Seimo Pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Parašyta: 2017-01-13 | Kategorija: Naujienos, Seimas |

degutieneGerbiamieji žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji, vaikai, anūkai,

Laisvės premijos laureatai – profesoriau Vytautai Landsbergi ir Prezidente Valdai Adamkau,

Jūsų Ekscelencija Prezidente, kolegos parlamentarai, Vyriausybės nariai,

Atkuriamojo Seimo nariai, visi susirinkusieji, visi garbūs Lietuvos žmonės,

Prieš dvidešimt šešerius metus išgyvenome Sausio 13-ąją. Išgyvenome vieną juodžiausių, sunkiausių ir tragiškiausių savo istorijos naktų. Ir kartu – vieną šviesiausių savo gyvenimo patirčių. Buvome tauta, buvome žmonės, turėdami savyje viską, kas į žodį „žmogus“ telpa gražiausio ir prasmingiausio. Ir šiandien pokalbiuose dažnai galime išgirsti: Sausio 13-ąją buvome kitokie. Taip, kitokie – kokie būname savo artimųjų mirties valandą, kai nelieka laiko smulkioms nuoskaudoms, ambicijoms, priekaištams. Kai suvokiame, kad gyvenimas Dievo ir likimo akivaizdoje yra labai trapus. Ir ne tik tavo, bet ir šalia esančio žmogaus gyvenimas. Todėl už jį ir tu esi atsakingas, privalai laikytis tiek Dešimties Dievo įsakymų, tiek Hipokrato priesaikos, tiek bendražmogiškųjų taisyklių.

Laikėmės. Atsilaikėme. Ir todėl, prisimindama Sausio 13-ąją, prisimindama savo ir kitų kolegų medikų darbą tomis dienomis ir naktimis Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje, ryškiausiai prisimenu sužeistųjų žmonių žaizdas ir aimanas, artimųjų skausmą ir, svarbiausia, visų jų akis, o tose akyse – degančią dvasią. Žmogus, turintis savyje šią dvasią – nepalaužiamas, neišgąsdinamas, nesunaikinamas. Tiksliau – sunaikinamas tik fiziškai. Tai ir buvo viena svarbiausių ir viena šviesiausių Sausio 13-osios patirčių: sovietinė imperija gali mėginti mus nužudyti, palaužti mūsų dvasią, priversti mus būti tokiais, kokie buvome, bet vergauti ir bijoti ji mūsų daugiau neprivers.

Deja, grįždama į šias dienas, turiu pripažinti, kad laisvės etalonas, laisvo žmogaus būsena kai kam pasirodė esanti per sunki. Iki šiol per sunki. Yra žinomas posakis: kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Drįstu abejoti, nes mačiau ir matau ne vieną pavyzdį, kaip sovietinė prievarta žmogaus nenužudė, bet pavertė jį bailiu, prisitaikėliu, skundiku. Girdint kai kuriuos pasisakymus, skaitant komentarus, matant kai kurių žmonių elgesį viešojoje erdvėje neapleidžia jausmas, kad sovietinė imperija išnyko, bet kolaborantai ir jų dvasia liko. Kitaip negaliu sau pasakyti ir kitiems paaiškinti, kaip žmonės gali į akis ar prieš televizijos kameras meluoti, apšmeiždami gyvus ir mirusius laisvės gynėjus, kurdami melagingas versijas, kas tą lemtingą naktį vyko prie televizijos bokšto. Nesuprantu ir tų visai neseniai nuskambėjusių atvejų, kai okupantų simbolika buvo brukama žmonėms – ir, kas baisiausia – jauniems žmonėms – į galvas, kartu randant pateisinimų, esą čia tik vieni juokai. Norisi tu žmonių paklausti: jūs tik taip suvokiate laisvę jaunų žmonių, jaunų režisierių, jaunų organizatorių tokiu įvykiu, kur šiais laikais, atrodo ir protu nesuvokiama?

Apgailestauju, kad Sausio 13-ąją teikiama Laisvės premija prieš metus čia, Lietuvos Seime, virto politinių simpatijų ar antipatijų, sąskaitų suvedimo priemone. Juk kalbame ne apie Vytauto Landsbergio asmenį, o apie mus, apie šiandieninę Lietuvą. Profesorius gali patikti ar nepatikti, tačiau tuo metu, kai į XX a. pabaigos istoriją jis įrašytas greta Lecho Valensos ir Vaclavo Havelo, neigti jo nuopelnus Lietuvos valstybingumo atstatymui, neigti jo pastangas ir darbus, ypač nuo Nepriklausomybės paskelbimo de jure iki pripažinimo de facto – reiškia kurti dar vieną istorijos klastotę. Apgailestauju, bet tokių istorijos klastočių šiandien girdžiu ne vieną. Todėl džiaugiuosi, kad šios kadencijos Seimas ištaisė šią klaidą.

Istoriją kuria tauta ir jos žmonės. Šiandien paskirtos dvi Laisvės premijos: viena pirmajam atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės vadovui Vytautui Landsbergiui, kita – Nepriklausomybės įtvirtinimo puoselėtojui Valdui Adamkui. Sveikinu abu laurėtus, didžiuojuosi galėdama jus pažinoti ir sugebėdama vertinti tai, ką jūs padarėte Lietuvai, mūsų vaikams ir mūsų anūkams. Be šių asmenybių, be Lietuvos įsitvirtinimo demokratiniame pasaulyje, be narystės NATO mūsų šiandieninė situacija būtų gerokai pavojingesnė. Tiksliau – mirtinai pavojinga. O padažnėję kvietimai draugauti su Rytų kaimynais, atkurti artimą bendravimą – dovanokite, bet dabartinėmis sąlygomis, kai Ukrainoje ir Sirijoje žudomi žmonės, kai ciniškai pažeidinėjama tarptautinė tvarka ir pamatiniai tarptautinės teisės principai – skamba amoraliai.

Todėl, naudodamasi proga, noriu atskiru sakiniu kreiptis į čia dalyvaujančius Ukrainos tautos atstovus. Broliai ir sesės, Lietuva nepamiršo, kad 1991-aisiais ukrainiečiai – kas mintimis, kas širdimis, o kas – ir fiziškai – kovojo kartu su mumis čia, šiame parlamente. Šiandien Jūs kovojate savo laisvės kovą. Lietuva negali ginklu sustabdyti ordos, okupavusios Jūsų šalies Rytus ir grasinančios žengti toliau. Tačiau Lietuva daro ir darys viską, kad Jūs nebūtumėte šioje kovoje vieni ir kad Ukrainos okupacijos tema neišnyktų iš pasaulio politinės darbotvarkės.

Baigdama noriu pasakyti: taip, Sausio 13-oji liko 1991-uosiuose, liko istorijoje. Tačiau ji tęsiasi. Tęsiasi Ukrainoje, Gruzijoje, tęsiasi visose laisvę ginančiose šalyse. Tęsiasi mūsų širdyse ir mintyse. Ir kiekvienas pagal sąžinę pasirenkame, ką mums reiškia žuvusiųjų aukos, ką mums reiškia kova, ką mums reiškia laisvė, ką mums reiškia Lietuva.

Tokiuose minėjimuose, kaip šiandien, dažnai cituojama poezija. Ir aš noriu perskaityti keturias eilutes:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,

O varge tu vieno jo pasigedai,

Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –

Liko netesėti mūsų pažadai…

Tai parašė poetas Jonas Aistis, apraudodamas 1940-ųjų Lietuvos tragediją. Parašyta jau emigracijoje, data po eilėraščiu: 1948-ųjų metų sausio tryliktoji. Tarsi kraupi nuojauta ar perspėjimas, tarsi dieviškoji simbolika.

Taip, vėliau laisvės kovose, kurios prasidėjo pokariu ir baigėsi gal tik su Medininkų žudynėmis, buvo pralietas ne vienas kraujo lašas, kuris nuplovė Lietuvą, nuplovė mūsų tautos garbę ir teisę į orų gyvenimą. Naudokimės šia teise ir šiuo gyvenimu – nes kito nebus. Nenuvertinkime savo žuvusiųjų ir savo gyvųjų. Nenuvertinkime savo gyvenimo ir lemties. Nenuvertinkime laisvės savo Lietuvos. Ačiū.

www.lrs.lt


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite