Stovykla „Žalioji mūsų vasara“ – vienas gražiausių jaunųjų miško bičiulių prisiminimų

Parašyta: 2017-07-13 | Kategorija: Aukštadvaris, Naujienos |

„Gamtą mylėti per maža – ją reikia gerai pažinti“ – Prof. Tadas Ivanauskas

Jaunųjų miško bičiulių sambūris, gyvuojantis jau 42 metus, kasmet suburia jaunuosius miško bičiulius iš visos Lietuvos. Aktyviausi konkursuose dalyvavę jaunieji miškininkai kviečiami į stovyklą „Žalioji mūsų vasara“, kurią finansuoja Aplinkos ministerija. Trakų r. Aukštadavario gimnazijos Aurėja Misevičiūtė moksleivė turėjo galimybę dalyvauti šioje stovykloje, kuri šiemet vyko birželio 20–26 dienomis poilsiavietėje Giruliuose (Klaipėdos r.).

Jaunieji miško bičiuliai iš visos Lietuvos stovykloje

Stovykla organizuojama ne pirmus metus, tad daugelis stovyklautojų susitinka jau kelintą kartą, tarp jų ir aš. Neatsiras nei vieno, kuris gailėtųsi čia atvykęs, tai – vienas gražiausių ir įsimintiniausių vasaros prisiminimų. Netoliese ošianti jūra, būrys draugų, pasikalbėjimai, kvapą gniaužianti atmosfera ir galybė išskirtinių renginių, kas gali būti geriau?

Žinoma, pirmą dieną buvo labai nedrąsu. Tik atvažiavę į Girulių stovyklavietę turėjome praeiti patikrinimą, kad gautume vizas. Po trumpos apklausos jau stovėjome išdažytais veidais ir galėjome vadintis nebe stovyklos svečiais, bet pilnateisiais jos dalyviais.  Vakare smagiai praleidome laiką: vyko būrių prisistatymai ir susitikimas su girininku Raimundu Ereminu, kuris papasakojo, kokių netikėtumų galima tikėtis miške ir kaip svarbu juos saugoti. Antra diena buvo pilna staigmenų. Nuėję prie jūros, žaidėme žaidimą, kuris leido daugiau sužinoti apie miško ekosistemą, o talentų vakaro metu nesitikėjau pamatyti tiek nuostabių pasirodymų: magija, šokiai, dainos ir net juokeliai! Visgi man labiausiai patiko ekskursija į juodąją tvirtovę, kur galėjome apžiūrėti karo amuniciją bei eidami tamsiu koridoriumi pajausti, kas nutinka, kai ant žemės krenta bombos. Trečią dieną aplankėme Palangos botanikos sodą ir Gintaro muziejų, kuriame apžiūrėjome ne tik gintaro, bet ir Tiškevičių šeimos paveldo ekspoziciją, o kitą dieną, tiksliau, Joninių naktį, mūsų laukė kvapą gniaužiantis naktinis žygis! Būriams teko atlikti užduotis tam, kad atgautume pašto dėžutę ir toliau galėtume siųsti laiškus vieni kitiems. Pirma užduotis pareikalavo atsargumo ir fizinės jėgos, nes teko iškelti kuprinę su bomba, antroji pasirodė sunkesnė, nes reikėjo surasti prarastus daiktus, trečioji – atrišti miške paliktą merginą, o paskutinioji mūsų būriui buvo pati lengviausia – turint 3 litrus ir 5 litrus butelius palikti viename iš butelių 4 litrus vandens, kurį teko semti iš jūros. Viso žygio metu mūsų būrys dainavo dainas, todėl buvo labai smagu! Po tokios varginančios nakties penktoji diena pasirodė lyg rožėm klota, nes sukome smegenis protmūšyje, kurio nugalėtojai gavo pilną maišą saldainių! Žinoma, pasidalinome jais su visais stovyklautojais. Šį vakarą karūnavo diskoteka, po kurios visai nebeliko jėgų. Sunkiausia buvo šeštoji diena, kadangi ėmėme suprasti, kad laikas atsisveikinti, todėl visą dieną praleidome kartu ir atsakingai ruošėmės būrių atsisveikinimo pasirodymams. Kiekvienas būrys sekė pasaką (pasakojom apie princesę, kuri ieškojo princo ir mėgo šokti), o vakare vėl susitikome diskotekoje. Visą savaitę klausėmės paskaitų apie vilkus, gamtos fotografavimą, bet norėčiau išskirti lektorės Zigmantės Petrauskienės paskaitą  „Viešasis kalbėjimas“, kurios medžiagą būtinai pritaikysiu ateityje. Paskutiniąją dieną liejosi atsisveikinimo ašaros, stovėjome ilgai apsikabinę, nes buvo gaila, norėjosi dar bent valandėlę pabūti kartu. Nuoširdų „AČIŪ“ norėčiau tarti stovyklos vadovams, kurie palaikė gerą nuotaiką, stovyklautojams, kuriuos galėčiau pavadinti draugais, už padrąsinimus, nuoširdų juoką bei pozityvumą. Taip pat ačiū tariame Aplinkos ministerijai, kurie iniciavo ir finansavo stovyklą. Iki kitų metų!

Aurėja Misevičiūtė

Trakų r. Aukštadvario gimnazija


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *