Rugsėjo 23-ąją sukako 70 metų, kai buvo likviduotas Vilniaus getas. Ši data paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Per trejus metus trukusią nacistinę Lietuvos okupaciją nužudyta bene 200 tūkstančių, per 90 proc. Lietuvoje gyvenusių žydų. Vienoje iš Trakų r. buvusių žydų naikinimo vietų, greta Semeliškių miestelio, vadinamame Baušos miške, 1941 m. spalio 6 d. buvo sušaudyta 960 žydų. Ne tik iš Semeliškių miestelio, bet ir aplinkinių miestelių – Vievio, Žaslių.
Semeliškių ir aplinkinių kaimų gyventojai žydus ir gelbėjo. Trys Semeliškių miestelyje ir gretimuose kaimuose gyvenusios ir žydus gelbėjusios šeimos: Stanislavos ir Prano Karalevičių, Vytauto ir Stasės Naginių bei Jono ir Elenos Sadauskų – buvo apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais ir pelnė Pasaulio Tautų Teisuolių vardus. Stanislava ir Pranas Karalevičiai padėjo išsislapstyti 15 žydų. Pasidomėkime šios vienos iš daugiausia žydų išgelbėjusios šeimos istorija, kurią pasakojo Stanislavos ir Prano Karalevičių vaikai: dukra Elena Čepanonienė (Karalevičiūtė), gyvenanti Semeliškėse, ir jos brolis Leonardas Genrikas Karalevičius, ligi šiol gyvenantis tėvų sodyboje Bijūnuose, Trakų r.,2012 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.
Stanislavos ir Prano Karalevičių šeima gyveno vienkiemyje, prie miško. Pranas Karalevičius buvo stalius: gamino stalus, roges ir kitus rakandus, siuvo apvalkus, turėjo nusipirkęs 8 ha iškirsto miško. Karalevičių vaikai: dukra Elena 1941-ųjų rudenį, kai prasidėjo žydų persekiojimas, buvo šešerių, o jos brolis Genrikas – aštuonerių.
Jie atsimena, kaip vieną rudens naktį į jų namus atėjo didelis būrys žmonių, pabėgusių iš Semeliškių geto. Pas Karalevičius apsistojo Alpertai, Leizerio Musnicko dukra Cilė ir sūnūs Saliamonas ir Abraomas, Nejeras Šulmanas su dukra Sara, jaunas berniukas Altaris Bolkovičius, Lancmanas, Joselio Alperto uošvis su sūnumi Abraomu, Ginsbergas su sūnumi Abraomu. (Knygoje „Gyvybę nešančios rankos“ išvardinta net 19 žydų, kuriuos gelbėjo Karalevičiai.) Žydai per naktį Karalevičių kluone iškasė bunkerį ir žemes išnešė.
Alpertai Altaris ir Geršonas buvo nevedę, Elekas ir Joselis vedę, jų ir žmonos išsigelbėjo. P. Karalevičius Eleko žmoną Beilę atvedė nuo žudynių duobių Baušos miške. Buvo sutarta, kad senoji Alpertienė su marčia Beile, kai žydus ves prie duobių, per spūstį, sumaištį, pabėgs. Taip ir buvo. Bet Beilė buvo nėščia, kai vyko šaudymas, miške pagimdė pirmagimį. Mergytė pradėjo verkti, Alpertienė vyresnioji turėjo kailinius, ji prisiglaudė naujagimę, o marčią paragino eiti: jos abi neišsigelbės, o vieno kūdikio ji nepaliks miške. Tad sėdėjo ant kelmo su naujagime.
„Tėtis naktį išėjo į Baušos mišką, maždaug 9 km nuo namų, jų parsivesti. Tamsu, lietus. Turėjo vakare grįžti su Alpertiene ir Beile, o jų nėra. Mama ir močiutė verkia, kad suėmė ir tėvą. Visą dieną nieko nežinojome. O tėvas nuėjęs Alpertienės ir Beilės nerado, visgi paryčiu jie kažkaip susitiko. Tada laukė, kol sutems, dieną juk neis ir kitą naktį parėjo. Tai buvo neišpasakytas džiaugsmas. Labai džiaugėsi ir Beilė, ir jos vyras, bet visi Alpertai labai sielojosi, kad neišgelbėjo mamos“, – pasakojo Elena Čepanonienė.
Kai baigėsi šaudymas ir buvo užkasti grioviai, žydšaudžiai išgirdo miške naujagimės verksmą. Jie rado Alpertienę su naujagime, jas suėmė ir atvarė į Semeliškes prie buvusio valsčiaus pastato. Ten buvo didelis rūsys, kur jas nakčiai uždarė. O ryte buvo iškasta duobė į upės pusę, atvarė Alpertienę su ta mergaite, stvėrė iš jos rankų naujagimę, davė su šautuvo buože ir įmetė į duobę. Alpertienė dar pabėdojo, kokia maža duobė, ją nušovė ir ten pat užkasė.
„Chana Alpertienė gal po poros savaičių mūsų namuose gimdė, mama priėmė naujagimį. Man kaip vaikui buvo labai keista, kaip čia verkia tas kūdikis. Dieną naujagimę pralaikė, mama pasiuvo jai marškinėlius, palučių, o paryčiu, apie 6 valandą, tėtis su Joseliu nunešė į Neciūnų kaimą, kur gyveno du bevaikiai senukai. Tėtis žinojo, pas ką galima nunešti, kas priims vaikelį. Išnešė tą mergaitę pas Tamkūnus ir padėjo prie durų. Senukai rado ir apsidžiaugė, pakrikštino, davė Marytės vardą ir augino. Bet netoli gyveno tokie žydšaudžiai Švailai, tėvas su dviem sūnumis. Nuėjo kalbos, kad Tamkūnai augina mergaitę – kieno tai bus vaikas, jei ne žydų. Gegužę Švaila nuėjo pas Tamkūnus, senutė kūreno pečių: „Rodyk vaiką, iš kur tu paėmei?“
„Va, ponuli, mergaičiukė tokia graži“. Tas priėjo prie iš lentų sukalto ant šatros pakabinto lopšelio, įkišo kumštį jai į burną, perplėšė žandikaulį ir davė į sieną. Tamkūnienė dėl to išprotėjo. Jau po daugel metų ateidavo į parduotuvę, kurioje dirbau ir vis kalbėdavo: „Kur mano Marytė?“, – pasakojo Elena Čepanonienė.
Stanislava ir Pranas Karalevičiai žydus rudenį ir žiemą „išdalino“ per gimines: šie palaiko mėnesį – du, kaimynai pradeda įtarinėti, atsako, kad negali laikyti, Karalevičiai vėl paima atgal. Pas Karalevičienės brolį Povilą Stasiūną į Kozelkiškes atidavė Šulmano žmoną, o pas seserį Honoratą Karalevičienę į Būdos kaimą – sūnų Elijų. Ten rado tą berniuką, Elijus išdavė, kur mama. Atvažiavo ir ją paėmė, juos uždarė kalėjime Trakuose.
O Šulmanaitė Sara liko pas Karalevičius, su Elena gulėjo vienoje lovoje. Atvažiavo kartą pas Karalevičius į namus daryti kratą. Elena guli su Sara, atvažiavo toks Švaila, kurį P. Karalevičius neblogai pažinojo, dar su keliais vyrais. P. Karalevičius tuoj pasiūlė jiems pasivaišinti. Švaila pradėjo pasakoti, kad Šulmano sūnų ir žmoną suėmė, kažkur turi būti duktė. Nors Elena buvo maža, suvokė, kad jie tuoj pradės Saros ieškoti, skarelę nuo galo lovos paėmė, užrišo Sarai ant galvos, kad plaukų nesimatytų, bei paragino lipti per pečių ir bėgti į lauką pas brolį Leonardą, kuris ganė. Ji išbėgo. Paskui Švaila apieškojo visus namus ir kluoną. Nors kluone buvo bunkeris, nerado…
Taip Karalevičiai ir jų slepiami žydai praleido žiemą. 1942-ųjų pavasarį dauguma jų įnamių išėjo į miškus. Rūdninkų girioje pradėjo veikti partizanų štabas, dalis patraukė ten, kiti slapstėsi Strėvos ir Bijūnų miškų tankumynuose, kur žmonės mažiausiai vaikšto, gyvulių negano. Išlindę iš savo bunkerių pradėdavo virti bulves ar kruopas, išgirsdavo, kad piemenys rėkia ant gyvulių, tuoj gesindavo ugnį ir lįsdavo atgal į bunkerius. Tačiau maitintis neturėjo kuo, dažnai ateidavo pas juos slapsčiusius žmones ar jų giminaičius duonos, pieno. Tos kelionės buvo labai pavojingos ir jiems, ir padėjusiems žmonėms, kadangi už žydų slėpimą galėjo šaudyti.
„Kartą iš Strėvos miško pas mus pieno ir duonos atėjo Patašnikienė, aukšta, stambi moteris ir tokio Semeliškių skudurininko žydelio Heneko dukra Musė Purvaitė, jos mama buvo mirusi, tėvas vedęs kitą – ji pabėgo ne su tėvais, o glaudėsi prie visų žydelių, šie ją globojo. O graži, plaukai ilgi, nepanaši į žydaitę… Kaip dabar matau, mama pripylė didelį 5 litrų pieno butelį, suvyniojo porą kepalų duonos. Jos ėjo į Strėvos mišką ir sutiko žydšaudžius. Jas abi nušovė prie vieškelio, greta griovyje ir užkasė.
O pas mus liko Altaris Alpertas, jis į partizanus nėjo, sirgo džiova, buvo labai sutinęs. Mama bunkeryje, kur drėgna, naminiais vaistais išgydė džiovą. Altaris išėjo į laisvę“, – pasakojo Elena Čepanonienė.
1943–ųjų rudenį, kai Vilniuje baigė iššaudyti paskutinius žydus, Beilės Alpertienės brolis dirbo kalėjime prižiūrėtoju. Kai visus sušaudė, vokiečiai pasakė, kad gelbėtųsi, jeigu turi kur, jį su šeima paleis. Jam kažkaip pranešė tėvukų adresą. Šmuilovičių su žmona ir 3 metų sūneliu Pineriu vokiečiai atvežė prie Drabužininkų kaimo, paleido ant plento, kilometrą nuo mūsų namų. Jie atėjo pas Karalevičius dieną ir prašėsi priimti. Pasak E. Čepanonienės, tėvai bandė atsakyti, esą pas juos ir taip labai daug žmonių, negali. Tada Šmuilovičiai prašėsi pabūti nors iki vakaro, kol ateis sesuo ir švogeris, gal ką sugalvos. Taip jie pasiliko, atėjo giminaičiai, visi pradėjo prašyti, kad leistų Šmuilovičiams bunkeryje gyventi ir padėtų maitintis. Karalevičiai sutiko. Taip Šmuilovičiai ir liko. Tą Pinerį paliko pas save namuose, jis buvo labai šviesus, nepanašus į žydą, kalbėjo labai aiškiai. Karalevičiai besiteiraujantiems sakė, kad paėmė giminaitės vaiką, pas Honoratą Karalevičienę buvo daug vaikų. Pinerį vadino Petriuku, taip jis ir išbuvo pas Karalevičius, kol žydai nustojo slapstytis atėjus rusams.
Kai Šmuilovičiai grįžo į Vilnių, pasiėmė ir Pinerį. Tačiau Vilniuje kažkas atpažino, kad Šmuilovičius kalėjime buvo prižiūrėtoju. Jį sušaudė, gal 4 mėnesius tepabuvo laisvas. Žmona, žuvus vyrui, išvažiavo į Australiją, iš ten neparašė nė vieno laiško. Karalevičiams vis rūpėjo, kaip sekasi Pineriui, jų Petriukui…
Ne visi Karalevičių gelbėti žydai išsislapstė. Du jauni vyrai – Abraomas Ginsbergas, Abraomas Lancmanas – buvo išėję į partizanus, o prieš pat karo pabaigą žuvo. Lancmanas ir Ginsbergas sužinoję, kad pro Vievį važiuos ginklų traukinys, norėjo jį susprogdinti. Jie ėjo į Vievį naktį, išaušus Daugirdiškėse apsinakvojo, kažkas pranešė žaliūkams, juos apsupo ir abu sušaudė.
Jau baigiantis karui, kai pro miestelį ėjo frontas, pas Karalevičius atvežė sužeistą žydelį iš Baltarusijos, jis kažkaip buvo Rūdninkių girioje. Stanislava Karalevičienė jį slaugė kluone. Kai netoli Drabužininkų įvyko susišaudymas, nors negalėjo eiti, atslinko prašydamas paimti jį į namus. S. Karalevičienė greitai rado sūnų, šis pakinkė vežimą ir per pievas nuvežė jį į bunkerį, kur sėdėjo 5 žmonės. Jis išliko gyvas, bet daugiau neatsiliepė…
Po karo išgelbėti žydai greitai išvažiavo į Izraelį, iš ten neretai parašydavo laiškų, siuntinukų švenčių proga atsiųsdavo. Pas Karalevičius, vėliau pas jų vaikus Eleną ir Henriką, kai kurie ir atvažiuodavo. Cilė Musnickaitė-Levinienė su vyru buvo atvežę ir savo dukrą, anūkes. Šias kartais palikdavo ir vasaroti Bijūnų kaime, tada mergaitės suorganizuodavo kolūkiečiams koncertų.
Štai koks Cilės Levinienės liudijimas užfiksuotas Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje:
Gimiau Semeliškėse, Trakų r., Eliezerio ir Batijos Musnickių šeimoje. Tėvas buvo mėsininkas, vertėsi smulkia prekyba, mama – namų šeimininkė. Be manęs šeimoje buvo dar du broliai – vyresnysis Faivušas ir jaunesnysis Šlomo. Iš šeimos narių per karą žuvo tik mama. Tėvas ir Faivušas buvo partizanai, o Šlomo ir aš slapstėmės pažįstamose krikščionių šeimose. Kai prasidėjo karas, man buvo tik 8 metai.
Kai tapo aišku, koks likimas laukia žydų, tėvai mane atidavė į vieną valstiečių šeimą, iš jų mane perkėlė kitur, po to ėjau iš vienų rankų į kitas, kol patekau pas Stasę ir Pranciškų Karalevičius. Tai buvo draugiška mums šeima, kuri gyveno Buzganų (dabar – Bijūnų) kaime. Deja, ir ši vieta nebuvo saugi. Po kurio laiko Karalevičiai, matyt, pajutę pavojų, perdavė mane sesers šeimai – Barišauskams iš Krasnapolio kaimo…
Barišauskų duktė Stasė su savo vyru Vytautu Nagine gyveno pas tėvus Krasnapolyje. Tai
jie su vyru apgaubė mane savo dėmesiu, rūpinosi mano auklėjimu ir gerbūviu. Persikėlę pas
Vytauto tėvus į Darsūniškio kaimą, jie pasiėmė ir mane. Pašaliniams sakydavo, kad aš – jų
tolima giminaitė iš neturtingos šeimos, kad mane paėmė iš gailesčio padėti ūkyje ir prižiūrėti
ką tik gimusį kūdikį. Jaučiausi pas Nagines kaip šeimos narė. Gyvenau ir miegojau kartu su visais ir valgiau prie bendro stalo. Po karo mūsų ryšiai liko artimi. Per pastaruosius metus aš su šeima jau tris kartus buvau pas juos, susirašinėjame su Vytauto dukterimi Rita Dikiniene...“ 1999 m.
Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje Stanislavos ir Prano Karalevičių žydų gelbėjimo istorija aprašyta taip (VVGŽM, GS, f.1, b. 232):
1941-ųjų rudenį pas Stanislavą ir Praną Karalevičius, gyvenusius Bijūnų kaime, Trakų rajone, iš Semeliškių atėjo prašyti pagalbos gausi Alpertų šeima: Geršonas Alpertas, Alteris Alpertas, Joselis Alpertas su žmona Chana ir dukra Gita, Elijas Alpertas su žmona Beile. Karalevičiai sutiko jiems visiems padėti. Per naktį visi kartu kluone iškasė slėptuvę, tačiau bėglių vis daugėjo. Pagalbos paprašė Leizeris Musnickas su savo vaikais – vyresniuoju Faivušu, jaunesniuoju Šlioma ir dukra Cile, Šulmanas su žmona, dukra Sara ir sūnumi Elijum. 1943 m. iš Vilniaus geto buvo atvežta Šmuilovičių šeima su sūnumi Pineriu. Ilgainiui slėptuvėje tapo ankšta. Už 4 kilometrų, Strėvos miške, buvo iškasta kita slėptuvė. Tiek gelbėtojams, tiek išsigelbėjusiems teko įveikti labai daug sunkumų, visi gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje, kol sulaukė išvadavimo. Petras ir Stanislava Karalevičiai, padedami vaikų Leonardo-Genriko ir Elenos, išgelbėjo keliolika žmonių. Visgi, nepaisant milžiniškų Prano ir Stanislavos Karalevičių bei jų vaikų pastangų, ne visi žmonės, kuriems vienu ar kitu metu padėjo Karalevičiai, išgyveno: kartą, gavusios pas Karalevičius maisto, į naująją slėptuvę Strėvos miške išėjo Purvaitė ir Patašnikienė, tačiau jas abi nužudė pakely. Neišgyveno ir Chanos Alpertienės dukrelė, kurią ji pagimdė būdama pas Karalevičius. Kūdikis buvo atiduotas auginti bevaikiams senukams Tamkūnams, gyvenusiems Neciūnų kaime, tačiau čia mergaitę aptiko vietiniai žydų persekiotojai ir nužudė. Pasak Elenos Čepanonienės (Karalevičiūtės), sunkiausia buvo tiek žmonių išmaitinti, aprengti…“
Baigdama pasakojimą Elena Čepanonienė pastebėjo, kad jai iki šiol sunku pasakoti žydų persekiojimo ir slapstymosi istoriją, tai patyrusiems ir jų artimiesiems labai sunku ją girdėti, sužinoti vis naujas detales. Kartą su į Lietuvą atvykusiais Levinais ir jų anūkėmis E. Čepanonienė nuvažiavo pas brolį į Bijūnų kaimą. Atvažiavo labai linksmai nusiteikę, Levinų vaikaitės nebuvo mačiusios karvių, iš kur pienas atsiranda, o prie karvių dar gandras vaikščiojo – tai didžiausia sensacija… Visi patenkinti kalbėjosi. Vėliau su broliu nuvažiavo parodyti, kur miške slapstėsi žydai, parodė rūsį, kaip slapstėsi jų namuose. Visiems nuotaika prapuolė, nutilo šneka…
„Tas skausmas, patirti sunkumai kausto šiandien“, – apibendrino E. Čepanonienė.
Žydų žudynių vieta Varnikų miške. Čia 1941 m. rugsėjo 30 d. buvo nužudyti 1446 žydai iš Trakų, Rūdiškių, Lentvario, Onuškio, Žydkaimio (Onuškio vls.), Aukštadvario. R. Gustaičio nuotr. 2002 m.
Pranas Karalevičius ir Stanislava Karalevičienė 1955 m.
Daiva ČERVOKIENĖ
