Rūdiškių klebonas Adomas Žemaitis (1883–1936)

Parašyta: 2018-02-05 | Kategorija: Bažnyčia, Naujienos, Rūdiškės |

Šiemet minime reikšmingą sukaktį – Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį – 1918 m. vasario 16-ąją buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Šiam tikslui buvo ruoštasi iš anksto, bet tai nebūtų įmanoma be 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusios Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kurios veikloje buvo numatytas Lietuvos Nepriklausomybės klausimas. Joje dalyvavo vienuolika delegatų iš tuometinės Trakų apskrities, vienas jų – Rūdiškių klebonas Adomas Žemaitis.
„Trakų žemė“ pradeda projektą „Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) delegatai iš Trakų apskrities: biografijų parengimas“. Šiuo projektu norima atskleisti asmenų, prisidėjusių prie valstybės istorijos kūrimo, veiklą, jų likimus, bei paskatinti visuomenę domėtis Lietuvos istorija ne tik valstybiniu, bet ir lokaliniu mastu, puoselėti tautinį identitetą.

1908 m. valdžia leido statyti Rūdiškių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, Trakų parapijos filiją. 1909 m. į Rūdiškes paskirtas kunigas Adomas Žemaitis gyvenamajame name įrengė altorių ir pradėjo laikyti pamaldas. 1913 m. įsikūrė „Ryto“ draugijos skyrius. 1921 m. įkurta parapija. Bažnyčios statyba baigta 1932 m.

Trakų vikaras

Adomas Žemaitis, Martyno sūnus, gimė 1883 m. kovo 24 d. (pagal Julijaus kalendorių) Gied­raičių parapijoje. Pasak Kaišiadorių vyskupijos kurijos kanclerio Gedimino Tamošiūno pateiktos informacijos iš kurijos archyve saugomos A. Žemaičio asmens bylos, vaikinas mokėsi Giedraičių rusiškoje mokykloje ir Vilniuje. Į Vilniaus kunigų seminariją priimtas 1904 m.
Baigęs seminariją ir įšventintas 1908 m., pusantrų metų dirbo Trakų parapijos vikaru. Buvo pasiųstas į Merkinę: Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA), f. 694, ap. 1, b. 2902, yra 1909 m. sausio ir vasario mėnesiais rašyti Merkinės parapijiečių prašymai Vilniaus vyskupijos valdytojui K. Michalkevičiui grąžinti jiems kun. A. Žemaitį, kuris ten trumpai dirbo. Prašymus pasirašę šimtai įvairių kaimų gyventojų ir kun. J. Aleknavičius.
Anot A. Žemaičio 1912 m. rugsėjo 24 d. rašto vyskupijos valdybai, kunigas turėjo vyskupijos valdytojo 1909 m. kovo 9 d. išrašytą pasą. 1910 m. A. Žemaitis perkeltas klebono pareigoms į Rūdiškes.

Rūdiškių klebonas

Pradėjęs klebonauti Rūdiškėse, ėmėsi naujos – mūrinės bažnyčios statybos. Tačiau iškilo konfliktų su vietos dvarininkais lenkais, ypač su Kalikstu ir Vitoldu Kucevičiais.
Nežinia, kokių paskatų vedinas, Trakų klebonas ir dekanas Juzefas Karvovskis 1911 m. gegužės 21 d. apie kun. A. Žemaitį išsiuntė raštą vyskupijos valdytojui. Rašte sakoma, kad kaip Trakų vikaras Žemaitis pasižymėjo darbštumu ir sąžiningumu. Tačiau kitaip yra, kai jis tapo Rūdiškių parapijos administratoriumi. „Šiandien su didele širdgėla drįstu pranešti, kad kun. Žemaitis iki pasibjaurėjimo ėmė piktnaudžiauti stipriaisiais gėrimais: būdamas svečiuose Trakuose, […], leido sau šokti su panelėmis, o pakviestas į Užutrakį pagerbti grafo Tiškevičiaus pas sodininką Palką, kur buvo susirinkę inteligentiški asmenys, tarp jų Tiškevičiaus guvernantė prancūzaitė, per daug išgėręs šoko, pasipuošė gėlėmis…“ J. Karvovskiui apie tai pranešusi grafienė Tiškevičienė. Be to, sklinda gandai, kad A. Žemaitis už bažnyčios pinigus azartiškai lošia kortomis ir užvedęs intymią pažintį su kažkokia lengvo elgesio moterimi stačiatike Červinskaja. Gavęs tokį laišką, vyskupijos valdytojas 1911 m. birželio 8 d. parašė Vilniaus gubernatoriui, kad numatęs A. Žemaitį perkelti vikaru į Rodūnią, tačiau greitai nuomonę pakeitė ir kunigą paliko Rūdiškėse.
J. Karvovskio laiške suminėtus faktus vyskupijos valdytojas pavedė ištirti naujam Trakų dekanui K. Maliukevičiui. Pasak jo 1911 m. liepos 6 d. rašto vyskupijos valdytojui, dekanas apklausė kaimyninių parapijų klebonus Vojevockį ir Lošakevičių, kurie dažnai susitikdavo su A. Žemaičiu – Trakų vikaru ir dabartiniu Rūdiškių klebonu. Šiedu niekada nepastebėjo ir iš kitų negirdėjo, kad A. Žemaitis piktnaudžiautų alkoholiniais gėrimais, atvirkščiai, girdėjo apie jį tik gerus atsiliepimus. A. Žemaitis su į jo vietą paskirtu vikaru Kraujaliu ir tikybos mokytoju kun. Šaneliu kartą iš tikrųjų svečiavosi Trakuose pas labai padorius ir dievobaimingus žmones. Buvęs Trakų dekanas painiojasi chronologijoje: Užut­rakyje A. Žemaitis lankęsis maždaug prieš dvejus metus. Gandai apie pralošiamus bažnyčios pinigus ir santykius su Červinskaja yra visiškai melagingi.
Pinigus naujos Rūdiškių bažnyčios statybai renka ir tvarko komitetas; jo dokumentai tvarkoje. Stačiatikės Červinskajos Rūdiškėse nėra. Yra katalikų Červinskių šeima, kurios namuose klebonas gyvena, nes savo namų parapija dar neturi. Klemensas Maliukevičius priėjo išvadą, kad kaltinimai Žemaičiui atsirado pirmiausia dėl Vitoldo Kucevičiaus ir dėl  J. Karvovskio asmeninio nusistatymo prieš Žemaitį įrengiant Trakų bažnyčioje naujus vargonus.
Kažkokiu A. Žemaičio tarnybos reikalu vyskupijos valdytojas 1914 m. birželio 25 d. kvietė jį pas save. Liepos 14 d. kurija išsiuntė kunigui pažymėjimą, suteikiantį teisę nešioti ant krūtinės bronzinį medalį, išleistą rusų carų Romanovų dinastijos 300 metų valdymui atminti.

Nuo 1940 m. buv. Kucevičių dvare Aluonoje veikė mokykla. Dabar pastatas privatizuotas.

Rūdiškių parapijos ginčai

Trakų dekanu ilgai, 1879–1911 m., buvęs J. Karvovskis, kilęs iš Bielsko apskrities (dabar Lenkija, Balstogės kraštas), parapijiečių nesutarimus dėl kalbos vartojimo bažnyčiose visada spręsdavo lenkų naudai. K. Maliukevičiui pradėjus vadovauti dekanatui, didžiausi nesutarimai dėl pamaldų bažnyčioje buvo Rūdiškėse. Mat, 1912 m. parapijos teises gavusioje Rūdiškių bendruomenėje gyveno 3 204 katalikai; iš jų 2 332 norėjo pamaldų lenkų kalba, 872 – lietuvių kalba (LVIA, f. 604, ap. 1, b. 10264, 10265, 10266). Nauja parapija buvo sudaryta net iš penkių kaimyninių parapijų kaimų: lietuviški kaimai prijungti iš Valkininkų ir Onuškio parapijų, sugudėję ar mišrios tautinės sudėties kaimai – iš Senųjų ir Naujųjų Trakų bei Paluknio parapijų.
Lietuviai, anksčiau priklausę Onuškio parapijai, 1911 m. vasario 13 d. skundėsi vyskupijos valdytojui, kad jie skriaudžiami: iš jų reikalauta duoti pinigų naujos bažnyčios statybai, vežti akmenis, o pasimelsti lietuviškai bažnyčioje neleista. Lietuviai norėjo, kad pamaldos būtų per pusę. „O jeigu Rūdiškių bažnyčia bus vieniems gudams, tai mes neduosime nei pinigų ant jos statymo, nei akmenų vešime, o geriau norime pasilikti prie senosios savo parapijos…“ Nenorėta, kad bažnyčioje būtų peštynių. Skundą pasirašė Panošiškių, Galaverknio, Klepočių, Gečioniškių, Vaikštenių, Pribonių, Jelščiznos, Adomėlių kaimų gyventojai. Panošiškių kaimiečiai dėl to vyskupijos valdytojui vėl rašė 1911 m. rugsėjo 21 d. Savo ruožtu lenkai skundėsi Rūdiškių klebonu Adomu Žemaičiu, kad šis įvedęs „lietuvybę“, atstūmęs aukotojus lenkus ir t. t. (skundas vyskupo kanceliarijoje gautas 1911 m. lapkričio 1 d.).
Būta ir daugiau spręstų prik­lausymo Rūdiškių parapijai reikalų. Pušiabalio akalicos (užusienio, bajorkaimio) gyventojai Mykolas Putys ir Juozas Čiupala dar 1910 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į vyskupiją, kad jie būtų atskirti nuo Paluknio parapijos ir priskirti Rūdiškėms. Vykdydamas vyskupijos administratoriaus 1910 m. gruodžio 20 d. nurodymą, kun. A. Žemaitis 1911 m. sausio 25 d. tuo reikalu kreipėsi į Trakų dekaną J. Karvovskį. Išsiaiškinti reikalą Trakų dekanui vyskupija 1911 m. sausio 29 d. paliepė pakartotinai. Tačiau J. Karvovskio gyvenimo dienos šiame pasaulyje jau buvo suskaitytos. Jo nebaigtus darbus pratęsti teko K. Maliukevičiui. Pastarasis 1911 m. spalio 18 d. Rūdiškėse M. Putį apklausė; apklausė Paluknio ir Rūdiškių klebonų Ostreikos ir Žemaičio akivaizdoje (apklausos protokolas LVIA, f. 604, ap. 1, b. 10267; J. Čiupala į apklausą neatvyko). Reikalo sprendimas užsitęsė.
Ir tik 1914 m. kovo 19 d. Rusijos VRM Dvasinių reikalų departamentas pranešė Vilniaus vyskupijai, kad sutinka, jog Pušiabalis būtų atskirtas nuo Paluknio parapijos ir priskirtas Rūdiškėms. Pranešimą vyskupijai už ministrą pasirašė vidaus reikalų ministro pavaduotojas ir departamento direktorius, Aukščiausiojo dvaro jėgermeisteris. Apie Peterburgo sutikimą vyskupija balandžio 2 d. pranešė Rūdiškių ir Paluknio klebonams bei Trakų dekanui. Pušiabalio kaimelio dabar nėra. Panašiai 1911 m. pradžioje pereiti prie Rūdiškių norėjo du Naujųjų Trakų parapijos parapijiečiai.
Klepočių kaimo gyventojai norėjo atsiskirti nuo Rūdiškių ir priklausyti Valkininkų parapijai: 1912 m. gegužės 7 d. kaimiečiai vyskupijai skundėsi, kad Rūdiškėse meldžiamasi lenkiškai, o jie nori melstis lietuviškai. Vykdydami vyskupijos valdytojo 1912 m. gegužės 29 d. nurodymą, Klepočių gyventojų prašymą tų metų spalio 9 d. Valkininkuose svarstė trys dvasininkai: Trakų dekanas K. Maliukevičius, Valkininkų klebonas Vladas Mironas ir Rūdiškių klebonas A. Žemaitis. V. Mironas pasisakė už tai, kad Klepočiai pasiliktų prie Rūdiškių: iki jų nuo kaimo 7 varstai, kai iki Valkininkų geru žiemos keliu 9 varstai, o vasarą ir rudenį blogais keliais – net 13 varstų; kai dėl kalbų bažnyčiose, tai pagal vyskupijos valdytojo aplinkraštį visiems vyskupijos dvasininkams „Dėl lenkų-lietuvių ginčų“ šis klausimas jau neturėjo jokios prasmės. Pasak A. Žemaičio, Klepočių gyventojų prašymas labai aiškus: jie nenorėjo prisidėti prie naujos bažnyčios Rūdiškėse statybos. Todėl vyskupija Klepočių žmonių prašymą atmetė (vyskupijos kanceliarijos 1912 m. lapkričio 5 d. raštas Valkininkų valsčiaus valdybai). Raštą vyskupija atsiuntė skundą tyrusiems dvasininkams, kurie atsakymą perdavė valsčiui (LVIA, f. 604, ap. 1, b. 10267). Gavęs vyskupijos valdytojo K. Michalkevičiaus sutikimą, Rūdiškių klebonas  A. Žemaitis dar 1911 m. kovo 20 d. lietuviams buvo paskyręs atskiras pamaldas. Tačiau lenkuojanti minia žadėjo už tai kleboną „litvomaną“ išvyti, atsisakė remti naujosklebonijos statybą, reikalavo lietuviškus kaimus grąžinti senosioms parapijoms. Incidentą 1911 m. gruodžio 19 d. tyrė komisija: Trakų dekanas K. Maliukevičius, Merkinės dekanas V. Mironas ir Lentvario klebonas Aleksandras Lošakevičius. Liudininkus K. Maliukevičius pirmiausia prisaikdino. Komisija nustatė ir savo tos dienos aktu patvirtino, kad parapijiečiai tautybėmis surašyti teisingai, klebonas vienodai traktavo lietuvius ir lenkus, naujos bažnyčios statybos sąskaitos tvarkytos rūpestingai. Parapijiečius prieš kleboną kurstęs dvarininkas Kalikstas Kucevičius.
Pritaikius K. Michalkevičiaus 1911 m. balandžio 25 d. aplinkraštį „Dėl lenkų-lietuvių ginčų“, Rūdiškių parapija priskirta II kategorijai ir lietuviai savo pamaldas gavo kas trečią šventadienį. Pamokslas po sumos irgi sakytas lietuviškai. Kitos pamaldos ir procesijos mažumos kalba atlikinėtos, jei buvo galimybė (LVIA, f. 604, ap. 1, b. 10264; V. Merkys, Tautiniai santykiai…, p. 356–357). Rūdiškių klebonas A. Žemaitis Trakų dekanui apie tai pranešė 1912 m. vasario 22 d., atsiliepdamas į dekano nurodymą įvykdyti vyskupijos valdytojo vasario 17 d. potvarkį (A. Žemaičio pranešime yra K. Maliukevičiaus parašas, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 10263).
K. Maliukevičiaus 1912 m. sausio 10 d. pranešime K. Michalkevičiui –atsakyme į vyskupijos 1911 m. lapkričio 21 d. nurodymą dėl Rūdiškių bažnyčios statybos komiteto skundo – dar kartą pažymėta, kad didžiausia kaltė dėl nesantaikos parapijoje tenka dvarininkui K. Kucevičiui. Jis žadėjo naują bažnyčią pastatyti savo lėšomis, tačiau pažado nevykdė. Be to, žadėjo duoti tik 600 rb (ne 500 rb, kaip rašo V. Merkys), nors pagal parapijiečių susitarimą nuo žemės dešimtinės bažnyčios statybai skirti po 2 rb, dvarininkas privalėjo duoti 1500 rb. Dvarininkas reikalavo, kad visos pridėtinės pamaldos bažnyčioje būtų lenkiškos. Kleboną A. Žemaitį jis kaltino, kad šis su lietuvių kalba išniekino bažnyčią. Kucevičius ir kiti parapijos dvarininkai valstiečiams, jei tie užsirašys lenkais, žadėjo išnuomoti žemės ar leisti dvarų miškuose prisikirsti malkų (LVIA, f. 604, ap. 1, b. 10264; V. Merkys, Tautiniai santykiai…, p. 367). K. Maliukevičiaus išvada: „Jeigu į Rūdiškių parapijos reikalus nebūtų įsimaišę ponai Kucevičiai (buvo ir antras Kucevičius – Vitoldas. – V. V. Č.), ten jau seniai vyrautų tvarka ir sutarimas ir Jūsų Šventenybės netrukdytų nė vienas skundas.“ Leidimą statyti naują bažnyčią Rūdiškėse rusų valdžia buvo davusi dvarininkų Kucevičiaus ir Dovgialos (Daugėlos?) vardu. Tačiau statybos darbai nevyko. Todėl klebonas A. Žemaitis 1913 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vilniaus vyskupijos valdytoją su prašymu, kad visko išsiaiškinti su dvarininkais ir parapijiečiais atvyktų Trakų dekanas. Vyskupijos valdytojas ištirti reikalą dekaną įpareigojo 1913 m. kovo 13 d. raštu. Tačiau tyrimas užtruko, nes net 1913 m. gruodžio 18 d. K. Maliukevičius rašė vyskupijos kanceliarijai, kad negalės laiku įvykdyti vyskupijos valdytojo kovo 13 d. nurodymo. Rūdiškių bažnyčios statybos reikalus visiškai sujaukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
Ilgainiui Rūdiškėse išnyko ir lietuviškos pamaldos. Klebonas Adomas Žemaitis 1920 m. net buvo žiauriai sumuštas. A. Žemaičio klebonavimo metais sumanyta nauja, iš lauko akmenų sumūryta bažnyčia pagaliau pastatyta 1925–1932 metais.
Lietuviškų pamaldų bažnyčioje atgaivinimo reikalas vėl iškeltas tik 1942 metais. Rūdiškių ir jų apylinkės lietuviškoji visuomenė (20 parašų) 1942 m. birželio 6 d. parašė raštą Vilniaus arkivyskupui, kad norima bažnyčioje lietuviškų pamaldų, nes net išpažintys buvo priimamos tik lenkiškai. Daugelis asmenų parašus patvirtino savų įstaigų antspaudais ar štampais. Keturi nurodė pareigas. Deja, ne visi parašai įskaitomi. Vienas neįskaitomas parašas be titulo. Raštą pasirašė: trys girininkai – Puponių, Rūdiškių ir Graužupės; Rūdiškių miškų urėdas; trys pašto įstaigų vadovai – Rūdiškių (Bronius Mogenis), Šklėrių (Aukštuolytė) ir Paluknės (Paluknio, B. Grėbliūnas); Rūdiškių valstybinės lentpjūvės vadovas; Rūdiškių nuovados viršininkas Vitėnas; Rūdiškių valsčiaus viršaitis; geležinkelio Rūdiškių 18 ploto kelio meistras Guiga; geležinkelio apsaugos atstovas Ramonaitis; Šklėrių pralankos viršininkas Tutlys; „Lietūkio“ Trakų skyriaus krautuvės Rūdiškėse vedėjas; Klepočių ir Markutiškių pradinių mokyklų vedėjai St. Ivanauskas ir St. Saulėnas, Rūdiškių pradinės mokyklos mokytojas, Adomėlių ir Obelių pradinių mokyklų mokytojai M. Keršys ir St. Pociūtė; vienas pasirašęs asmuo savo pareigų nenurodęs.
Anot Rūdiškių valsčiaus viršaičio 1942 m. rugsėjo 2 d. pranešimo Rūdiškių pašto viršininkui Br. Mogeniui (su juo susirašinėjo Vilniaus kurija), parapijoje tuo metu gyveno 5 224 lietuviai, 5 999 lenkai, 1 448 gudai ir 318 rusų. Kurija rugsėjo 9 d. atsakė, kad yra pagrindo Rūdiškių bažnyčioje įvesti lietuviškas pamaldas su lietuviškais pamokslais, giesmėmis ir katechizacija. Lietuvių katalikų delegacijai pasiūlyta tuo reikalu kreiptis į vietos kleboną (lenką, MAB, f. 318, b. 10603).

Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis

A. Žemaitis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. 1920 m. lapkričio 13 d. A. Žemaitis iš Kauno parašė laišką Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui (LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2902, l. 36). Kunigas pranešė, kad spalio 20 d., kai Rūdiškių miestelį užėmė lenkų kariuomenė, pas jį užėjo lenkų karininkas su eiliniu kareiviu ir ėmė prikaišioti visokius niekus: kad jis yra lietuvių agitatorius, kad iš sakyklos skelbęs, jog už vieno lenko užmušimą žmonės gaus po 300 dienų atlaidų ir t. t. Karininkas smogė A. Žemaičiui kumščiu į veidą, ir kunigas parkrito. Gulintį kareivis ėmė spardyti ir kardu daužyti, grasindamas nušauti. Kai atsikėlė, kariškių jau nebuvo. Kunigas išbėgo, naktį perėjo fronto liniją ir atvyko į Kauną. Apsilankė pas Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių, prašydamas patarimo.
Žemaičių vyskupas laikinai paskyrė A. Žemaitį į Kauno karmelitų bažnyčią, o dabar skiria Lietuvos kariuomenės 6-to pulko kapelionu. Todėl Žemaitis prašė Vilniaus vyskupo atleisti jį iš Rūdiškių klebono pareigų. Bažnyčios turtą įpėdiniui perduos, kai bus galima atvykti į Rūdiškes. Į savo vietą A. Žemaitis siūlė paskirti Valkininkų vikarą Izidorių Cibulskį.
Kapelionu Lietuvos kariuomenėje A. Žemaitis išbuvo apie penkerius metus. 1925 m. paskirtas Gelvonų (Širvintų r.) progimnazijos kapelionu, o 1927 m. – Ryliškių (Alytaus r.) klebonu. Nuo 1931 m. – Stirnių (Molėtų r.) klebonas. Pasak Stirnių parapijos bylos Kaišiadorių vyskupijos archyve, paskirtas į šią parapiją „rūpestingai aptvarkė beneficijos trobesius. Jis pastato naują koplyčią iš apalkų (17 x 9 m), svirną, sklepą, ledinę, tvartą, klojimą ir iškasė šulinį“ (apalkai = šonlentės). Tik skiriasi kai kuri informacija apie Stirnių dievnamius. Anot minėtos parapijos bylos, 1923 m. įkurtoje Stirnių parapijoje pamaldos iš pradžių laikytos dvaro koplyčioje, o paskui Žemaičio statydintoje koplyčioje. „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ t. 4 (1988 m.) rašoma, kad kaime bažnyčia pastatyta 1922 m.
Mirė Adomas Žemaitis 1936 m. kovo 27 d., iki 53 metų amžiaus trūkus 9-nių dienų. Po jo Stirnių klebonu paskirtas kun. Jonas Kazlauskas 1938 m. ėmėsi mūrinės bažnyčios statybos.

Vytautas Valentinas ČESNULIS
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *