Kaip jau ne kartą rašėme, Trakų kultūros rūmai šiais metais mini atidarymo sukaktį. Prieš tris dešimtis metų, 1985 m. gegužės 6-ąją, įvyko iškilmingas naujo rūmų pastato atidarymas. Rajono kultūros bendruomenė – ,,kultūriečiai“ ir bibliotekininkai – iš nedidelio „medinuko“ Karaimų gatvėje persikėlė į erdvias, nauja aparatūra aprūpintas ir įvairiems renginiams pritaikytas patalpas. Tai tikrai buvo neeilinis įvykis viso rajono gyventojams.
Trakų kultūros rūmų 30-mečio proga kalbiname buvusią direktorę Viliją BABARSKIENĘ.

Jūs įsiliejote į Trakų kultūros rūmų kolektyvą kiek vėliau, tačiau vadovavote jam dešimt­metį. Kokie Jūsų prisiminimai ir pamąstymai apie tą laiką? Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad tai buvo aukso raidėmis rašyti kultūrinio gyvenimo metai? Kur slypi sėkmės paslaptis?

Užuot prisiminus, kas buvo, reikėtų atsakingai ir pamatuotai nuspręsti, kaip bus ateityje. Tačiau pažvelgti atgalios visuomet malonu. Kultūros rūmuose pradėjau dirbti netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo ir direktore dirbau dešimtį metų. Šios dienos matu tai būtų dvi prezidentinės kadencijos. Ar tai buvo aukso amžius? Greičiausiai, taip. Kūrėsi kolektyvai, ruošėme puikias šventes, kamerinius vakarus. Pusšešto šimto vietų turinti salė vos sutalpindavo žiūrovus. Turėjome ne tik kilimais išklotus koridorius ir fojė, bet ir puikią ,,Svetainę“ (patiems kavos išgerti ir svečią pavaišinti), tinkamai įrengtus grimo kambarius (juose nebuvo gėda priimti atlikėjų), trisdešimties vietų autobusą (tai kas, kad „PAZ-iką“) ir labai profesionalią, atsidavusią, savo darbą mylinčią komandą. Kūrybinė ir techninė grupės dirbo kaip gerai suderintas laik­rodis: surasdavo sprendimus net pačiose netikėčiausiose situacijose. Birutė ir Irena, Vytautas ir Rolandas, Daiva ir Elytė, Stasys ir Vincas, Tomas, Piotras ir kiti buvo tikri savo darbo meistrai. Dirbti buvo malonu, įdomu ir lengva, nes nepriekaištingai dirbo Kultūros skyrius. Be to, savo sumanymams įgyvendinti turėjome labai nuoširdų ir tvirtą palaikymą. Tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Jadvyga Lisevičiūtė, valdytojas A. Sadkauskas, meras Kęstutis Vaitukaitis, vicemeras B. Pargaliauskas, buvę Trakų miesto vadovai Joana Katinienė, Jonas Kriaučiūnas, Vincas Kapočius, Juozas Baliukonis, Kęstutis Ramanauskas ir Kęstutis Vilkauskas mumis tikėjo ir pasitikėjo. Jei ne teisingas jų požiūris į kultūrą, supratimas apie jos svarbą, tai viskas būtų buvę kitaip. Nespėjau tada padėkoti, tad nuoširdžiausiai dėkoju Jiems visiems šiandien.
Sėkmės paslaptis? Ji žmonėse. Išmintingi vadovai, išradingi kūrėjai, smalsūs žiūrovai ir visuomet aukštai pakelta kokybės kartelė. Kitaip ir būti negali, nes kultūros darbuotojas privalo turėti pašaukimą saugoti ir puoselėti iš laiko brydžių gelmės išaugusią dainuojančią Lietuvą.

,,Trakų žemės“ inf.

Trakų kultūros rūmų Karališkojo rūmų teatro aktoriai ir Alekso Dulkės (su armonika) kapelos „Linksmoji armonika“ muzikantai Palangoje, apie 1996 m.