Teatralizuotas vaidinimas

Parašyta: 2014-01-03 | Kategorija: Istorija, Karaimai, Kultūra, Naujienos, Trakai |
Orach toju 2013

Teatralizuoto vakaro „Orach toju“ dalyviai ir naujai nupintas vainikas

Malonu rašyti apie tai, kas vyko gražiai, linksmai ir kūrybingai. Toks buvo teatralizuotas vakaras Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje gruodžio 26 dieną, skirtas 75-osioms paskutinės karaimų derliaus šventės „Orach toju“ sukaktuvėms paminėti.

Apie tai, kad toks vakaras ir vaidinimas rengiamas, gandai sklandė seniai. Idėja atkurti 1938 metų derliaus šventės vyksmą kilo Violetai Firkovič, gimusiai Juchnievičių šeimoje Trakuose-Lentvaryje, o dabar gyvenančiai Varšuvoje ir vadovaujančiai ansambliui „Dostlar“ (Draugai). O įgyvendinti šios idėjos ėmėsi Lietuvos karaimų kultūros asociacijos moterų būrelio „Katyn odžahy“ narės Ina Lavrinovič , Emilija Lavrinovič ir Margarita Rajeckienė. Joms teko didžiausias krūvis ruošiant šį nepakartojamą ir tokį dvasingą, jaudinantį reginį. Moterys parašė vaidinimo scenarijų, pasikvietė į pagalbą režisierę Danguolę Januškevičienę, choreografes Kateriną Voropaj ir Malgožatą Boroviec (Malgorzata Boroviec), šviesų ir garso operatorių Andrių Stortą, scenografą Vidą Lukšą, fleitistę Agnę Martyncevaitę. Scenoje šoko gausiai susirinkusiems žiūrovams jau pažįstami Trakų karaimų vaikų šokių ansamblis „Birlik“ (Vienybė) ir Lenkijos karaimų jaunimo šokių ansamblis „Dostlar“, kurie be tradicinių karaimiškų šokių šiam vakarui specialiai parengė ir dailiai atliko balinių šokių programą. Mat derliaus šventė visada būdavo šviesi ir linksma. Vienam šokiui buvo panaudotas senas Michailo Tinfovičiaus (1912–1974) parašyto ir jo paties atlikto tango „Siuviarlik“ (Meilė) įrašas.

Tačiau didžiausia staigmena visiems buvo naujų „artistų“ pasirodymas. Buvome įpratę dažniausiai scenoje matyti vaikus ar vyresnio amžiaus karaimus, o šį kartą išvydome būrį viduriniosios kartos atstovų, kurie kruopščiai tarė teksto žodžius – veiksmas vyko karaimų kalba – ir, patys mėgaudamiesi savo vaidmenimis, puikiai juos atliko. Pagrindinis vaidmuo – iš toli namo sugrįžusio ir gimtinės kvapų išsiilgusio vaikino – teko labai gerai karaimiškai kalbančiam Romualdui Čaprockiui. Mat jo herojus turėjo daugiausiai teksto. Jam talkino Georgijus Lavrinovičius, Ina Lavrinovič, Tatjana ir Vladimiras Maškevič, Ana Maleckaitė ir Zenonas Firkovič, atlikę senolių, tetų ir jaunavedžių vaidmenis. Vaidinime dalyvavo ir vaikai Augusta Firkovič ir Danielius Kobeckis. Visi artistai ne tik puikiai atliko atskirus vaidmenis, bet ir dainavo chore „Altyn avazy“ (Auksinis balsas), kurio darnų skambėjimą papildė dar stiprus Artūro Juchnievičiaus balsas. Choras atliko Simono Firkovičiaus (1897–1982) dainą „Orach toju“ (Pjautuvo šventė), paskutinį kartą skambėjusią 1938 metų derliaus šventėje. Be tiesioginio veiksmo scenoje ekrane taip pat galima buvo stebėti, kaip Margarita Rajeckienė pina vainiką. Ji tai kruopščiai atliko ir scenoje, o video klipą iš anksto buvo nufilmavusi drauge su Michailu Špakovskiu. Šiandieninės technikos galimybės leido vaizdžiai ir kūrybingai papildyti vizualinį reginį.

Negalima nutylėti ir apie staigmeną, kurią pateikė rengėjai ir artistai. Karaimų bendruomenėje nuo seno buvo šokamas prancūziškas kadrilis „Lansje“. Mūsų kartai teko girdėti tik pasakojimus apie jį, nors tą vakarą man kai kas priminė, kad matė tą šokį šokant mano mamą. Teisybė, ji šoko, niūniavo melodiją ir net mokė mus kai kurių figūrų. Tas figūras vaikystėje mes su bendraamžėmis žaisdamos pamėgdžiodavome. Žodžiu, „Lansje“ – tai savotiška karaimų saloninio gyvenimo legenda. Ir štai scenoje tą vakarą atliekamas „Lansje“… Ir kaip atliekamasǃ Žodžiais sunku apsakyti – reikia pamatyti. Juolab, kad tarp šokėjų pamatėme ne tik jau minėtus asmenis, bet ir Liudmilą Dubinskają, Eugenijų Leonovičių ir Mareką Firkovič iš Varšuvos. Įsivaizduoju, kiek triūso turėjo įdėti organizatoriai, kad surastų muziką, šokio piešinį, suderintų grakščius keturių porų judesius, pašokimus, pritupimus ir suteiktų publikai tokių jaudinančių akimirkų.

Tokiu būdu paskutinės Derliaus šventės, susijusios su sunkiu darbu laukuose, 75-ųjų metinių minėjimas buvo papildytas įspūdingu šokių vakaru scenoje.

 

Kodėl Derliaus šventė

Kaip žinia, nuo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto laikų karaimų bendruomenė turėjo savo žemę šiaurinėje Trakų dalyje, ir diduma karaimų vertėsi žemdirbyste. Kiekvienai šeimai buvo skirtas atskiras dirbamos žemės rėžis, kurio dydis priklausė nuo šeimos narių skaičiaus. Tas rėžis nebuvo šeimos privati nuosavybė ir jo negalima buvo parduoti. Šeimininkui mirus sklypas, bendruomenei nusprendus, būdavo skiriamas kitai šeimai. Su žemdirbyste tad natūraliai susijusios ir kai kurios karaimų apeigos. Viena tokių yra Derliaus šventė, karaimiškai vadinama „Orach toju“, t. y. Pjautuvo šventė. Jos pobūdį, turinį, vyksmą ir jai skirtas maldas vaizdžiai yra aprašęs vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius (1924–2000) savo originaliojo Karaimų maldyno II-ojoje dalyje Apeigų maldos ir giesmės (Karaj diǹliliarniǹ jalbarmach jergialiari. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p.142-145.) Paprastai ji būdavo švenčiama rudenį, kai nuo laukų būdavo nuimamas derlius. Iš visų auginamų grūdinių kultūrų varpų, įpinant tarp jų kaip karoliukus  kitų kultūrų džiovintas sėklas, būdavo pinamas vainikas, kurį paskui iškilminga eisena nešdavo prie kenesos. Čia jis būdavo pašventinamas ir pakabinamas kenesoje ant sienos priešais altorių, kur kabodavo iki kitų metų derliaus. Deja, II pasaulinis karas šią tradiciją nutraukė, o kenesoje iki šiol kabo paskutinis prieš 75 metus nupintas vainikas. Kaip rašo programėlėje vakaro organizatoriai – „nebylus ir kantrus mūsų likimo liudininkas“.

1931_Orach toju

Sena šventės „Orach toju“ 1931 m. Trakuose nuotrauka (iš Alinos Lavrinovič archyvo)

Smagu, kad šiandien iki mūsų lyg aidas atsklido anų laikų šventės „Orach toju“ dvasia. Smagu, kad ją atskraidino jaunesnioji karaimų karta, kuri iš savo tėvų tebuvo girdėjusi šios šventės pavadinimą, nes ir iš jų jau retas kuris ją yra matęs. Smagu, kad ruošiant vaidinimą buvo pakalbinta viena iš vyriausios mūsų bendruomenės kartos narių Lidija Maškevič, pati ne kartą dalyvavusi tokiose šventėse Trakuose ir galėjusi autentiškai papasakoti apie ją. Smagu, kad prie vakaro parengimo vienaip ar kitaip prisidėjo daug ne tik Lietuvos, bet Lenkijos karaimų, kurių pavardės surašytos renginio programėlėje. Reikia nepamiršti, kad po to, kai „pyragas“ iškeptas, visi su malonumu jį valgo ir giria, ir mažai kas žino, kiek vargo teko „kepėjams“ sijojant miltus, ieškant ir kalbinant įvairaus amžiaus „uogas“ įsirašyti į „pyragą“. Šį kartą sunkus, daug pastangų pareikalavęs darbas atsipirko su kaupu. Ir be galo smagu akivaizdžiai įsitikinti, kokį puikų rezultatą galima pasiekti, kai dirbama ir esama kartu.

Belieka pridurti, kad šį teatralizuotą vakarą rėmė Lietuvos karaimų kultūros asociacija, Lenkijos karaimų sąjunga, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija (direktorė Elvyra Janušauskienė). Šis renginys taip pat buvo įtrauktas į Lenkijos karaimų sąjungos projektą „Karaj jollary“ (Karaimų keliai), kurį finansuoja Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos Viešosios ir kultūros diplomatijos departamentas. Projekto koordinatorė – Lenkijos karaimų sąjungos pirmininkė Mariolia Abkovič (Mariola Abkowicz).

Orach toju 2013 1

Margarita Rajeckienė kartu su vakaro dalyviais pina Derliaus šventės vainiką

Tad verta pasveikinti visus, kurie, negailėdami laiko, ruošė šį vakarą, šoko, dainavo, pasakojo, filmavo, grojo, kepė, virė, pynė ir suteikė neapsakomo džiaugsmo visai Lietuvos karaimų bendruomenei ir jos bičiuliams tiek gimnazijos salėje stebint teatralizuotą „Orach toju“ vaidinimą, tiek vėliau Karaimų mokykloje žiūrint Aidaro Lavrinovičiaus filmuką apie tai, kaip buvo rengiamasi šventei ir dalyvaujant bendroje žaismingoje vakaronėje, užtrukusioje iki išnaktų. Visi esame dėkingi rėmėjams, dalyviams ir organizatoriams, ragindami juos, truputį pailsėjus, vėl pateikti mums kokią staigmeną, kad, kaip sakė vakaro pabaigoje Ina Firkovič, visiems būtų gera būti kartu, kalbėti savo gimtąja kalba, švęsti savo šventes, auginti vaikus, tęsti ir puoselėti savo tėvų tradicijas.

 

Derliaus šventė

Pinam varpų vainikus –

Duona bus skalsi.

Ei, išeikit, žemdirbiai,

Su mumis visi.

 

Ne pjovėjų tai greta –

Gubos laukuose.

Gula prėsluosna aukštuos

Vasaros šviesa.

 

Ten kviečiai, o ten rugiai…

Jaujų kiek pilnų ǃ

Kas pasėjo su rauda,

Pjauna su džiaugsmu.

 

Derliaus šventė kaip daina,-

Ei, Orach toju ǃ

Karaimai, mums tesėt

Priesakus tėvų.

 

Simonas FIRKOVIČIUS

Vertė Alfonsas Bukontas

 

Dr. Halina KOBECKAITĖ

Mariolios Abkovič (Mariola Abkowicz) nuotr.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *