Trakų miesto magistrato valdyba 1923–1924 m. Centre – miesto burmistras Vladislov Budrevič, karaimas A. Zajončkovskis – pirmoje eilėje trečias iš dešinės, akademiko Ananiašo Zajončkovskio tėvas

1918 m. gruodžio mėnesį dar vokiečių okupacijos metu, nors jau po monarchijos griūties Vokietijoje, bet dar kelias savaites prieš vokiečiams visiškai pasitraukiant iš mūsų žemių, garbingiausiai Trakų visuomenės daliai kilo mintis sukurti miesto savivaldą.
Jiems iš esmės rūpėjo, kad miestas neliktų be jokios valdžios ir kad vienaip ar kitaip miestiečiams būtų užtikrinta taika ir būtų išvengta anarchijos.
Tačiau visi buvo įsitikinę, kad ateis bolševikai, kurie jau buvo Švenčionyse ir žygiavo Vilniaus link beveik be kliūčių. Teisybė, lenkų savigyna prie Naujos Vilnios jiems smarkiai priešinosi, bet nesėkmingai. Vokiečiai traukdamiesi vietą užleisdavo bolševikams.
Tvyrant tokiai nuotaikai, buvo sušauktas bendras Trakų miesto gyventojų susirinkimas, kuriam pirmininkavo vietinis Trakų klebonas ir dekanas Klemensas Maliukevičius. Šio susirinkimo uždavinys buvo išrinkti miesto tarybą, kuri turėtų laikinos valdžios įgaliojimus.
Atsižvelgiant į momento svarbą ir būtinumą veikti greitai ir energingai, šiame susirinkime buvo numatytos tokios balsavimo ir balso teisės taisyklės: balsavimas bus slaptas, balso teisę gauna tik tie, kuriems sukakę 25 metai. Moterys turi tokią pat balso teisę, kaip ir vyrai. Balsavimo teisės negauna asmenys, kurie buvo bausti už kriminalinius nusikaltimus ir pagal Rusijos teisėtvarką buvo netekę pilietinių teisių, žinoma, išskyrus vadinamuosius politinius nusikaltėlius.
Prieš tarybos rinkimus užsimezgė labai audringa diskusija. Kalbėjo komunistinių pažiūrų žmonės ir linkstantys prie bolševikų, ir tie, kurie laikėsi opozinės jų atžvilgiu nuomonės bei siekė iškovoti Lenkijos valstybės neprik-
lausomybę.
Pagrindinė kova vyko tarp Vladislavo Budrevičiaus1 ir M. Novickio, kuris į susirinkimą atsivedė savo komunistų būrelį ir vos nesukėlė muštynių.
Reikia pažymėti, kad bolševikų valdžią rėmė tik tamsuoliai ir varguomenė, kurie nebuvo išvykę iš Trakų vokiečių okupacijos metais, ir, nepažindami dar bolševikų ir jų valdymo, manė, kad šie atėję atims viską iš turtingųjų ir atiduos vargšams. Smarkiai, deja, nusivylė ir vėliau sudarė stipriausią opoziciją komunistams.
Pagaliau į miesto tarybą buvo išrinkti Vladislavas Budrevičius, Romualdas Mickievičius, Antonis Nestorovičius, Janas Paršukovas, Tomašas Jachimovičius, Antoni Rodkievičius – lenkai, Juzefas Zajončkovskis – karaimas, Chaimas Bunimovičius, Šymuelis Kucas –
izraelitai.
Tokios sudėties miesto taryba, vadovaujama Romualdo Mickievičiaus, pradėjo savo veiklą, kurios tikslas buvo užtikrinti miestiečiams taiką ir saugumą. Miesto taryba turėjo absoliučią valdžią, nes vokiečių mieste jau nebebuvo. Ši taryba veikė iki
1919 m. sausio 7 dienos, t. y. iki dienos, kai į miestą įžengė bolševikų kariuomenė.
Sausio 8 dienos rytą buvo sukurtas Revoliucinis komitetas, vadinamasis „Revkomas“, vadovaujamas trakiečio Marko Novickio, karaimų tikėjimo, caro laikais buvusio pašto tarnautoju.
Šis „Revkomas“ pradėjo darbą paleisdamas iki šiol veikusią miesto tarybą, ir nuo to momento pats perėmė miesto valdžią. Markui Novickiui atsistatydinus, jo pirmininku tapo kažkoks Pisaževskis – izraelitas iš Kauno. „Revkomą“, išskyrus pirmininką, sudarė išskirtinai vietiniai žmonės, tarp kurių nedaugelis buvo tikrai komunistinių pažiūrų, kiti buvo „Revkomo“ nariais tam, kad neatiduotų miesto valdžios į visiškai svetimas rankas. Šitie žmonės taip pat prisidėjo prie Novickio – aršaus komunisto–bolševiko – nušalinimo, nes jam pirmininkaujant galėjo atsirasti daug miestiečių aukų. Kiti „Revkomo“ nariai norom nenorom turėjo skaitytis su miestiečių dauguma, kad ir dėl to, jog nebuvo tikri, ar bolševikų valdžia ilgai galės išsilaikyti. Kaip tik tuo metu prie Žąslių vyko kovos tarp besitraukiančios vokiečių kariuomenės ir bolševikų.
Sklido įnirtingi gandai apie galimą vokiečių sugrįžimą ir pakartotiną Vilniaus užėmimą. Norom nenorom bolševikai turėjo skaitytis su vietiniais gyventojais ir, išskyrus grūdų, maisto produktų, gyvo inventoriaus, baldų rekvizicijos ir trumpalaikių areštų, didesnių trikdžių nebuvo. Tačiau, nepaisant visko, žymesni visuomenės nariai su nerimu žvelgė į ateitį. Žinoma, jeigu bolševikai įsikurtų ilgesniam laikui, ligšioliniai santykiai būtų pasikeitę į blogąją pusę.
Tie, kurie posėdžiavo „Revkome“, visiško vietinių gyventojų pasitikėjimo neturėjo, o jau ką sakyti apie personalinę „Revkomo“ sudėtį, kai, pvz., batsiuvys buvo Trakų pavieto milicijos viršininkas, kailiadirbys – tiekimo skyriaus viršininkas; abu vargais negalais galėjo pasirašyti savo pavardes.
Reikia pasakyti, kad bolševikų valdžia ketino uždėti miestui kontribuciją, bet vietiniai „Revkomo“ nariai, spaudžiami gyventojų, tam pasipriešino ir privertė valdžią tokio ketinimo atsisakyti.
Reikia ypač pabrėžti, kad tiek miesto, tiek pavieto gyventojai, išskyrus kelis komunistuojančius asmenis, buvo bolševikams labai nepalankūs, ir komunistinė idėja buvo jiems svetima.
1919 m. balandžio 19 d., per didįjį šeštadienį, 5–ą valandą ryto buvo pastebėta, kad „Revkomo“ nariai ir mieste įsikūrę bolševikų kareiviai stipriai sunerimę. Nors buvo stengiamasi laikyti paslaptyje šio nerimo priežastis, vis dėlto sklido įnirtingi gandai, kad lenkų kariuomenė – legionieriai užėmė Vilnių. Kilo klausimai: kaip, kada ir iš kur? Buvo sunku net įsivaizduoti, kad lenkai, kurie neseniai buvo atgavę laisvę ir dar neįsitvirtinę Karalystėje, galėtų ateiti į Vilnių. Beje, iš Lenkijos dar neateidavo jokių žinių, tačiau, nepaisant to, buvo laukiama kažko džiaugsmingo, ir visus buvo apėmęs pakilus laukimo jausmas.
Pagaliau bolševikų valdžia ir jų kariuomenė per Rykantus aplenkdami Vilnių pradėjo evakuotis Maišiagalos link.
Balandžio 23 diena.
Mieste nė vieno bolševikų kareivio. Žmonių susijaudinimas beribis – būriuojasi miesto gatvėse, mitinguoja, ir taip praeina diena. Ateina naktis, kai rytojus neaiškus.
Balandžio 24 diena.
Auštant miestas vėl atgijo. Diena buvo nuostabi, šilta, saulėta!.. Žmonių širdyse kilo džiaugsmas – kažkoks didelis ir neapibrėžtas. Turėjo įvykti kažkas, ko seniai visi laukė… Žmonės vieni kitų klausinėjo –
kur dabar yra lenkai? Spėlionių būta įvairių… Vieni norėjo, kad jie jau būtų Paneriuose, kiti – Lentvaryje, o dar kiti, patys nekantriausi, įsivaizdavo juos jau žygiuojančius į Trakus. Galiausiai trys piliečiai –
Vladislavas Budrevičius, Boleslavas Lakovičius ir Janas Pavlovskis nusprendė keliauti į Lentvarį, kad gautų informacijos.
Grįžęs vienas jų taip pasakojo:
– Atvažiavome į Lentvarį, bet ten dar lenkų kariuomenės nebuvo. Tenykščiai gyventojai tvirtino, kad lenkų kariuomenė jau yra Vokės dvare. Tad važiuojame į Vokę. Vos nuvažiavę kelis kilometrus, pamatėme žygiuojančią pilką kariuomenės koloną.2 Artėjame. Kolonos priešakyje karininkas. Su nebylia nuostaba ir susijaudinę žiūrime į tuos pilkuosius kareivėlius, apdulkėjusius, bet gerai apsirengusius, energingai ir išdidžiai žygiuojančius. Matyti disciplina ir dvasios ryžtas! Sustojame. Kuopos vadas – kaip paskui išaiškėjo leitenantas Svitalskis –
klausia mūsų, kur važiuojame. Žinoma, papasakojame viską ir miesto vardu prašome, kad kuo greičiau jį užimtų, nes bijome, kad grįš bolševikai. Leitenantas Svitalskis draugiškai nusišypsojo ir pasakė: „Bolševikai jau nebegrįš“, – ir nukreipė mus į Liudvinavo kaimą, į I-ojo pėstininkų legionierų pulko III-ojo bataliono vadavietę, t.y. į operacinio ruožo vadavietę, o pats nužygiavo į Lentvario pusę.
Važiuodami į Liudvinavą Vokės dvare pirmą kartą matėme lenkų artileriją. 6-ta valanda ryto –
sustojame bataliono vadavietėje. Susitikti su mumis išeina pats bataliono vadas, 23-jų metų kapitonas Langneris. Paklausti, iš kur važiuojame ir ko norime, papasakojome mūsų kelionės tikslą ir karštai paprašėme, kad kuo greičiau užimtų Trakus.
Šio dalykiško karininko atsakymas buvo trumpas, kareiviškas, bet mums labai džiugus:
– Gerai, teisybę pasakius, dar neturiu įsakymo užimti Trakus, bet užimsiu juos savo paties sprendimu. Jūs grįžkite, o apie pirmą valandą po pietų mano kareiviai jau bus Trakuose.
Grįžtame į Trakus. Pakeliui mus vis stabdo kaimiečiai klausdami, ar greit ateis lenkai?
Jau nuo devynių ryto miestiečiai pradėjo gausiai būriuotis priemiestyje, vadinamojoje Smailiojoje sankryžoje (Rogatkoje). Aukščiau aprašytą pasakojimą žmonės priėmė labai entuziastingai. Visi jau buvo tikri, kad lenkai užims Trakus.
Nurodytą valandą į Trakus įžygiuoja kareivių būrys su leitenantu Bernackiu priešakyje. Į miestą įžygiuojančią lenkų kariuomenę miesto vardu su duona ir druska pasveikino Vladislavas Budrevičius. Jis pasakė trumpą kalbą, kurią užbaigė šūkiu „Senelio“ komendanto Juzefo Pilsudskio ir kariuomenės garbei. Po to kareiviai, dainuodami Lenkijos himną „Jeszcze Polska nie zginęła“ (Dar Lenkija nežuvo) ir sveikinami gyventojų, kurie su ašaromis akyse džiugiais šūksniais sutiko tiek metų nematytus lenkų kareivius, įžygiavo į miestą.
Kareiviai buvo apgyvendinti viename pastate miesto centre. Ištisomis dienomis iš ten sklido legionierių dainos. Gyventojai susidomėję klausėsi iki šiol negirdėtų lenkų kareiviškų dainų. Taip pat dėkingi dovanojo kareiviams visokių dovanų.
Trakiečiai visada mielai prisimena šaunius pilkuosius I-ojo pėstininkų legionierų pulko
III-ojo bataliono kareivėlius.
Įžengus į Trakus lenkų kariuomenei, „Revkomo“ panaikinta miesto taryba vėl susirenka ir pradeda vadovauti miestui. Tame susirinkime kaip karinis miesto komendantas dalyvauja ir leitenantas Bernackis.
Pradėta formuoti miesto valdžia. Miesto komendantas įsakė, kad milicija, kuri prie bolševikų vykdė apsaugą, atiduotų ginklus, ką ši milicija nedelsdama įvykdė. Naujai sukurtos milicijos komendantu buvo paskirtas Budrevičius Vladislavas. Po to miesto taryba vienbalsiai išrinko tą patį Budrevičių miesto burmistru, o Mickievičių Romualdą jo pavaduotoju (1919 m. posėdžio protokolas Nr.1).
Gegužės 6 d. į Trakus atvyksta civilinė valdžia, vadovaujama apskrities komisaro Stankievičiaus Vitoldo, tos pačios apskrities dvarininko, kuris gegužės 7 d. išsiunčia raštą Nr. 8 Budrevičiui Vladislavui, paskirdamas jį Trakų miesto burmistru, o tuo pačiu metu gegužės 7 d. raštu Nr. 9 praneša laikinajai miesto tarybai, kad ji paleidžiama. Gegužės 8 d. jis paskyrė šešis tarėjus: Rojevską Mariją, Slomskį Vitoldą, Lakovičių Boleslavą, Zajončkovskį Juzefą, Brojde Urjašą, Šapirą Chackielį (Tarybos posėdžio protokolas 1919 m. Nr. 1b.).
1919 m. liepos 21 d. Trakų apskrities komisaras raštu 1492 paskiria daktarą Vaclavą Zajončkovskį Trakų miesto pagrindinio rinkiminio komiteto pirmininku ir, atsižvelgdamas į
Rytų žemių civilinės valdybos generalinio komisaro potvarkį, paskelbia miesto tarybos rinkimus.
Rinkimai įvyko 1919 m. rugpjūčio 17 d. Už penkis rinkiminius sąrašus surinkti 798 balsai. Daugiausia balsų gavo sąrašas Nr. 5. Pagal jį buvo išrinkti šie tarybos nariai: Budrevičius Vladislavas, Mickievičius Romualdas, Lakovičius Boleslavas, Slomskis Vitoldas, Jachimovičius Tomašas, Rojevska Marja, Dobrochockis Janas – lenkai; Šapiro Chackielis – izraelitas; Novickis Šymonas – karaimas. Pagal žydų sąrašą Nr.3 buvo išrinkti: Klauzneris Kadyšas, Bunimovičius Chaimas ir Kahanas Jankielis.
Tokios sudėties miesto taryba pradėjo savo darbą ir rugsėjo 16 d. posėdyje, vadovaudamasi Rytų žemių civilinės valdybos generalinio komisaro 1919 m. rugpjūčio 17 d. potvarkiu, išrinko iš savo tarpo burmistrą.
Miesto burmistru vienbalsiai buvo išrinktas Budrevičius Vladislavas, o jo pavaduotoju – Mickievičius Romualdas.
1920 metai.
Nuo 1920 metų birželio vidurio ateidavo neramios žinios iš lenkų–bolševikų fronto, kur su permaininga sėkme vyko smarkūs mūšiai. O jau apie birželio pabaigą lenkų kariuomenė pradėjo trauktis. Liepos 14 d. Trakus paliko civilinė ir karinė valdžia ir burmistras Budrevičius.
Liepos 15 d. apie ketvirtą po pietų nuo Lentvario pusės įžengė bolševikai.
Tuo pačiu metu nuo Vievio pusės priemiestyje Užtiltėje pasirodė lietuvių būriai.
Žmonės jautėsi labai prislėgti. Juk buvo neaišku, kas užims Trakus, nes bolševikai kitą dieną išžygiavo iš miesto, ir beveik visą savaitę nebuvo jokios kariuomenės.
Pagaliau į Trakus įžengė lietuvių kariuomenė, kuri mieste buvo neilgai, nes jau rugpjūčio pirmą dieną bolševikai privertė ją palikti miestą.
Vėl susidarė „Revkomas“, bet jame jau buvo didesnis procentas asmenų, specialiai atvykusių iš Rusijos. Miesto taryba buvo paleista. Magistratas buvo išformuotas, o kasą ir miesto turtą bolševikai pasiėmė savo žinion.
Netrukus prasidėjo areštai, pirmiausia lenkų ir lenkų tarnautojų, kurie dėl įvairių priežasčių nebuvo pasitraukę iš miesto. Tarp kitų buvo suimtas buvęs burmistro pavaduotojas Mickievičius Romualdas, kuris buvo išvežtas į Vilnių kartu su kitais kaliniais, iš kurių du asmenys buvo nuteisti myriop, o kiti išsiųsti į Rusijos gilumą.
Rugsėjo 1–ą dieną bolševikai, spaudžiami lietuvių kariuomenės, be kovos pasitraukė iš Trakų, ir į miestą įžengė lietuvių kariuomenė. Reikia pažymėti, kad maždaug tuo pačiu metu lietuviai užėmė Vilnių, kurį jiems geranoriškai užleido bolševikai.
Trakus pasiekė ilgai lauktos žinios apie bolševikų sutriuškinimą prie Varšuvos. Džiaugsmas, apėmęs Trakų miesto lenkų visuomenę, turėjo būti slopinamas baiminantis persekiojimų.
Vilnių užėmus lietuviams, areštuotieji buvo paleisti. Į Trakus sugrįžo ir buvęs laikinai einantis burmistro pareigas Mickievičius Romualdas. Lietuviai leido, kad miesto valdžią vėl paimtų į savo rankas buvusi miesto taryba ir magistratas. Tačiau lietuviai vietine valdžia nepasitikėjo, ir kiekviename žingsnyje trukdė darbą. Todėl prasidėjo masiniai lenkų areštai bet kokia dingstimi.
Sulig bolševikų sutriuškinimu prie Varšuvos lietuviai vis priešiškiau žiūrėjo į vietinius gyventojus, jautė tokią neapykantą viskam, kas lenkiška, kad puolė beginklius žmones. Beje, galima paminėti, kad beveik kiekvienas „aukštas lietuvių pareigūnas“, pradedant apskrities viršininku ir baigiant policininku, vaikštinėjo su botagu rankoje ir dažnai be jokios priežasties talžė žmones.
Staiga atsklido žinia, kad Vilnių paėmė generolas Želigovskis. Tai įvyko 1920 m. spalio 9 d. Tarp Lietuvos valdininkų kilo sąmyšis ir susinervinimas. Vėl prasidėjo masiniai lenkų areštai, apie dešimt asmenų išvežta į Kauną. Daug lenkų, bijodami būti internuoti, slapstėsi miškuose.
Spalio 15 d. apie 8 val. ryto nuo Lentvario ir Senųjų Trakų pusės pasigirdo tankūs šautuvų ir automatų šūviai, paskui storas lauko artilerijos bosas. Tapo aišku, kad ne kas kitas, o lenkai stengiasi išvaduoti Trakus iš lietuvių okupacijos. Lietuviai įsitvirtino katalikų kapinėse priemiestyje prie Sankryžos ir smarkiai priešinosi, bet galų gale, puolami lenkų kariuomenės, pasitraukė. Apie 4 val. po pietų į miestą įžengė lenkai, kuriuos gyventojai antrą kartą širdingai sveikino.
Lietuviai visiškai Trakų nepaliko, bet sustojo Padvarionių kaime ir apsikasė vadinamajame Bražuolės kalne, čia pat už miesto miško, prie Rėkalnio.
Spalio 16 d. 3–ą valandą paryčiui lietuviai pradėjo Trakų ataką, remiamą jų pačių artilerijos, įsikūrusios prie Bražuolės kaimo. Nors lenkų kareivių santykinai buvo mažai – ne visa kuopa, bet visos lietuvių atakos buvo atremtos. Lietuviai penkias dienas apšaudė Trakus, ir dėl to buvo civilių aukų: du žmonės užmušti ir keli sužeisti.
Įžengus gen. Želigovskio kariuomenei, vadovavimą vėl perėmė burmistras Budrevičius, kuris dirbo iki 1921 m. kovo 1d., t.y. iki to laiko, kada po du kartus įteikto prašymo, pagaliau gavo sutikimą atsistatydinti. Burmistro pareigos buvo patikėtos Mickievičiui Romualdui. Pažymėdama ypatingus burmistro Budrevičiaus Vladislavo nuopelnus organizuojant miesto savivaldą, miesto taryba 1921 m. birželio 1d. posėdyje (posėdžio protokolas Nr.6) nusprendė įteikti jam tokio turinio padėkos raštą:
„Didžiai gerbiamam ponui Vladislavui Budrevičiui, garbingajam Trakų miesto burmistrui.
Trakų miesto taryba savo 1921 m. birželio 1 d. posėdyje nusprendė įteikti Didžiai Gerbiamam Ponui padėkos raštą už Jūsų nuopelnus miesto labui. Vykdydami šį sprendimą, mes, žemiau pasirašę Trakų miesto tarybos nariai, išreiškiame Tau, Didžiai Gerbiamas Pone, pagarbą ir pripažinimą už Tavo vaisingą ir sunkų darbą būnant Trakų miesto burmistru sunkiausiomis persilaužimo akimirkomis. Savo nenuilstamu darbu ir energija padėjai, Garbingasai Pone, rimtus pamatus miesto savivaldai, kurios įkūrimas Tavo šviesaus vadovavimo metu stabilizavo miesto gyvenimą, karinių audrų metais apsaugojo jo gyventojus nuo sunaikinimo ir išsibarstymo, didelių kovų dėl Nepriklausomybės laikais miesto atstovybė tapo miestui ir jo gyventojams atrama ir išsigelbėjimu“.
1923 m. rugsėjo 12 d. Trakų miestą direktoriaus Studnickio iš Vilniaus lydimas drauge su žmona aplankė p. Nikolas Wautcheff ­– charge d’Affaires da Bulgario (Bulgarijos ambasadorius Varšuvoje)3 . Juos pasveikino laikinai einantis burmistro pareigas Romualdas Mickievičius ir rajono viršininkas Vladislavas Budrevičius, taip pat keli miesto visuomenei atstovaujantys asmenys. Po to šie svečiai, lydimi Mickievičiaus, Budrevičiaus ir Markievičiaus apžiūrėjo salos pilies griuvėsius ir a.a. grafo Juzefo Tiškievičiaus rezidenciją. Grįžę į Trakus, svečiai pietavo ir išvažiavo atgal į Vilnių.
1923 m. spalio 15 d. Trakus aplankė jo šviesybė Lenkijos Respublikos Prezidentas Stanislavas Vojciechovskis, kuris buvo priimtas ypač iškilmingai. Priemiestyje Smailiojoje sankryžoje (Rogatkoje) buvo suręsti triumfo vartai. Įvažiuojantį Prezidentą su duona ir druska pasitiko l.e.p. burmistras Romualdas Mickievičius ir miesto ir parapijos tarybų nariai.
Ponas Prezidentas aplankė bažnyčią, kur jo garbei kunigas dekanas Maliukievičius aukojo iškilmingas mišias.
Po pamaldų Ponas Prezidentas drauge su palyda ir l.e.p. burmistru Mickievičiumi nuvyko pusryčių į Magistratą. Pusryčiuose dalyvavo garbingiausi Trakų visuomenės asmenys, t.y. grafienė Tiškievičienė, kun. dekanas Maliukievičius, kun. Kulakas, V. Budrevičius ir vyresnysis karaimų dvasininkas Maleckis.4 Pusryčiai truko 45 min. Jų metu Ponas Prezidentas gana ilgai kalbėjosi su p. Mickievičiumi ir grafiene Tiškievičiene. Netrukus po pusryčių Ponas Prezidentas, gausiai susirinkusių miestiečių ovacijų palydėtas, automobiliu išvažiavo į Vilnių.5
Pono Respublikos Prezidento viešnagės metu miesto ir apylinkės tarybų vardu l.e.p. burmistras Mickievičius įteikė Ponui Prezidentui tokio turinio laišką:
„Jo Ekscelencijai Šviesiausios Lenkijos Respublikos Ponui Prezidentui.
Trakų apskritis, gyvuojanti nuo XVIII a. ir susidedanti iš 16 apylinkių ir Trakų miesto, egzistavo iki 1920 m., kai gen. Želigovskio kariuomenė užėmė Vilniaus krašto teritoriją. Nuo to momento apylinkės, esančios šioje Lietuvos sienos pusėje, yra įjungtos į Vilniaus apskritį, kuri buvo pavadinta Vilniaus–Trakų apskritis. Buvusios Trakų apskrities centras – Trakų miestas, buvo įkurtas 1321 m. kaip Lietuvos Kunigaikštystės sostinė. Po to jis buvo vaivadijos, o vėliau apskrities centras, ir taip palaipsniui augo. Kai apskritis buvo panaikinta, miestas nuskurdo ir neturi jėgų susidoroti su pasaulinio karo padarytais nuostoliais. Ryšium su kuriamu projektu sudaryti Vilniaus apskrityje naują pasienio seniūniją Eišiškėse, maloniai kreipiamės į Šviesiausios Lenkijos Respublikos Poną Prezidentą prašydami sudaryti pasienio seniūniją Trakuose, nes tai leistų Trakų miestui vėl pakilti ir atsikurti. Trakuose yra valstybinės patalpos, tinkamos seniūnijos įstaigoms, ir valstybės iždui seniūnijos įkurdinimui Trakuose netektų leisti pinigų jų statybai ar nuomai. Už Trakų apskrities sudarymą dar byloja tokios istorinės aplinkybės: Trakų apskrities pavadinimas būtų išsaugotas įjungiant į šią apskritį Trakų, Lentvario, Rūdiškių, Valkininkų apylinkes ir Trakų miestą – kartu iki 40 tūkstančių gyventojų; priklausančios šiandien Vilniaus–Trakų apskričiai Trakų apskrities Marcinkonių apylinkė, taip pat Lidos apskrities Kaniavos ir Eišiškių apylinkės ir Vilniaus apskrities Šalčininkų ir Rūdiškių apylinkės sudarytų Trakų apskritį, palei kurią ir palei sieną yra Vilnius–Gardinas geležinkelis. Apskrityje su tomis apylinkėmis dauguma gyventojų yra lenkai, ir jie sudarytų persvarą visuose valstybiniuose reikaluose.
Toliau, lietuviai šiandien turi Trakų apskritį su centru Kaišiadoryse. Ji pavadinta „Trakų apskritimi“, ir tai visada sudarys prielaidas pretenzijoms į tikrąjį apskrities centrą – į Trakų miestą. Tad apskrities įkūrimas Trakuose patrauks Lietuvos pusės paribio gyventojus prie Trakų kaip prie artimiausio miesto, ir tuo pačiu pamažu susiformuos tam tikras nenoras, kad ta apskrities dalis būtų prijungta prie Kauno Lietuvos, tuo labiau, kad ir tenykštėje apskrityje dauguma gyventojų yra lenkai.
Tuo atveju, jei nebūtų pripažinta galimybė sukurti seniūnijos Trakuose, maloniai prašytume atidaryti bent seniūnijos skyrių, kad paribio gyventojams būtų lengviau tvarkyti būtinus administracinius reikalus vietoje, nes dabartinėmis sąlygomis Vilniaus–Trakų seniūnija yra perkrauta darbų, ir reikalus tvarko žmonės, nutolę nuo vietinių gyventojų, ir dėl to žymiai labiau gaištama. Trakai, 1923 m. spalio 15 diena“.
1924 m. pradžioje du miesto gyventojai asmeniškais sumetimais pradėjo agituoti vargingiausius miesto gyventojus, kad Trakų miesto savivaldybė būtų panaikinta ir įjungta į kaimišką apylinkę. Tuo tikslu vyriausybės atstovui Vilniuje buvo išsiųstas laiškas, kurį pasirašė daugelis asmenų. Apie tą laišką valdžia užklausė miesto tarybos, kuri savo 1924 m. gegužės 31 d. posėdyje kategoriškai pasisakė prieš miesto įjungimą į kaimišką apylinkę ir nurodė tokias priežastis:
a) Trakų miesto gyventojai yra ir visada buvo apmokestinti žymiai mažesniais mokesčiais nei visi kiti apskrities miestai ir tokio tipo miesteliai, nes miestas turi daug nekilnojamojo turto: žemės, miškų, ežerų, iš ko miestas gauna dideles pajamas, kartais viršijančias 50 proc. pajamų biudžeto.
b) Įjungus miestą į kaimišką apylinkę, kuri yra du kartus skaitlingesnė už miestą, miestas prarastų savo turtą, užkraudamas finansinę naštą apylinkei, o kaimiečių mokestis savo apylinkės naudai sumažėtų.
Toliau, kaimiška apylinkė, dvigubai didesnė už miestą, savaime supranta, apylinkės taryboje turėtų du trečdalius savo atstovų ir tokiu būdu užgožtų miesto balsus savo naudai. Tai neduotų jokios garantijos, kad į miesto gyventojų interesus būtų tinkamai atsižvelgta. Taip pat svarbi ir ta aplinkybė, kad tarp kaimo ir miestelių buvo ir yra tarpusavio priešprieša dėl skirtingo gyventojų gyvenimo būdo ir charakterio, ir tai neigiamai atsilieptų tarpusavio santykiams ir bendradarbiavimui.
Valdžios atstovas įsiklausė į Trakų miesto tarybos išvadas ir aptariamą prašymą apie miesto
savivaldybės panaikinimą atidėjo.6
Tame pačiame (1924 – 05 – 31) posėdyje miesto taryba nusprendė prašyti Vyriausybės
atstovybės Vilniuje leisti surengti naujus rinkimus į miesto tarybą ir magistratą. Motyvuota tuo, kad taryba yra nepilnos sudėties. Tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta.
1924 m. rugsėjo 25 d. l.e.p. burmistras Mickievičius pasiūlė surengti burmistro ir tarėjo rinkimus. Miesto taryba šį siūlymą atmetė, remdamasi tuo, kad laukianti sprendimo dėl ankstesnio savo prašymo.
Vyriausybės atstovas Vilniuje 1925 m. balandžio 1 d. raštu L. III. 823.SM., adresuotu Vilniaus–Trakų apskrities seniūnui, įsakė paleisti miesto tarybą, kuri, būdama nepilnos sudėties, prarado gebėjimą veikti, ir paliepė rengti naujus rinkimus.
Rinkiminio komiteto pirmininku paskiriamas Boleslavas Sakovičius. Rinkimų teisę turėjo 1125 asmenys. Buvo paskelbta keturiolika kandidatų sąrašų, iš kurių vėliau septyni buvo atmesti. Liko šie sąrašai: 5 – lenkų, 1– karaimų, 1– žydų. Rinkimai įvyko 1925 m. gegužės 10 d. Balsavo 889 asmenys.
Į tarybą buvo išrinkti: Budrevičius Vładisłavas, Mickievičius Romualdas, Lakovičius Juzefas, Andžejevskis Stanislavas, Viercinskis Francišekas, Rodkievičius Vładislavas – lenkai; Abkovičius Rafalas, Zajončkovskis Achijezeras – karaimai; Klauzneris Mejeris, Brojde Urjašas, Cwi Šymonas – žydai.
1925 m. gegužės 27 d. įvyko magistrato narių rinkimai. Į burmistro pareigas buvo iškeltos dvi kandidatūros: Budrevičiaus Vladislavo ir Mickievičiaus Romualdo. Pirmasis savo kandidatūrą atsiėmė, ir liko tik viena Mickievičiaus kandidatūra, kuris surinko 8–ius balsus ir buvo išrinktas burmistru.
Į jo pavaduotojus taip pat buvo iškeltos dvi kandidatūros: Pranciškaus Viercinskio ir Vladislavo Rodkievičiaus, kuris gavo aštuonis balsus ir buvo išrinktas. Nuo tarėjo rinkimų miesto taryba susilaikė.
Atstovybė nepatvirtino magistrato narių rinkimų, todėl birželio 4 d. buvo įsakyta rengti naujus rinkimus. Vėl į burmistro vietą buvo iškeltos dvi kandidatūros: Budrevičiaus ir Mickievičiaus. Devynis balsus gavo Budrevičius, o Mickievičius – tris.
Po to buvo surengti burmistro pavaduotojo rinkimai. Vėl buvo iškeltos dvi kandidatūros: Mickievičiaus Romualdo ir Lakovičiaus Boleslavo. Mickievičius surinko 10 balsų, Lakovičius –2. Tokiu būdu buvo išrinktas Mickievičius.
Antrieji rinkimai buvo patvirtinti, ir 1925 m. liepos 1d. Vladislavas Budrevičius ketvirtą kartą tapo burmistru.

Vladislavas Budrevičius, Adamo ir Anos sūnus, gimė Trakuose 1890 m. balandžio 17 d.
Baigęs keturias miesto mokyklos klases (gorodskoje učilišče), toliau tobulinosi privačiai. 1911 m. buvo Trakų zemstvos (apskrities) I rajono teismo sekretorius, po to dirbo magistrate ir finansų skyriuje sąskaitininku. 1915 m. kartu su įstaiga išvažiavo į Rusiją, į Kursko miestą, kur buvo paskirtas į gubernijos finansų skyrių, paskui – į Chersono finansų skyrių sąskaitininku (ščiotnyj činovnik), ir ten pakeltas į buhalterius. 1918 m. jis grįžo į šalį, kur dirbo visuomeninį darbą.
1919 m. bolševikų okupacijos metais Budrevičius dirbo buhalteriu „Revkome“, o paskui sekretoriumi valsčiaus taryboje (volostnoj soviet).
Tų pačių metų balandį jis tapo Trakų miesto burmistru. 1920 m. gegužės mėn. šalia burmistro pareigų paskiriamas Trakų seniūnijos kanceliarijos viršininku. 1921 m. pradžioje atsistatydina iš burmistro pareigų ir tampa Trakų valsčiaus I rajono viršininku.
Likvidavus Trakų valsčių, Budrevičius 1924 m. pereina dirbti į Vilniaus–Trakų apskrities seniūniją, kur vadovauja bendrųjų administracijos reikalų skyriui, o po to grįžta į burmistro vietą.

Romualdas – Vincenty Mickievičius, Placydo–Romualdo ir Kazimieros–Joanos sūnus gimė 1884 m. sausio 20 d. Trakų mieste, kur baigė apskrities mokyklą.1900 m. sausio mėn. jis tapo Trakų apskrities miesto policijos valdybos tarnautoju. 1902 m. viduryje jis pereina dirbti į Apskrities šaukiamųjų valdybą (ujezdnoje po voinskoi povinnosti prisutstvije), kur dirba etatiniu tarnautoju iki 1915 m. rugpjūčio.
Rusijos valdžiai evakuojantis, jis drauge su įstaiga 1915 m. pasitraukia į Rusijos gilumą, ten yra pašaukiamas į kariuomenę eiliniu. Kariuomenėje lieka iki 1918 m. vidurio, o rugsėjo mėn. grįžta į šalį.
1919 m. bolševikų okupacijos metu Mickievičius dirba sekretoriumi vadinamajame „Revkome“. Įžengus lenkų kariuomenei, skiriamas magistrato sekretoriumi, o tų pačių metų rugpjūčio mėn. išrenkamas burmistro pavaduotoju.

1925 m. vyko dviejų delegatų rinkimai į apskrities seimelį. Rinkimus rengė miesto taryba. Buvo išrinkti: burmistras Budrevičius ir tarybos narys Fr. Viercinskis. Pastarasis po kurio laiko atsisakė miesto tarybos nario mandato, o tuo pačiu ir seimelio delegato pareigų, ir į jo vietą buvo išrinktas Vieršelis Konstanty.
Maždaug 1925 m. vidury tie patys asmenys, kurie anksčiau norėjo panaikinti miesto savivaldybę, surengė miesto burmistro puolimą. Jam buvo prikaišiojamas įgaliojimų viršijimas ir net nelojalumas. Burmistro puolimas buvo pradėtas per spaudą, nes vienas iš burmistro priešininkų buvo vienos politinės grupuotės patikėtinis.
Burmistrui asmeniškai paprašius, kontrolės įstaigos atliko tyrimą ir patikrino magistrato veiklą. Nė vienas priekaištas nepasitvirtino. Tačiau kova tuo nesibaigė, ir tie patys priešininkai pasiskundė ministerijos ir prokuratūros vadovybėms.
Iš naujo atliktas patikrinimas patvirtino priekaištų, pateiktų miesto burmistrui Budrevičiui, nepagrįstumą. Buvo nustatyta, kad jeigu magistrato veikloje ir buvo kokių nors trūkumų, tai jie buvo tuo metu, kai Vladislavas Budrevičius nebuvo burmistru, t.y. 1921–1924 m.
Dėl šių priekaištų nepagrįstumo Vidaus reikalų ministerija 1927 m. kovo 22 d. potvarkiu N III LL 1558 atėmė iš Jano Felikso Pavlovskio miesto tarybos nario mandatą.
1926 m. kovo 14 d. į Trakus atvyko Pasienio apsaugos korpuso 22–ojo bataliono vadovybė su majoru Vaclavu Budrevičiumi priešakyje. Šis batalionas kovo 15 d. perėmė Lenkijos–Lietuvos sienos Trakų apylinkėse apsaugą iš lig šiol ten buvusios laikinosios policijos komandos.
Antrojoje 1926 m. pusėje buvo nutiestas akmeninis 5 m pločio tiltas, sujungęs Totoriškių ir Galvės ežerus. Šis tiltas buvo nutiestas per vidurį pylimo, supilto 1883–4 m. vietoje buvusio medinio tilto, ir skyrusio tuos du ežerus. Tiltas buvo nutiestas dėl geresnio susisiekimo ir norint suvienodinti abiejų ežerų vandens lygį.7 Tilto tiesimo išlaidos – 4952 zlotai 63 gr.
1926 m. tarp magistrato ir Valstybinių geležinkelių direkcijos Vilniuje buvo pasirašyta sutartis dėl energijos miestui apšviesti tiekimo į Trakus iš Vilniaus geležinkelio elektrinės ir aukštos įtampos 6000v linijos iš Lentvario į Trakus nutiesimo. Linijos nutiesimo išlaidos – 8000 zl.
1927 m. gegužės mėn. pradžioje burmistras Budrevičius, nesutikdamas su miesto tarybos požiūriu į miesto ūkio klausimus, atsistatydino, o juo pasekė ir trys tarybos nariai: K. Vieršelis, A. Zajončkovskis, A. Špakovskis.8 Dėl to 1927 m. gegužės 28 d. Vilniaus vaivados sprendimu Nr. L. III ­1747/LM. miesto taryba buvo paleista, ir nauji tarybos rinkimai buvo paskirti 1927 m. liepos 10 d. Vyriausiojo rinkimų komiteto pirmininku buvo paskirtas p. Liudvikas Novosielkis, vietinis notaras.
1927 m. birželio 26 d.9 miesto taryba, vadovaujama burmistro Vladislavo Budrevičiaus,
nusprendė prašyti Respublikos Prezidento, kad maloniai sutiktų amžinam Trakų miesto prisiminimui pasirašyti svečių garbės knygoje savo vizito Trakuose 1927 m. liepos 4 d. metu. Taip pat nuspręsta prašyti pasirašyti ir Prezidentą lydinčius asmenis.
Tai10 vyko Pilies saloje iškilmingą 1927 m. liepos 4 d. , kai Respublikos Prezidentas ponas profesorius Ignacy Moscickis, miesto burmistro Vladislavo Budrevičiaus prašomas maloniai sutiko amžinam miesto prisiminimui pasirašyti.11

1927 m. liepos 4 d.12 Trakus aplankė Respublikos Prezidentas Ponas profesorius Ignacy Moscickis. Smailiojoje sankryžoje (Rogatkoje) buvo suręsti triumfo vartai. Įvažiuojantį Prezidentą su duona ir druska sveikino miesto burmistras Budrevičius. Dvi mažos mergaitės – Vanda–Eugenia Budrevičuvna ir Krychna Lakovičuvna įteikė Ponui Prezidentui gėlių ir padeklamavo jo garbei trumpučius eilėraštukus.
Garbingo svečio sveikinimo ceremonijoje dalyvavo Pasienio apsaugos korpuso 22–ojo bataliono mokomoji kuopa su orkestru, Moterų mokytojų seminarija, 16–asis Poznanės harcerų būrys, kuris tuo metu stovyklavo Trakų priemiesčiuose, žydų ir karaimų religinių bendruomenių atstovai, miesto ir aplinkinių kaimų gyventojai.
Ant medinės lėkštės, ant kurios buvo paduota duona ir druska, buvo išraižyti Trakų pilies griuvėsiai ir užrašas: „ Būk pasveikintas, mielas Pone! Trakų miestas, 1927–VII–4.“
Ponas Prezidentas išvyko į bažnyčią, kur kunigas dekanas Klemensas Maliukievičius aukojo trumpas mišias, o po to Ponas Prezidentas apžiūrėjo bažnyčios lobyną.
Iš bažnyčios jis išvyko į karaimų bendruomenę, kur prie specialiai pastatytų triumfo vartų jį pasveikino šios bendruomenės senjorai. Bendruomenės valdybos patalpose Ponas Prezidentas susipažino su istorinių dokumentų archyvu.13
Po to ministrų, Vilniaus vaivados ir gausios delegacijos lydimas Ponas Prezidentas nuėjo prie Jachtų klubo prieplaukos miesto sode, kur kartu su palyda įsėdo į klubo burlaivį. Laivo kapitonui įsakius, į jachtos stiebą iškilmingai pakeliama Respublikos Prezidento vėliava.
Tuo metu orkestras groja valstybinį himną, jachtos įgula ir būrys saliutuoja, o minios miestiečių su ašaromis akyse sveikina pirmąjį aukščiausiojo valstybės pareigūno simbolio pasirodymą Trakų vandenyse.
Gana ilgai pasivaikščiojus, apžiūrėjus Trakų pilies griuvėsius, burmistras Budrevičius įteikė Ponui Prezidentui Trakų fotografijų albumą, Trakų miesto istorijos paminklų apsaugos draugijos prezidentas kapitonas kun. Leopoldas Bronievičius tos draugijos vardu taip pat įteikė…14 Kai Ponas Prezidentas amžinam prisiminimui pasirašė miesto Dienyne, jachtų klubo burlaivis grįžo į prieplauką, kur jo laukė miestiečių minia.
Ponas Prezidentas aplankė prieplauką ir jachtų klubą, kur pusryčiavo.
Po to garsių susirinkusios publikos šūksnių lydimas Ponas Prezidentas išvyko iš Trakų.

1927 m. liepos 10 d. įvyko miesto tarybos rinkimai. Balso teisę turinčių buvo 1275 asmenys. Rinkimams buvo pateikta 15 kandidatų sąrašų, iš kurių vėliau šeši buvo atmesti. Liko penki sąrašai lenkų, vienas – karaimų, vienas – žydų ir du – mišrūs.
Balsavime dalyvavo 1011 rinkėjų. Miesto tarybos nariais buvo išrinkti: Antonievičius Vaclavas, Andžejevskis Stanislavas, Bertlingas Antoni, Lakovičius Boleslavas, Lakovičius Juzefas, Mickievičius Romualdas, Javorskis Liudvikas, Jankovskis Janas – lenkai; Klauzneris Mejeris, Cvi Šymonas – žydai; Firkovičius Šymonas, Zajončkovskis Juzefas – karaimai.
Reikia pažymėti, kad rinkimuose aktyviai dalyvavo darbo partija, o kitos politinės grupuotės rinkimuose nedalyvavo.
1927 rugpjūčio 2 d. įvyko valdybos narių rinkimai. Miesto burmistru buvo išrinktas Janas Gruntmejeris, kuris šio pasiūlymo atsisakė. Burmistro pavaduotoju buvo išrinktas Romualdas Mickievičius, bet jo kandidatūrai į šį postą valdžia nepritarė. Tarėju buvo išrinktas Klausneris Mejeris, į kurio išrinkimą valdžia pažadėjo atsižvelgti.
Pakartotiniai burmistro ir pavaduotojo rinkimai įvyko 1927 m. rugpjūčio 17 d. Burmistru buvo išrinktas Boleslavas Lakovičius, o pavaduotoju – Ježy Lipnickis. 15

1 Tekste minimi asmenys neidentifikuojami.
2 Lenkų karių uniformos buvo pilkos.
3 Iš tikrųjų – Bulgarijos laikinasis reikalų patikėtinis.
4 Vargu, ar Maleckis, nes tuo metu Trakų vyresniuoju dvasininku jau buvo Simonas Firkovičius, o Maleckis gyveno Vilniuje.
5 Apie šį Lenkijos Prezidento Stanislavo Vojciechovskio (1869–1959) vizitą buvo ir trumpa informacija Kaune ėjusiame žurnale „Vairas“– Lenkų prezidentas okupuotoje Lietuvoje. (1923, Nr.7, p.21)
6 Trakai vėl tapo apskrities centru tik 1939 m., kai kartu su Vilniaus kraštu vėl perėjo Lietuvos Respublikos žinion. Žr.: A. Baliulis, S.Mikulionis ir A. Miškinis. Trakų miestas ir pilys. Istorija ir architektūra. Vilnius,“Mokslo”leidykla, 1991 m. p. 210.
7 Ta proga įdomu pasekti šio tilto istoriją. Minėtoje knygoje „Trakų miestas ir pilys.
Istorija ir architektūra“ remiantis Centrinio valstybinio istorinio archyvo bylomis rašoma, kad „1833 m. tiltas tarp Galvės ir Totoriškių ežerų visai supuvęs ir rengiamas projektas naujam tiltui statyti. Kad senuoju tiltu nebūtų važinėjama ir vaikščiojama, nes galinti įvykti nelaimė, dalis jo buvo išardyta“ (psl.158–159). Toliau šioje knygoje cituojami du garsūs XIX a. keliautojai ir rašytojai Vladislavas Sirokomlė (1823–1862) ir Tadeušas Triplinas (1813–1881), kurie 1856– 57 m .m. aplankę Trakus (kiekvienas atskirai) mini vadinamąjį „geležinį tiltą“ (psl. 167). „Abiejų rašytojų minimą tiltq 1863 m. išardė caro kariuomenė, saugodamasi nuo sukilėlių. Net 1868 m. tiltas dar nebuvo pradėtas atstatyti, tik girioje jam paskirti medžiai, bet jie dar ir 1871 m. nebuvo atvežti. Matyt, tiltas buvo pastatytas dar po kelerių metų, o kad jis nebūtų toks ilgas, iš abiejų galų supilti pylimai“ (psl. 167). „Kronikos“ autoriai pažymi, kad pylimas supiltas 1883–4 m. vietoje buvusio medinio tilto.
8 Šios pavardės tarp išrinktųjų į tarybą nėra, ir ji niekur kitur neminima.
9 Čia trumpas 32 psl. tekstas kita rašysena, tarsi vėliau, kaip ir 33 psl., įsegtas į Kronikos tekstą,
nors įvykių eigos požiūriu jis yra tinkamoje vietoje.
10 Tai 33 psl. tekstas.
11 Toliau šiame puslapyje yra Prezidento Ig. Moscickio ir aštuonių jį lydėjusių asmenų neįskaitomi parašai.
12 Nuo šio 34 psl. Kronika tęsiama toliau ankstesniu stiliumi.
13 Karaimų religinės bendruomenės valdybos patalpos buvo dabartinėje karaimų mokykloje. Apie Prezidento Ig.Moscickio apsilankymą Trakų karaimų bendruomenėje 1927 m. karaimų spaudoje nerašoma, bet žurnalo Myśl Karaimska 1929 m. II sąs. skyrelyje „Karaimų gyvenimas Lenkijoje“ (psl. 41) pranešama, kad „Lenkijos Respublikos Prezidentas skyrė 700 zlotų asmeninių lėšų spintai, kurioje būtų patalpintos valdovų anksčiau karaimams suteiktos privilegijos, o Religinių tikėjimų ir visuomenės švietimo ministerijos (MWRiOP) Meno ir kultūros skyrius karaimų dvasinei valdybai skyrė 3000 zlotų tų karališkųjų privilegijų archyvavimui ir ypač konservavimui“. Sekantis Prezidento Ig. Moscickio vizitas į Trakus įvyko 1930 m. birželio 17 d. Žurnale Myśl Karaimska (1931, II sąs., psl.72) šis vizitas plačiai aprašytas ir pažymėta, kad Prezidentas padovanojo bendruomenei spintą karališkoms privilegijoms saugoti. Kad spinta buvo specialiai tuo tikslu pagaminta, liudija ne tik specifinė jos forma, bet ir jos dekoras – priekyje iš skirtingo medžio inkrustuotas karaimų herbas, apatinėje spintos dalyje stilizuoti pilies bokštai ir sukryžiuoti kardai ir įrašas, kad tai yra Lenkijos Prezidento dovana karaimams, taip pat karaimų gyvenimo Trakuose data 1398–1930. Beje, ši spinta iki šiol stovi kenesoje, o joje buvę dokumentai seniai perduoti archyvui.
14 Čia praleistas žodis, ir nežinia, ką įteikė.
15 „Kronikos“ kopijos tekstas čia baigiasi, tarsi nutrūksta. Dalis šio teksto, išversto į rusų kalbą ir pavadinto Несколько листков из дневника одного города (Keli vieno miesto dienoraščio puslapiai), buvo atspausdinta Vilniuje leidžiamame laikraštyje „Obzor“ 2010 gegužės mėn. 13–19 d. Nr 19. Šią publikaciją paruošęs Vladas Liubartas rašo, kad redakcija iš Trakų miesto gyventojo Bogdano Smolenskio gavusi dideliame, sename, apsitrynusiame sąsiuvinyje surašytą „Trakų miesto kroniką nuo 1918 iki 1925 m. vidurio“. Iš čia sektų, kad „Obzor“ redakcija buvo gavusi „Kronikos“ originalą, kurio mes, deja, nematėme. Bet tada kyla klausimas, kodėl rašoma, kad tekstas apima įvykius iki 1925m., jei iš tikrųjų jame aprašomi įvykiai iki 1927 m. rugpjūčio 17 d. burmistro rinkimų. Lenkijos Prezidentas Ig. Moscickis pirmą kartą lankėsi Trakuose irgi 1927 m., o ne 1925 m., kaip rašo „Obzor“. Keista ir tai, kad „Obzor“ pateikia V. Budrevičiaus ir R. Mickievičiaus biografijas kaip savo prierašą, kai tuo tarpu jos yra pačiame „Kronikos“ tekste , parašytos paties „Kronikos“ autoriaus ir įterptos į prisiminimus. „Obzor“ straipsnio autorius pastebi, kad galimai „Kroniką“ (prisiminimus) surašęs Romualdas Mickievičius, nes nuo 1924 m. keičiasi rašysena ir stilius. Iš tikrųjų galima manyti, kaip jau pažymėta ir komentaruose, kad „Kroniką“ rašęs R. Mickievičius ar V. Budrevičius, nes jie buvo arčiausiai įvykių, tiesiogiai juose dalyvavo ir, žinoma, galėjo turėti anų laikų dokumentus, bet rašysena keičiasi ne nuo 1924, o nuo 1927 m. įvykių aprašymo.

Iš lenkų kalbos vertė ir pastabas surašė dr. Halina Kobeckaitė

Bus tęsinys