Praėjusį savaitgalį Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje, vykusiose prestižinėse Dubajaus Karūnos Princo varžybose (CEN 119 km) su pajėgiausiais raiteliais iš viso pasaulio varžėsi ir lietuvė Gabrielė Mateikaitė. Jodama vienoms tituluočiausių pasaulyje arklidžių „M7“ priklausančiu žirgu – Ramssa La Majorie, užėmė 78 vietą iš 288 startavusiųjų. Sėkmingai įveikusi 119 km jojant dykuma sportininkė pirmą kartą pasiekė finišo tiesiąją, įveikdama trasą vidutiniu net 18,89 km/h greičiu.
Gabrielė Mateikaitė | Dennis Chirkovsky nuotr.
Dykumos smėlis – apgaulingas. Vien profesionalumo nepakanka
G. Mateikaitė vyko į Dubajuje vykstančias varžybas jau ne pirmą kartą, o septintą, tačiau sėkmingą finišą pasiekė tik po ilgo mokymosi ir karčios praktikos joti dykumoje.
„Tai buvo ne ką mažesnė garbė, atsakomybė ir iššūkis nei tas, kurį patyrė Dakaro ralio dalyviai. Mat, šių abiejų sporto šakų specifika yra labai panaši, tačiau ištvermės jojime „arklio galia“ – tik viena, – šypsenos neslėpė raitelė. – Tiek laimės ašarų pagaliau sėkmingai pasiekus finišą jau senai nebuvo
„Tai buvo ne ką mažesnė garbė, atsakomybė ir iššūkis nei tas, kurį patyrė Dakaro ralio dalyviai. Mat, šių abiejų sporto šakų specifika yra labai panaši, tačiau ištvermės jojime „arklio galia“ – tik viena, – šypsenos neslėpė raitelė. – Tiek laimės ašarų pagaliau sėkmingai pasiekus finišą jau senai nebuvo“. Dubajuje vykusios varžybos G. Mateikaitei tapo nemenku išbandymu ne tik todėl, jog jai teko joti vietiniu žirgu, su kuriuo susipažino tik varžybų rytą, bet ir dėl neįprastos, sudėtingos ir klaidinančios varžybų trasos. „Kaip žinia, dykumos smėlis yra labai apgaulingas ir kiekvienas žingsnis į šoną gali būti lemtingas. Ne mažiau sunkinanti aplinkybė – stingdantis rūkas, kuris apsunkina kvėpavimą ne tik žirgui, bet ir raiteliui bei smėlio audros, kuomet matomumas nedidesnis kaip keliasdešimt metrų. Žinoma, gąsdino ir mintis, jog teks joti visai nepažįstamu žirgu iš prestižinių arklidžių. Supratau, koks stiprus žirgas man atiteks ir kokių problemų gali kilti jį valdant“, – varžybų akimirkas prisiminė G. Mateikaitė.
Sportininkė pasakojo, jog savo organizuotumu šios varžybos gerokai lenkia netgi prestižinėmis laikomas Pasaulio žirginio sporto žaidynes ir Pasaulio čempionatą, kur jai ankščiau teko dalyvauti kaip komandos narei. O didžiausią įspūdį paliko paties šeicho ir princo svetingumas bei varžybų dalyvių meistriškumas. „Dubajuje susirinko visas pasaulio ištvermės jojimo elitas, iš kurio tikrai buvo ko pasimokyti. Visi dalyviai buvo be galo stiprūs, tačiau šiame sporte galutinį rezultatą lemia toli gražu ne vien raitelio profesionalumas, bet ir daugybė kitų veiksnių – oro bei grunto sąlygos, žirgo savijauta varžybų dieną, gebėjimas greitai aklimatizuotis, susidoroti su stresu ir kita“, – vardijo G. Mateikaitė.
Žirgai – gyvenimo būdas
Tiek tarptautinio, tiek nacionalinio masto varžybose nuolat dalyvaujanti G. Mateikaitė užsiminė, jog jos gyvenime žirgai atsirado prieš beveik dvidešimt metų ir dabar ištvermės jojimas jai yra daugiau nei sportas. Tai – gyvenimo būdas. „Vienokia ar kitokia forma esu išbandžiusi visas žirginio sporto disciplinas ir už tai esu labai dėkinga savo pirmajai trenerei. Ištvermės jojime pradėjau specializuotis prieš beveik penkiolika metų – jei tai, ką dariau pirmuosius metus, galima pavadinti ištvermės jojimu apskritai, nes tik pradėjusi joti ilgesnes distancijas suvokiau, jog ištvermės jojimas prasideda tik nuo 100 km“, –šypsenos neslėpė G. Mateikaitė.
„Ištvermės jojimą įsimylėjau dėl to, kad būtent ši žirginio sporto disciplina labiausiai atitinka žirgo prigimtį ir reikalauja visapusiško paties raitelio išprusimo, žinių, o aš ir pati niekada gyvenime nemėgau lengviausių kelių. O dabar įveikus tokią sudėtingą ir kažkada atrodžiusią neįmanoma trasą, lūkesčiai šiame sporte tik didėja“, – pridūrė raitelė.
Šaltinis: https://www.sportas.lt/
