Kęstutis Vilkauskas
Baigiantis metams, šurmuliuojant Kalėdų Senelių sostinės renginiams, apie nuveiktus darbus ir lūkesčius artėjantiems 2016-iesiems susitikome pasikalbėti su Trakų seniūnu Kęstučiu VILKAUSKU.
Gal pradėkime nuo darbų, kuriančių Trakų įvaizdį?
Visų pirma, reikėtų paminėti, kad seniūnijos įgyvendinama kurortinės teritorijos programa pagal suplanuotas priemones beveik įvykdyta. Didžiulis dėmesys šiemet buvo skirtas gėlynams ir jų tvarkymui. Gėlynai tokiame mieste turėtų būti kitokie – įdomesni, prisitaikantys prie miesto dvasios, senamiesčio landšafto. Jau yra gėlynų projektų ir kitiems metams. Patirtis rodo, kad naudojant ir paprastesnes gėles, bet suderinus spalvines gamas, galima pasiekti neblogų rezultatų. Aišku, klimatas šiltėja, tad reikėtų laistymo sistemų. Tai rodo užsienio patirtis. Labai džiaugiamės tomis organizacijomis, įstaigomis, įmonėmis ir gyventojais, kurie myli grožį, puošia savo aplinką gėlėmis.
Praeitais metais pradėjome nendrių valymo darbus, šiais metais juos tęsėme. Atsikratyti nendrių nėra taip lengva – jos labai greitai plečiasi ir todėl reikia specialios įrangos joms rauti. Būtina nuolat prižiūrėti, kultivuoti keletą metų, kad neaugtų, nebesiveistų. Žinoma, reikia paisyti gamtosaugos reikalavimų –
palikti nendrių tarpelius, nes nendrėse peri paukšteliai, jas rauti galima tik atitinkamu laiku.
Kitais metais planuojama tvarkyti pėsčiųjų takus Totoriškių ežero pakrantėje, toliau tęsti Bernardinų ežero pakrantės tvarkymą iš kurortinės teritorijos programos lėšų. Aišku, būtų puiku, jeigu šalia mažojo pasivaikščiojimo rato Bernardinų ir Totoriškių ežerų pakrantėmis būtų įrengti dviračių takai.
Turime palikimą nuo senesnių laikų – tai nesuformuoti medžiai, jų gatvėse daug. Būtų idealu, jei gautume tiek lėšų, kad galėtume vienu kartu sutvarkyti visus želdinius Trakų mieste. Kituose miestuose, kur buvo iš pat pradžių formuojamos medžių lajos, medžiai užaugo mažesni, kompaktiškesni, nuo jų mažiau lapų prikrenta. Lapų tvarkymui reikia daug lėšų, daug dėmesio reikia skirti ir pačiam estetiniam vaizdui – gatvės želdiniai neturėtų priminti miško. Tose vietose, kur medžiai išpjauti, reikėtų juos atsodinti.
Kitas miesto įvaizdžiui svarbus dalykas – šaligatviai, viešosios erdvės ir aikštės. Trakai yra viena garsiausių vietovių Lietuvoje, tad gatvėse nuolat gausu praeivių. Esame parengę sąmatas šaligatvių ir daugiabučių namų pėsčiųjų takų tvarkymui, tačiau kol kas lėšų tam trūksta. Pavasarį ketiname tvarkyti visas vietas, kuriose išgriuvusios plytelės, akmenys, susidariusios duobės, įdubę šaligatviai ir pan.
Dėl viešųjų paslaugų sektoriaus, regis, problemų nekyla. Trakų turizmo informacijos centras mus nuolatos informuoja apie apsilankančių turistų nusiskundimus, teikia pasiūlymus Kaip žinote, buvo priimtas Trakų savivaldybės tarybos sprendimas dėl sutarties nutraukimo su privačia įmone, administruojančia viešuosius tualetus Trakų g. UAB „Trakų paslaugų“ administruojamas viešasis tualetas prie „Apvalaus stalo“ restorano pradėjo veikti praeitų metų pavasarį, tačiau yra neapšiltintas ir žiemą negali veikti. Vis dėlto ir žmonių srautas žiemą gerokai sumažėja. Tualetai yra didžiąją dalį miesto lankytojų pritraukiančioje Trakų Salos pilyje, autobusų stotyje, turgavietėje, Trakų kultūros rūmuose, Trakų turizmo informacijos centre, Tradicinių amatų centre ir, žinoma, kavinėse, o jų tikrai nemažai turime.
Ar seniūnija turi savo lėšų, sąskaitą? Ar to reikia?
Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija, kurioje esu viceprezidentas Vilniaus apskričiai, visuomet pasisakė už pilną seniūnijų savarankiškumą. Deja, mažuma Lietuvos seniūnijų turi biudžetines sąskaitas ir savarankiškai valdo asignavimus. Kol kas vidinė savivaldybių decentralizacija tik siekiamybė. Tos seniūnijos, kurios turi paskirtą biudžetą ir tiesiogiai jį administruoja, mažiau priklauso nuo politinės valios, gali greičiau įgyvendinti gyventojų lūkesčius. Trakų seniūnijai kaip ir kitoms rajono seniūnijoms skiriamos lėšos jų funkcijų įgyvendinimui, tačiau jos neturi savo atskiros buhalterijos kaip pvz., kaimynai Elektrėnai. Seniūnijos turi tik paramos sąskaitas.
Baigiantis metams, kuo galėtumėte pasidžiaugti, kokiais įvykiais seniūnijoje?
Žinote, aš visada esu optimistas, džiaugiuosi visais gerais dalykais. Lietuvoje vyrauja tendencija, kad labiau kreipiame dėmesį į bloguosius dalykus, skandalus, nelaimes ir pan. Žmonės savotiškai save užprogramuoja, kad aplink viskas yra blogai. Geresnė pozicija yra tuomet, kai stengiamasi ne tik piktintis, bet ir teikti savo pasiūlymus, savanoriškai dalytis savo idėjomis, o gal net ir padėti jas įgyvendinti. Norime, kad būtų kuo daugiau bendruomeniškumo, kad žmonės kuo aktyvesni būtų. Suprantu, kad kasdienė rutina kartais „užmuša“, kad žmonės paskendę savo darbuose, nerimauja dėl savo rytojaus, atlyginimų, šeimos… Vis dėlto reikia daugiau pozityvumo, svarbu pastebėti permainas, kurios vyksta ne tik aplinkoje, kituose, bet ir pačiame žmoguje, savyje.
Kokios seniūnijos įgyvendintos iniciatyvos, veiklos Jus labiausiai džiugina?
Galiu paminėti seniūnijos organizuojamą miesto sezoniškumą mažinantį Kalėdų Senelių sostinės projektą, kuris teikia daug džiaugsmo vaikams. Jį vykdantiems, organizuojantiems asmenims tai yra darbas, bet akimirkos, praleistos Trakuose su vaikais, besišypsant, besidžiaugiant gyvenimu, yra ypatingos, neįkainojamos. Vis tik būtina sugrįžti prie to grynojo žmogiškojo natūralumo, kai žmogus laisvai reiškia emocijas, gyvena natūralų savo gyvenimą.
Džiaugiuosi ir kasdieniu mūsų seniūnijos darbu, ypač, kai šiame sunkiame darbe gauname ne vien kritikos. Seniūnija yra ta įstaiga, kur pirmiausiai ateina žmonės su visomis savo problemomis. Visas mūsų kolektyvas yra nesavanaudiškas, stengiasi reaguoti į kiekvieną ir padeda, jeigu tai mūsų jėgoms. Džiaugiamės, kai žmonės ateina ir pasako paprastą „ačiū“. Suvokimas, kad pavyko padėti, mums sieloje sušvelnina darbo krūvius, tad kiek galėdami stengiamės reaguoti į gyventojų prašymus. Ir padedam, kiek galim.
Džiugina gana glaudus bendradarbiavimas su kleb. dek. Jonu Varanecku. Šienaujame, tvarkome teritoriją aplink bažnyčią, padėjome sutvarkyti sudegusį sandėliuką, sodiname gėles. Per šventes padedame pinti vainikus, atvežame vainikams šakų ir pan. Su klebonu keičiamės naudinga informacija, jis niekada neatsisako paskelbti visuomenei svarbios informacijos šv. Mišių metu.
Visuomet džiugina ir bendravimas su gerbiamu monsinjoru Vytautu Pranciškumi Rūku, tai paprastas, labai dvasingas žmogus, kurį pažįsta ir gerbia jau ne viena karta trakiečių.
Kokius iššūkius seniūnijos gyventojams reikėtų prisiimti?
Trakai visuomet buvo šiek tiek kitoks miestas – jis daugiakultūris, jame gausu saugomų teritorijų. Daugiakultūriškumą matau kaip teigiamą, vertingą ir išskirtinį dalyką. Gaila, kad ne visuomet pavyksta įgyvendinti tai, ko, regis, visi norime. Atsiranda nereikalingų ginčų, pritrūksta koncentracijos į konkrečius darbus ir bendrus siekius. Vis dėlto manau, kad situacija gerėja, gal daugiau visi bendrumo atranda, ateina jaunoji karta, neturinti iš anksčiau primestų nesutarimų.
Saugomos teritorijos jau savaime mus įpareigoja elgtis kitaip, turime laikytis įvairių reikalavimų, čia sudėtingiau investuoti ir planuoti darbus, ilgiau užtrunka derinimas su įvairiomis institucijomis.
Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmingų Naujųjų metų.
Kalbėjosi
Irma STADALNYKAITĖ
