Socialdemokratų lyderiai – Algirdas Mykolas Brazauskas ir Steponas Kairys – buvo ištikimi Lietuvos „liokajai“

Parašyta: 2018-07-02 | Kategorija: Naujienos, Socialdemokratų partija, Trakai |

Algirdas Mykolas Brazauskas (1932–2010) mūsų laikais, o Steponas Kairys (1879–1964) tarpukariu Lietuvoje – abu buvo vadinami socialdemokratų partijos (LSDP) lyderiais. Nors daug kas šiandien, šią savaitę, t. y. birželio 26 d., paminint Algirdo Brazausko mirties aštuntąjį dešimtmetį, nenorėtų jo gretinti su socialdemokratija – nepritartų jo lyginimo su tikru buvusiu ir vadinamu Lietuvos socialdemokratijos „rabinu“, Vasario 16 Akto signataru, ne retai vadinamu Nepriklausomybės Akto formulės pagrindiniu autoriumi Steponu Kairiu.
„Aš būsiu liokajus – LIETUVOS“, – atsakė Algirdas Mykolas Brazauskas į arogantiškai užduotą Audriaus Butkevičiaus klausimą, kai 1990 m. formuojant pirmąją atkuriamos Lietuvos Kazimieros Prunskienės Vyriausybę Aukščiausioje Taryboje jam, buvusiam ilgalaikiu ir prityrusiu valstybiniu vadovu, buvo pasiūlytos antraeilės („liokajaus“ pagal A. B. užduotą klausimą) pavaduotojo pareigos. Šiuo tikru socialdemokratinės etikos atsakymu Algirdas Brazauskas prilygo Stepono Kairio – ištikimo demokratinės Lietuvos Respublikos piliečio, būnant valdžioje, pareigos sampratai.

Algirdas Mykolas Brazauskas (1932–2010)

Jie abu buvo inžinieriai

Jie abu buvo inžinerinio mąstymo, neabejingi realiam Lietuvos valstybės technologiniam gyvenimo būdui. St. Kairys dar XIX-jo šimtmečio pabaigoje pasimokęs rusiškose mokyklose – Utenos–Anykščių krašto Kurklių pradinėje, Palangos progimnazijoje, Šiaulių gimnazijoje, 1907 m. įgijo Petrapilio technologijos instituto inžinieriaus-technologo diplomą. Dar 1900 m. įsitraukęs į LSDP kūrybos politinę veiklą St. Kairys studijas nutraukinėjo dėl LSDP – partija jam buvo svarbiau.
O A. Brazausko kelias į inžineriją, vėliau po gero pusšimčio metų Tarybų (sovietinėje) Lietuvoje buvo kur kas lengvesnis: kaip ir dauguma to meto jo bendraamžių, jis baigė lietuvišką Kaišiadorių vidurinę mokyklą, ir dar po penkerių metų (1952 m.) – Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos fakultetą, kaip hidrotechnikos inžinierius darbą pradėjo Kauno HES statybose. Politinė veikla jo visai nedomino –
socialdemokratija jam buvo tik kaip Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) istorijos kursų privalomųjų išlaikyti egzaminų medžiaga. Nors kaip jaunas, charizmatiškos išvaizdos inžinierius greit kilo ne tik inžinerinės vadovybės, bet ir, tapęs TSKP nariu, valstybiniuose politinės valdžios sluoksniuose: 1958 m. – Statybos tresto valdybos viršininkas,1961 m.– statybinės gamyklos direktorius, 1962 m. – LTSR liaudies ūkio tarybos Statybinių medžiagų pramonės valdybos viršininkas, 1965 m. – ministras, 1967 m. – Valstybinio plano komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas ir LTSR Aukščiausios Tarybos deputatas. 1974 m. apgynęs ekonomikos mokslų disertaciją, tapo mokslų kandidatu (mokslų daktaru). Algirdą Brazauską į politinę komunistų partijos ir socialdemokratiją atvedė inžinerinė veikla. Politika jam buvo šone, privaloma užimant postus. Tuo tarpu Steponui Kairiui politinė veikla, kuriant Lietuvos socialdemokratiją (LSDP), buvo esmė, o inžinerija – kaip profesinė būtinybė kuriant Lietuvą, vizijose matant Lietuvos industrinę demokratinio socializmo valstybę.

Kiekvienas jų socialdemokratiją suprato savaip

1977 m. Algirdas Brazauskas paskirtas Lietuvos komunistų partijos CK sekretoriumi pramonės ir ekonomikos reikalams, tapo Lietuvos industrializacijos (pagal Maskvos direktyvas) ideologiniu vadovu – tenka pripažinti, išmintingos nacionalinės Lietuvos ūkio plėtros vadovu. Sustiprėjus žemės kolūkiams pramonės plėtra kuriama išbarstytai po visą Lietuvą. Tai buvo, galima vertinti, kaip tam tikra to laikmečio lietuvišką socialdemokratinę politiką.
Atkuriant Lietuvos valstybingumą A. Brazauskui išmintinga Lietuvos valstybinė ūkinė veikla būnant premjeru, jo samprata jam ir buvo socialdemokratija. Socialdemokratijos esmės jis taip ir nesuprato – progresiniai ir nekilnojamo turto mokesčiai, jo nuomone, buvo nereikalingi – svarbiausia, kad nors kiek dirbtų gamyklos, ir bus gerai. Jeigu jos bus privatizuotos – socialiai teisingai ar ne – ne tiek svarbu. Privatizuota – tai išgelbėta…

Steponas Kairys (1879–1964)

Tuo tarpu St. Kairys tik svajojo apie būtiną Lietuvos industriją – projektavo vandentiekius ir kanalizacijas, kūrė ekoinžineriją ir ruošė inžinerinius kadrus pramoninės valstybinės Lietuvos kūrybai, bet socialinės demokratijos kontekste – orientuojantis į valstybines gamyklas demokratinio socializmo – Austrijos Respublikos ir Skandinavijos šalių pavyzdžio.

Abu buvo savalaikių Sąjūdžių lyderiai

St. Kairys buvo vienas aktyviausių ir moderniausių politinių ne tik LSDP, bet ir naujos Lietuvos – nepriklausomos demokratinės Respublikos sukūrimo kartu su kitomis partijomis, tautomis vienas iš lyderių: 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 m., Lietuvių konferencijos Vilniuje, Lietuvos Taryboje kuriant ir priimant Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją – Vasario 16 Akto formulę, o jau nuo 1918 m. lapkričio 12 d., kuriant Lietuvos savivaldybes, Vyriausybėse, Seime…
Algirdas Brazauskas buvo pagrindinis politinis lyderis 1988–1990 m. Lietuvos valstybinio atsikūrimo laikotarpiu, buvo ta politinio balansavimo pusė, kuri atliko gelbėjimo „rato“ funkcijas tam atvejui, jeigu iškiltų Maskvos „rankos“ pavojus perlenkus nacionalinio savarankiškumo siekinius žingsnius. Ir šias funkcijas jis atliko nuostabiai išradingai, ypač atskiriant LKP nuo TSKP.

Abu buvo signatarai

Lietuvos valstybingumo istorijoje žymimi dviejų svarbiausių politinių įvykių signatarai: 1917 m.
Vasario 16-osios Akto ir 1990 m. Kovo 11 d. Akto signatarai. Steponas Kairys yra Vasario 16 Akto signataras, o Algirdas Brazauskas – kovo 11 d. Aktosignataras. Jų parašai abiejuose Lietuvos istoriniuose dokumentuose užima ne eilinės reikšmės pozicijas. Jų abiejų Lietuvos valstybinės svarbos įnašai yra padaryti socialdemokratinių idėjų dvasioje.

Jie buvo ištikimi „liokajai“ Lietuvos

Jie abu – Algirdas Brazauskas ir Steponas Kairys – buvę LSDP lyderiai – gyvendami skirtingose epochose, skirtingose geopolitinėse Lietuvos situacijos, gan skirtingai vertindami Lietuvos politines situacija ir ateitį, visada priimant sprendimus veiklai, prioritetus atiduodavo ne savo asmeninėms ambicijoms, bet tam, kas pagal jų to momento nuomonę buvo svarbiau Lietuvai – Lietuvos žmonėms. Jie nesibrangino, be kompleksų, būdami su ryšiais, duomenimis ir patirtimi kvalifikuočiausiai atlikti reikiamus valstybinius darbus, be jokių pretenzijų dirbo ir antraeilėse pareigose. Jie abu buvo ištikimi „liokajai“ – LIETUVOS.

Prof. Dobilas KIRVELIS,
Stepono Kairio fondo pirmininkas

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *