį buvo atkreiptas dėmesys ir pastabose – dėl moterų dalyvavimo renkant dvasininkus. Atsižvelgiant į karaimų religijos kanonus, moterys tokiuose rinkimuose paprastai nedalyvaudavo, tačiau visuomenės gyvenimui demokratėjant klausimas tapo aktualus. Deja, minėtoje konferencijoje nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė ir galutinis sprendimas nebuvo priimtas. Detali šio svarstymo eiga matyti konferencijos protokoluose, kurie saugomi Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekos archyve ir neseniai paskelbti leidinyje Almanach Karaimski (2015, Nr. 4, p. 183–215).
Galutinis abiejų aukščiau minėtų dokumentų parengimas pajudėjo į priekį po vyriausiojo dvasininko ir pasaulietinio karaimų vadovo rinkimų, kurie įvyko 1927 m.
rugsėjo 23 d. Trakuose. Juose dalyvavo pirmajame visuotiniame Lenkijos karaimų suvažiavime Vilniuje išrinkti visų keturių Lenkijos Respublikos teritorijoje esančių bendruomenių (Trakų, Vilniaus, Lucko ir Haličo) atstovai, rinkimų sekretorius, laikinai einantis hachano pareigas Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius ir Vilniaus vaivadijos religijos reikalų skyriaus vedėjas, t. y. vyriausybės atstovas Viktoras Piotrovičius. Vyriausiuoju dvasininku ir pasaulietiniu vadovu vienbalsiai buvo išrinktas buvęs vyriausiasis Krymo karaimų dvasininkas Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961), tuo metu gyvenęs Stambule, o nuo 1928 m. –
Vilniuje.
Darbas derinant Seime aukščiau minėtus dokumentus truko dar aštuonerius metus. Kaip tarpukariu savo straipsnyje apie karaimų šeiminį, visuomeninį ir religinį gyvenimą Vilniuje ir Trakuose rašo Lenkijos karaimų religinės sąjungos pirmininkas profesorius Šymonas Pileckis (Karaimi. Wydawnictwo Sejmowe, Warszawa, 2012, p. 38–39), taip atsitiko todėl, kad buvo norėta suvienodinti analogiškus karaimų ir musulmonų dokumentus. Galiausiai 1936 m. balandžio 21 d. vienbalsiai Lenkijos Respublikos Seime buvo priimtas ir Prezidento pasirašytas „Valstybės santykio su Karaimų religine sąjunga Lenkijos Respublikoje įstatymas“. Analogiškas įstatymas buvo priimtas ir dėl musulmonų bendruomenės. Tokiu būdu ir karaimų, ir musulmonų religinėms bendruomenėms buvo suteiktas juridinių asmenų statusas ir patvirtintas jų autonomiškumas.
Dokumentas buvo atspausdintas balandžio 24 d. Lenkijos Respublikos dienraštyje „Įstatymų žinios“ (Dzieńnik Ustaw, 1936,
Nr. 30), o balandžio 26 d. Religinių reikalų ir bendrojo švietimo ministras prof. Vojciechas Svientoslavskis Vilniaus vaivadijos konferencijų salėje dalyvaujant abiejų bendruomenių nariams bei Vilniaus miesto valdžios atstovams karaimų ir musulmonų vyriausiems dvasininkams hachanui Hadži Seraja Chanui Šapšalui ir muftijui Jokūbui Šynkievičiui įteikė puošnų dienraščio egzempliorių su įstatymų tekstais. Apdovanodamas Hadži Serają Chaną Šapšalą ordino „Polonia Restituta“ Komandoro kryžiumi su žvaigžde, ministras pasakė, kad jo, kaip „žymaus mokslininko, Rytų klausimų žinovo svarba ir autoritetas suteikia vyriausiojo karaimų dvasininko institucijai ypatingo spindesio. Istoriniuose Trakuose Jo Ekscelencijos aukštų moralinių ir mokslinių privalumų bei pasiaukojamo darbo dėka atgimsta tradicinis karaimų dvasinis ir religinis centras, kuris yra žinomas toli už valstybės ribų, o valstybės viduje jis tampa žinių apie Orientą sklaidos centru.“ Ministras taip pat pažymėjo, kad šis garbingas apdovanojimas parodo, kokios reikšmingos yra karaimų ir totorių bendruomenės Lenkijos valstybėje ir jos kontaktuose su Rytų kraštais. Ypač pabrėždamas prof. Hadži Serajos Chano Šapšalo kaip vyriausiojo karaimų religinio hierarcho autoritetą ir nuopelnus, ministras pažymėjo, kad įstatymu jam suteikta ypatinga privilegija –
savo spaude naudoti valstybės herbą (Myśl Karaimska, 1935–36, Nr. 11, p. 124).

1936 m. birželio 26 d. buvo priimtas Ministrų tarybos potvarkis dėl „Karaimų religinės sąjungos statuto“ („Įstatymų žinios“, Nr. 72), kuriame sankcionuojama vidinė pačios bendruomenės hierarchijos ir vadovavimo struktūra.
Dr. Jakubas Savickis monografijoje Teisinės religinių mažumų Lenkijos Respublikoje padėties tyrimas, paskelbtoje 1937 m., išdėstė valdžios priimto Įstatymo bei Statuto pagrįstumą ir pažymėjo, kad „karaimų Įstatymas yra musulmonų Įstatymo dvynys“ ne tik dėl to, kad kartu buvo pristatytas Seime ir paskelbtas „Įstatymų žiniose“, bet ir „visų pirma dėl teisinės konstrukcijos, atskirų prob­lemų formulavimo bei valstybės santykio su ta religine sąjunga sunorminimo“ (Myśl Karaimska, 1937–38, Nr.12, p. 75).
Priimtame dokumente buvo nustatyti svarbiausi teisiniai Karaimų religinės sąjungos funkcionavimo valstybėje parametrai: pažymima, kad Karaimų religinė sąjunga turi savo vidinę struktūrą ir valdymą, yra savarankiška ir nėra susijusi su jokiomis religinėmis ar pasaulietinėmis užsienio valstybių institucijomis. Tokiu būdu buvo įtvirtinta Karaimų religinės sąjungos autokefalija. Toliau pažymima, kad Karaimų religinė sąjunga yra juridinis asmuo ir gali sutinkamai su valstybės įstatymais naudotis, valdyti ir tvarkyti savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą religiniais ir labdaringais tikslais, vykdyti kultūrinę-švietėjišką veiklą. Įstatyme taip pat nustatyta hachano kompetencija, jo santykiai su dvasine valdyba ir viršenybė virš kitų dvasininkų. Jis yra atsakingas už visų bendruomenių ir parapijų veiklą, įgaliojamas atstovauti Karaimų religinei sąjungai kontaktuose su valstybės aukščiausiais asmenimis bei pareigūnais, taip pat užsienyje. Hachanas, renkamas iki gyvos galvos, turįs užtikrinti, kad sąjungos veikla neprieštarautų valstybės įstatymams, jo išrinkimą turėjo patvirtinti Respublikos Prezidentas. Jis turįs juridinę galią spręsti santuokinius klausimus, skirti atskirų bendruomenių dvasininkus, keisti atskirus statuto punktus. Beje, dar prieš priimant šiuos dokumentus, Hadži Seraja Chanas Šapšalas, 1933 m. renkant Haličo vyresnįjį dvasininką leido rinkimuose dalyvauti ir moterims (Karaimi na Litwie i w Polsce, Warszawa-Wilno, 2003, p. 16). (Kiti karaimų dvasininkų rinkimai Trakuose vyko jau po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo –
1992 m. vyresniuoju dvasininku buvo išrinktas Mykolas Firkovičius (1924–2000), o 2010 m. – Markas Lavrinovičius (1938–2011). Tada moterų dalyvavimas rinkimuose nebebuvo kvestionuojamas.)
Išrinktojo 1927 m. hachano buveinė buvo Vilniuje, o Karaimų valdyba – Trakuose. Kadangi Hadži Seraja Chanas Šapšalas buvo vienintelis pasaulyje teisėtai išrinktas karaimų dvasinis hierarchas, jo jurisdikcijoje, remiantis paprotine teise, buvo karaimų religinės bendruomenės ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje (Panevėžyje), Turkijoje, Egipte, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Vakarų Europoje. Tuo tikslu tenykštės bendruomenės ne kartą su juo kontaktavo, jis pats irgi jas lankė ir jų prašymu rūpinosi jų priskyrimu jo jurisdikcijai. Nors Įstatyme pripažįstamas religinės mažumos savarankiškumas ir autonomiškumas, bet atskiruose jo straipsniuose buvo numatyta ir gana griežta valstybės priežiūra bei valstybės ir atskirų jos institucijų prievolė kontroliuoti tos mažumos veiklą (U. Wróblewska. Działalność…, p. 53).
Niekas negalėjo numatyti, kad 1936 m. priimti dokumentai oficialiai galios taip trumpai, ir sovietų valdžia privers Hadži Serają Chaną Šapšalą atsisakyti dvasinio hierarcho pareigų. Tačiau, nepaisant sudėtingų XX a. vidurio istorinių ir ideologinių peripetijų, moralinio autoriteto ir garsaus mokslininko orientalisto vardo prof. Hadži Seraja Chanas Šapšalas niekada nebuvo praradęs, ir jis minimas visose Europos karaimų bei profesionalių orientalistų bend­ruomenėse.
Hadži Serajos Chano Šapšalo aktyvios veiklos dėka prieš 80 metų priimti dokumentai įtvirtino tęstinumą tų juridinių aktų, kurie ne kartą buvo suteikti karaimams Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių nuo XIV a. pabaigos, užtikrino karaimų bažnyčios hierarchinę nepriklausomybę. Jie taip pat tapo pagrindu tos juridinės bazės, kuri buvo sukurta Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę. Nauji Lietuvos karaimų religinės bendruomenės įstatai buvo priimti 1992 m. balandžio 4 d., o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 30 d. potvarkiu karaimų bendruomenei, kaip nuo XIV a. pabaigos Lietuvoje egzistavusios karaimų religinės bendruomenės teisių perėmėjai, suteiktos juridinio asmens teisės. Lietuvoje karaimų religija kaip viena iš tradicinių yra įteisinta Lietuvos Konstitucijoje.
Pristatant dokumentus svarstyti Lenkijos Respublikos Seime 1936 m. vasario 7 d., buvo pasakyta, kad „karaimai yra vienas rečiausių brangakmenių žemės rutulio religijų mozaikoje“. Belieka padėkoti Viešpačiui, karaimų vadinamam Tieńri, kad jie dar tebėra šios mozaikos dalis.

Dr. Halina KOBECKAITĖ


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *