Trakų pavieto bajorija XVI a. 2 pusėje – XVII a. III dalis

Parašyta: 2013-07-29 | Kategorija: Istorija, Naujienos, Trakai |

Microsoft Word - Gudabskaite_bajorija_.docx

 

Trakų vaivadijos herbas

 

Tęsinys. Pradžia Nr. 28

http://www.traku-zeme.lt/traku-pavieto-bajorija-xvi-a-2-puseje-xvii-a/

II dalis

http://www.traku-zeme.lt/traku-pavieto-bajorija-xvi-a-2-puseje-xvii-a-2/

 

Bajorai dalyvavo seimuose ne tik, kad atstovautų savo politinius interesus, o taip pat dėl valdovo įgaliojimo palaikyti karališkąsias instrukcijas. Tą atskleidžia išlikę laiškai. Pavyzdžiui, 1597 m. Zigmantas Vaza prašė Trakų vaivados M. K. Radvilos Našlaitėlio dalyvauti seimelyje tam, kad išrinktų tinkamus delegatus. Taip pat įtakingumą regione parodo ir buvęs Trakų vaivada M. Oginskis, kuris jau esant didžiuoju kancleriu, 1687 m. nusiuntė paraginimą seimo atstovams vėlgi palaikyti karaliaus instrukciją.[1] Tokių atvejų būta ir daugiau. Be šių politinių interesų atspindžių, bajorai nepraleisdavo progos pasinaudoti ir seimų metu deputatams teikiamomis gėrybėmis: 1685 m. Trakų seimelio duomenimis jie vaišindavosi alumi, kurio buvo daugiau nei 60 statinių, 3 statinės anyžinės degtinės.[2]

Siunčiami delegatai į seimą atstovavo pavietą, o jų rinkimas vykdavo slaptai. Visi siunčiamieji buvo tituluoti bajorai, kurie patys pasidengdavo kelionės išlaidas. Trakų atstovais kelis kartus buvo Sapiegos, Pacai, Stravinskiai, Naruševičiai, keliolika kartų – Oginskiai, tačiau Radvilos nei karto. Čia jie nebuvo mėgstami vietos bajorų.[3] Priešseiminių seimelių pasiuntiniais 1569-1699 m. daugiausiai kartų tapo [4]:

  • Bogdanas Oginskis – 9 kartai.
  • Aleksandras Oginskis – 7 kartai.
  • Enochas Kolenda – 3 kartai.
  • Marcijonas Oginskis – 2 kartai.
  • Baltazaras Stravinskis – 2 kartai.

Taip pat nuo XVII a. tapo būtinybė rinkti seimelio direktorių, kuris pirmininkavo vykusiam seimui. Remiantis tais pačiais duomenimis išsiskiria šie asmenys: Baltazaras Stravinskis, Mikalojus Kristupas Radvila, Aleksandras Oginskis ir Mikalojus Bychovecas. Jie seimo direktoriais buvo po du kartus.

Žemiau pateikiami vizualūs duomenys, kurie procentine raiška rodo giminių dalyvavimo dažnumą. Į skaičiavimus įtraukti Trakų seimelio pasiuntiniai, direktoriai ir deputatai (pagal A. B. Zakževskį). Čia Oginskių giminės atstovavimas akivaizdus, kurie užima beveik pusę visų atstovų skaičiaus.

Schema nr. 1. Seimelių pasiuntiniais, direktoriais ir deputatais buvusių Trakų pavieto bajorų išraiška procentais.

Be pavadinimo

                  Padėtis XVII a. karų metu

 

XVII a. pradžioje nesutarimus tarp LDK ir Švedijos pradėjo provokuoti Livonijos žemės, kurios buvo prijungtos prie Lietuvos dar XVI a. 7 – tame dešimtmetyje.[5] Todėl dar XVI a. pabaigoje šios teritorijos saugumas ir administravimas persidavė lietuvių bajorijai. Kadangi Livonijai tuo metu karą buvo paskelbusi Maskva, LDK turėjo rūpintis karo reikmenimis. Tai lėmė vis didėjančius mokesčius,[6] todėl „kariuomenei išlaikyti, juo labiau ją didinti, reikėjo lėšų.“[7] Kad spręsti šitą problemą, buvo vykdomi pasitarimai pavietų seimeliuose. A. Tyla, pasinaudodamas 1607 m. Trakų seimelio instrukcija, nurodo vietos bajorų pozicijas: jie sutiko, kad būtų uždėti įvairūs mokesčiai miestiečiams. Taip pat siūlė imti mokesčius iš bažnytinių žemių, seniūnijų ir tijūnysčių ir lėšas skirti į valstybės iždą, specialiai skirtą karo atvejams.[8] Jie turėjo būti kasmetiniai, tačiau valdovas tokį pasiūlymą atmesdavo. Prasidėjus karo veiksmams su Švedija, taip pat atsiradus pavojui iš Turkijos bei Krymo totorių, Trakų pavieto bajorai reikalavo nutraukti karo veiksmus Švedijos atžvilgiu ir sudaryti taiką.[9] Iš A. Tylos duomenų matyti, kad Trakų vaivadija iškart po Vilniaus surinko didžiausią skaičių viengubų valakinių rinkliavų valstybės iždo pakėlimui.[10] Šie mokesčiai buvo skirti smulkiajai bajorijai, valstiečiams bei miestiečiams, o tuo tarpu kiti, esantys aukštesniame socialiniame lygmenyje, buvo atleisti net nuo muitų eksportuojant ir importuojant prekes. Pati bajorija savęs mokesčiais neapkraudavo. „Apskritai tuo laikotarpiu jaučiama bajorijos tendencija perkelti mokesčių naštos sunkumus į prekybos ir amatų sferą, t.y. pirkliams ir kitiems miestiečiams.“[11] Praėjus šiam neramiam laikotarpiui, sudarius taiką su Švedija ir Rusija, ramybė truko neilgai. 1648 m. Lenkijoje kilo ukrainiečių sukilimas, kuris atsiliepė ir LDK. Taip pat tuo metu ATR neturėjo valdovo, todėl be visų karo reikalų, dar turėjo įvykti elekcinis seimas, renkantis valstybės monarchą. Prie šio seimo tikslų prisidėjo ir valstybės saugumo klausimas, tačiau aiškesnių bajorų pozicijų nežinome dėl neišlikusių to meto šaltinių.[12] 1648 m. buvo priimtas pritarimas dėl Jono Kazimiero karūnavimo. Šiame rašte pasirašė visų vaivadijų pasiuntiniai.[13] Išskiriant Trakų vaivadijos atstovus matome, kokie pasiuntiniai buvę iš šio pavieto. Pirmuoju pasirašo tuometinis Trakų vaivada M. Abramavičius (M. Abramowicz). Dalyvauja ir aptartieji Oginskiai: vėliavininkas Bogdonas ir jo sūnus – pavieto stalininkas Marcijonas. Žinoma, yra Radvilų atstovų, nors būtent Trakų paviete pareigybių jie neturėjo, tačiau buvo paskirti pasiuntiniais. Tai – M. Radvilos Našlaitėlio sūnus Aleksandras Liudvikas Radvila bei Našlaitėlio anūkas – Mykolas Kazimieras. Taip pat iš likusių aptartų pavieto giminių ir Trakų pataurininkas Bazilijus Baka.

Valstybei esant tokioje padėtyje ir toliau buvo didinami mokesčiai. Trakų pavietas nepajėgė susimokėti ir pradėjo klimpti į vis didėjančias skolas.[14] Taip pat vis dar grėsė pavojus iš Šiaurės. XVII a. vidurys yra vertinamas kaip vienas sunkiausių šalies periodų: „Dvidešimtmetis (1648 – 1667 m.) karas, kurio metu į LDK buvo įsiveržusi Rusijos, Ukrainos kazokų, Švedijos kariuomenės ir vienu metu okupavo beveik visą jos teritoriją, nusiaubė jos kaimus, dvarus, miestus ir miestelius“.[15] Tokiu kritiniu laikotarpiu seimas buvo nutaręs paskelbti visuotinę bajorijos mobilizaciją, tačiau jie vengė kariauti. Pavietų seimeliuose, įskaitant ir Trakų, buvo matoma tendencija vietoj to geriau nusiųsti pasamdytus regiono dalinius, o patys bajorai liko savo dvaruose. Tam reikėjo lėšų, todėl vėlgi kariuomenės finansavimas krito ant žemesniųjų visuomenės sluoksnių. Tačiau dėl per didelio finansinio spaudimo daugelis jų nesumokėjo ir buvo įpareigota juos išsireikalauti per pilies teismą, keliant bylas.[16] Tuo metu pats Trakų miestas buvo sudegintas kazokų, o vietos tijūnas Samuelis Oginskis, kuris su savo kariuomene turėjo saugoti pilis, perėjo į caro pusę ir jas atidavė okupantams, matyt, iš savanaudiškų paskatų. Dėl šios priežasties 1657 m. pavieto seimelis rinkosi Aukštadvaryje,[17] o po poros metų – 1659 m. Jono Kazimiero patvirtintoje konstitucijoje buvo paskelbta, kad šis laikinai turės rinktis Simne.[18]

Taigi XVII a. buvo sunkus išbandymas valstybės valdančiam elitui ieškant teisingų sprendimų seimuose. Nuolatinis karo pavojus, kariuomenės būtinybė, kylantys mokesčiai paveikė visus šalies gyventojus. Bajorų bendros pastangos apginti šalį daugiausiai apsiribojo tik posėdžiavimu seimuose, kai patys vengė karo prievolės. Visa tai sąlygojo padėties blogėjimą ir Trakų miesto smukimą.

Pabaiga.
Simona GUDABSKAITĖ


[1] A. B. Zakrzewski, Sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego XVI–XVIII w. Ustrój i funkcjonowanie: sejmik

Trocki, Warszawa, 2000, p. 46 – 48.

[2] A. B. Zakrzewski, Sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego XVI–XVIII w. Ustrój i funkcjonowanie: sejmik

Trocki, Warszawa, 2000, p. 48.

[3] A. B. Zakrzewski, Sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego XVI–XVIII w. Ustrój i funkcjonowanie: sejmik

Trocki, Warszawa, 2000, p. 136 – 137.

[4] A. B. Zakrzewski, Sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego XVI–XVIII w. Ustrój i funkcjonowanie: sejmik

Trocki, Warszawa, 2000, p. 215 – 237.

[5] A. Tyla, Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, Vilnius, 1986, p. 9.

[6] A. Tyla, Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, Vilnius, 1986, p. 25 – 26.

[7] M. Jučas, Lietuvos ir Lenkijos unija, Vilnius, 2000, p. 315.

[8] A. Tyla, Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, Vilnius, 1986, p. 116 – 117.

[9] A. Tyla, Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, Vilnius, 1986, p. 150.

[10] A. Tyla, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas, XVI a. antroji pusė – XVII a. vidurys, Vilnius, 2012, p. 111 – 112.

[11] A. Tyla, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas, XVI a. antroji pusė – XVII a. vidurys, Vilnius, 2012, p. 120 – 121.

[12] A. Tyla, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648 – 1667), Vilnius, 2010, p. 45 – 46.

[13] Volumina Legum, T. 4, St. Petersburg, 1859, p. 99 – 116.

[14] A. Tyla, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648 – 1667), Vilnius, 2010, p. 120.

[15] A. Tyla, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648 – 1667), Vilnius, 2010, p. 357.

[16] A. Šapoka, Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655 – 1656 m., Vilnius, 1990, p. 13 – 18.

[17] A. Baliulis, S. Mikulionis, A. Miškinis, Trakų miestas ir pilys, Vilnius, 1991, p. 100.

[18] Volumina Legum, T. 4, St. Petersburg, 1859, p. 316.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *