Romualdas Tinfavičius – Lietuvos karaimikos puoselėtojas

Parašyta: 2013-10-18 | Kategorija: Istorija, Karaimai, Naujienos |
tinfavicius

Romualdas Tinfavičius

„Trakų žemės“ pokalbis su Romualdu Tinfavičiumi, inžinieriumi ir kelininku, gimusiu Biržuose, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusiu Trakuose, jau daugelį metų renkančiu karaimų tautos kultūros paveldo medžiagą Lietuvoje ir užsienyje.

P. Romualdai, gal trumpai papasakotumėte, kaip karaimai įsikūrė Biržuose?

Karaimai Biržuose įsikūrė dar Vytauto Didžiojo laikais. Kaip žinoma, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė siekė ir Krymą, Vytautas atkeldino iš ten tris šimtus septyniasdešimt šeimų, kurias apgyvendino Panevėžyje, Biržuose, Trakuose, Vilniuje ir daugelyje kitų vietų – kiek žinau, dvidešimtyje vietovių.

Esate gimęs Biržuose, Tinfavičiai – biržiečiai?

Aš gimiau Biržuose 1936 m. vasario 16 d. verslininkų Simono ir Pelagėjos šeimoje. Tėvai buvo prekybininkai, tuo metu Biržuose Vytauto ir Kęstučio gatvių sankirtoje turėjo konditerijos parduotuvę „Vitaminas“, bet prasidėjus sovietinei okupacijai, parduotuvė buvo nacionalizuota. Tėvas dar prieš tai buvo nusipirkęs 7,5 ha žemės Talačkonių kaime (Pasvalio r.), kur persikėlėme ir gyvenome iki 1946 m. 1946 m. persikėlėme gyventi į Panevėžį, ten tėvai nusipirko namą. Motina dirbo bufete, kurį atidarė Panevėžio kooperatyvas (dirbti buvo galima pagal patentą). Tą bufetą liaudis vadindavo „karaimka“ ir dar dabar vyresni žmonės jį prisimena. Talačkonių kaimo mokykloje baigiau keturis skyrius, o Panevėžyje mokiausi iki septintos klasės, 1950 m. įstojau į Panevėžio hidromelioracijos technikumą, kurį baigiau 1955 m.

Pasikalbėkime apie Panevėžio hidromelioracijos technikumą, ar su Jumis mokėsi J. E. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas?

Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Kauneckas mokėsi dvejais metais vėliau už mane, bet mes buvome pažįstami. 1955 m. baigiau technikumą ir praėjus penkiasdešimčiai metų suorganizavau kurso draugų susitikimą. Surinkau kurso draugų biografijas ir paruošiau knygą „Mūsų metų brydės“, kurią padovanojau Lietuvos žemės ūkio universiteto Melioracijos fakultetui, ten yra muziejus. Knygoje buvo vysk. J. Kaunecko pasveikinimas bendramoksliams. Kai universitete pamatė tą sveikinimą, tai sugalvojo paprašyti vysk. J. Kaunecko, kad pašventintų muziejų. Drauge su kolegomis iš Lietuvos žemės ūkio universiteto – docentu Liudu Kinčiumi, lektoriais Alfredu Keželiu ir Stasiu Tamošausku – važiavome į Vadoklius, ten kaip tik vyko atlaidai. Mus suvedė su vysk. J. Kaunecku, papietavome, atminimui įsiamžinome nuotraukoje. Į universitetą vyskupas atvykti negalėjo, tačiau atsiuntė savo patikėtinį, kuris ir pašventino muziejų. Dar buvome kelis kartus susitikę su vyskupu – buvau nuvykęs, kai jis šventino Panevėžio aplinkkelį-kelią per šio atidarymą, pasikalbėjome.

Kai baigėte technikumą, ėmėte dirbti?

1955 m. rugsėjo 1 d. nuvykau į Žagarės mašinų traktorių stotį (MTS) ir ėmiau dirbti inžinieriumi. Ten išdirbau metus, pagal įstatymus reikėjo trejus metus, bet aš nesulaukęs tų trejų metų sugrįžau į Panevėžį ir įsidarbinau Sausinimo sistemų valdyboje, kurios viršininkas buvo A. Steponavičius, motinos geras pažįstamas. Ten mane priėmė dirbti projektuotoju. Porą metų padirbau ir ėmiau galvoti, kad reikia įgyti daugiau praktikos gamyboje. Taigi išvažiavau į Vilnių, įsidarbinau Vilniaus melioracijos mašinų stotyje, tuomet direktorius buvo J. Purveneckas. Mane priėmė labai maloniai. Mano darbo objektai buvo įvariose vietovėse – tada dar kiekviename rajone nebuvo melioracijos stočių. Teko dirbti Širvintų rajone: „Pažangos“, Viesų kolūkiuose, Bartkuškio, Šešuolėlių tarybiniuose ūkiuose. Dirbant Vilniaus melioracijos mašinų stotyje, buvau paskirtas vadovauti Vingio parko šokių estrados aikštelės statybai. Pačią estradą statė statybininkai, o melioratoriams buvo nurodyta įrengti aikštelę. Čia dirbo daug kalinių, kuriuos prižiūrėjo kariškiai.

P. Romualdai, papasakokite, kaip susitikote su p. Julija, kaip į Trakus atvedė keliai?

Panevėžio ir Trakų jaunimas palaikė ryšius ir štai 1962 m. gegužės mėnesį panevėžiečiai pakvietė jaunimą iš Trakų aplankyti Panevėžį. Tada dar stovėjo mūsų kenesa, prie kenesos buvo bendruomenės namai. Dirbdamas Širvintose, sužinojau iš draugų, kad atvažiuos trakiškių jaunimo delegacija. Kadangi buvau pakviestas, nuvykau į susitikimą. Delegacijos – penkių merginų ir dviejų vaikinų – atvykimo proga panevėžiečiai surengė ekskursiją po Panevėžį, per kurią aplankėme istorines vietas, o per vakaronę susipažinau su Julija. Paskui panevėžiečiai, tarp jų ir aš, buvo pakviesti į Trakus. Trakuose apžiūrėjome Trakų Salos pilį, paplaukiojome valtelėmis. Sugrįžęs į Širvintas, nusprendžiau dar kartą aplankyti Trakus ir Juliją. Taigi 1962 m. rugsėjo 16 d. susituokėme ir jau pragyvenome penkiasdešimt vienerius metus. Tada Julija jau dirbo mokytoja Trakuose, prieš tai buvo dirbusi Tetėnų mokykloje (Eišiškių r.) direktore.

Jūs žinomas kaip istorijos mylėtojas, įvairių renginių organizatorius, kada susidomėjote karaimų tautos istorija?

Vaikystėje šeimoje mes kalbėdavome karaimiškai. Tad aš karaimų kalbos šimtu procentų nemoku, bet kokį šešiasdešimt procentų moku, susikalbėti galiu, tik dabar nebėra su kuo kalbėti, mažai mokančių šią kalbą. Kalbu lietuviškai panevėžiškių tarme.

4

Iš kairės į dešinę: LŽŪU docentas Liudas Kinčius, 1955 m. PHT absolventas, magistras Romualdas Tinfavičius, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, LŽŪU lektorius Alfredas Keželis, lektorius Stasys Tamošauskas. 2006 m. gegužės mėn. Vėlykių km. Panevėžio raj.

Kai 1962 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo išspausdintas straipsnis apie karaimus, kur buvo ir Julės nuotrauka, ėmiau domėtis karaimų tautos istorija. Dar labiau susidomėjau apsigyvenęs Trakuose – kioskuose ieškodavau laikraščių, kur būtų apie karaimus parašyta. Anksčiau labai mažai rašydavo, vienas kitas straipsnelis būdavo. Tai nusipirkdavau laikraštį, iškirpdavau straipsnelį ir vis dėdavau į krūvą. Daug metų taip rinkome. Susipažinau su Trakų vidurinės mokyklos, kurioje dirbo mano žmona, direktoriumi a. a. Aleksandru Rezanovu. Ir šis artėjant 600 metų karaimų atkėlimo į Lietuvą minėjimui, kartu su Trakų viešosios bibliotekos skyriaus vedėja Jadvyga Kulikiene paklausė, ar turiu medžiagos apie karaimus. Aš jiems sukroviau daugybę informacijos, o jie ją sukomplektavo. J. Kulikienė irgi važinėjo po bibliotekas, rinko medžiagą. Taip susikaupė jos nemažas pluoštas. A. Rezanovo dėka medžiaga buvo sukomplektuota pagal temas, surišta į knygas. Padovanojome septynis tomus – paskui dar daugiau padarėme: Trakų viešajai bibliotekai, Trakų istorijos muziejui, Mokslų akademijos, Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto bibliotekoms, vienas egzempliorius liko pas mane, kitas pas A. Rezanovą. Po bibliotekas važinėjome su J. Kulikiene, vėliau gavome padėkas iš jų. Ir dabar teberenku medžiagą. Prieš kelerius metus ėmiau drauge su Aleksandru Vytautu Zajančkausku rašyti, kurti, spausdinti straipsnius apie karaimus, davėme juos peržiūrėti ir pataisyti Elžbietai Bezekavičienei. Ėmiau spausdinti straipsnius „Trakų žemėje“, Jūs pasiūlėte išleisti knygą, aš sutikau. Straipsniai laikraščiuose buvo sutrumpinti, iš tiesų, jie gerokai ilgesni.

Jūs ne tik rengėte knygas ir rinkote medžiagą, bet ir daugybę metų dirbote Kelių valdyboje?

Kelių valdyboje ėmiau dirbti, kai persikėliau į Trakus. Tai buvo 1963 m. Pirmiausia, įsidarbinau Trakų rajono vykdomajame komitete (pirmininkas Adolfas Mainelis). Buvau kelių inžinieriumi-inspektoriumi, kuruodavau rajono kelių finansavimą. Po poros metų perėjau į Kelių eksploatavimo ruožą dirbti inžinieriumi. Mūsų pirma kontora buvo ten, kur dabar karaimų bendruomenės namai (Karaimų g. 13), o mediniai garažai buvo ten, kur dabar įsikūrusi Trakų kelių tarnyba. Kai įsidarbinau, viršininkas buvo a. a. Justinas Lileikis, su juo pradėjome statyti gamybines patalpas, kontorą. Jis 1966 m. išvyko gyventi į Jonavą. Paskui teko dirbti su viršininkais J. Naujiku, V. Petraičiu, G. Striauku, A. Kazbaru, S. Kalvaičiu. Paskutinius trylika metų dirbau VĮ „Vilniaus regiono keliai“, užėmiau atsakingas pareigas. Kelių sistemoje išdirbau keturiasdešimt ketverius metus, man buvo suteiktas kelininko veterano Garbės vardas.

Jūs dabar labai aktyviai organizuojate įvairius kelininkų renginius?

Prieš trylika metų susikūrė veteranų klubas, pavadinimu „Kelininkas“. Ir aš iš karto į tą klubą įstojau. Per metus su klubu būna keturios išvykos. Važinėjame po visą Lietuvą – kelių tarnybas, regiono statybos organizacijas ir pan. Rudenį vyksta grybavimo šventės, į paskutinę tokią šventę susirinko penkiasdešimt penki veteranai iš visos respublikos. Labai gražiai mus visur priima, nes dabartiniai viršininkai yra veteranų mokiniai. Jau išleisti du tomai veteranų klubo „Kelininkas“ almanacho. Veteranų klubo nariu gali būti pensinio amžiaus žmogus, išdirbęs ne mažiau kaip dvidešimt penkerius metus kelių sistemoje, nesvarbu, kokios specialybės – mechanikas, elektrikas, inžinierius ir pan. Mūsų klubo prezidentas nuo pirmos dienos yra visiems žinomas buvęs ministro pavaduotojas, buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Henrikas Jackevičius. Jis mums daug padeda. Kelininkai leidžia žurnalą „Lietuvos keliai“, išeinantį du kartus per metus. Aš taip pat bendradarbiauju su šiuo žurnalu, rašau straipsnius apie veteranų išvykas, duodu nuotraukų. Taip pat kartu su Lietuvos kelių muziejaus direktoriumi Juozu Stepankevičiumi leidžiame leidinį apie veteranų klubo veiklą pavadinimu „Garbė išeinančiai kartai“, šiuo metu rengiamas jau penktas tomas.

Kaip minėjau, organizavau kurso draugų susitikimą – po penkiasdešimties metų susitikome Panevėžyje pas Rodrigą Mykolaitį. Iš keturiasdešimties baigusių suradau dvidešimt šešis gyvus, keturiolika buvo mirę. Atvažiavo dvidešimt du, prieš tai visi atsiuntė savo biografijas, nuotraukas – tai sudėjau į knygą. Pasikviečiau Lietuvos kelių direkcijos darbuotoją Stanislavą Gedminienę, kuri moka vesti tokius renginius. Ji maloniai sutiko padėti, tad parengėme puikią šventės programą – su muzika, dainomis, poezija. Viena įdomiausių programos dalių – mūsų penkiasdešimties metų „išpažintys“. Visi labai džiaugėsi, nepažino vieni kitų – pražilę, praplikę verkėm apsikabinę. Po dvejų metų surengiau susitikimą Trakuose – iš dvidešimt dviejų jau tik aštuoni atvažiavo. Dar po metų – Širvintose. Atvyko dešimt, padarėme ekskursiją, aplankėme Šešuolėlių dvarą, Kernavę, Čiobiškyje gyvenantį liaudies meistrą Povilą Malinauską, labai gražiai pabendravome. Paskutinis susitikimas buvo po metų Anykščiuose, ten gyveno mūsų kurso draugas Vytautas Raišelis, jis suorganizavo ekskursijas į „Arklių muziejų“, pas menininką Stanislovą Petrašką, kuriantį paveikslus iš akmenų, į bažnyčias, J. Biliūno „Laimės žiburį, Vorutos pilį ir daugelį kitų vietų. Padariau daugybę nuotraukų. Kviečiau dar kartą į Panevėžį, kur gyvena devyni kurso draugai, tačiau į mano raginimą atsiliepė tik R. Banys, V. Raišelis ir V. Arimavičius. Vis dėlto tikiu, kad ateityje dar surengsime susitikimą.

O kaip Jūsų, karaimų, bendruomenė, kas šiemet įvyko, gal prisimintumėte?

Šiemet buvo jau vienuoliktą kartą suorganizuota karaimų mokykla. Buvo atvykę turkai, pamokas vedė tiurkologė prof. Eva Csato-Johanson. Porą metų dalyvavau tos mokyklos veikloje, lankiau pamokas, įdomumo dėlei dariau nuotraukas, paruošiau knygą „Dešimt metų karaimų mokyklai“, kurią padovanojau prof. Evai Csato-Johanson. Dar šiemet buvo labai įdomi išvyka į Biržus.

Prieš ketverius metus Biržuose vyko renginiai tautų mažumoms, buvo pakviestas ir mūsų ansamblis „Sanduhač“. Aš tuo metu buvau Panevėžyje, sužinojau apie tai, pasikviečiau savo giminaičius ir nuvažiavome į Biržus. Ten labai gražiai mus priėmė, pačioje pilyje vyko koncertas, o paskui buvo bendra vakarienė. Pradėjome kalbėtis ir aš pasisakiau, kad esu tikras biržietis, kad mano tėvas turėjo parduotuvę. Jie susidomėjo. Labai maloniai nustebau, kai dvi vyresnės moterys perklausė, ar esu „Vitamino“ sūnus. Jos mane prisiminė, nors iš Biržų išvykome, kai buvau šešerių ar septynerių. Po šio renginio Biržų laikraštyje paminėjo ir mus.

Kai šį kartą nuvykau į Biržus, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Istorinių tyrimų skyriaus vedėjas Antanas Seibutis jau prisiminė, kad Biržai mano tėviškė. Yra išleista Petro Skodžiaus knyga „Gyvenimo briaunos – švelnios ir aštrios“ (2008), toje knygoje aprašomos visos Biržų gatvės, ten minima ir mano šeima, tėvų parduotuvė. Karaimų gatvė dar išlikusi, mūrinis namas, kuriame buvo parduotuvė, stovi, nors po karo daug kas buvo nugriauta, mediniai pastatai sudeginti. Aš gimiau mediniame namuke šalia pašto, jis dar ilgai stovėjo, bet gal prieš kokį dešimtmetį tą namą nugriovė ir pastatė parduotuvę. Nuvykome ir prie karstinės įgriuvos, parodė mums Karajimiškio kaimą ir apie karaimus papasakojo. Prieš ketverius metus dr. Deimantas Karvelis mums pasakojo, kaip atsirado karaimai Biržuose, daug žydų ten gyveno, nors ir karaimų nemažai buvo – penkiolika šeimų, dar kaime jų buvo, o paskui visi į miestus išsikėlė. Paskutiniai jau išvažiavo 1942 m.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ, Juozas VERCINKEVIČIUS

R. Tinfavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *