Trakai man – vieta, į kurią atėjus pavasariui ir vasarai kaip niekad gausiai suplūsta gamtos išsiilgę miestų gyventojai. Ši kurortinė atmosfera ypač stipri šiais metais, postkarantininiu laikotarpiu, kai keliautojai po pasaulį dar nesijaučia pakankamai saugiai, kad išvyktų, tad tenka ieškoti alternatyvų čia, Lietuvoje. Trakuose daug žmonių – tiek žemėje, tiek ant vandens; daug ir įvairių turistinių niekučių, kuriuos tie žmonės perka. Tikriausiai mano įvardinti įvaizdžiai vietiniams gyventojams pasirodytų patys banaliausi, bet aš ir nesiginčiju – tasai žvilgsnis ribotas ir paremtas pavienėmis, ne itin giliomis patirtimis. Tikiu, jog miestas gali pasiūlyti kur kas daugiau – pavyzdžiui, Galvės ežero ramybę šiltą vasaros naktį. Tokią ramybę aptinku ir Gurijaus Kateščenkos fotografijose – parodoje „Trakų pozityvai“, kuri liepos 11 d. bus atidaryta Užutrakio dvare. Parodos kuratorius – G. Kateščenkos anūkas Olegas Katenskij, taip pat pasukęs menininko keliu ir šiandien geriausiai žinomas kaip vitražistas.
Kas yra Gurijus Kateščenka? Prisipažinsiu, iki šiol nedaug apie jį tebūčiau pasakiusi. G. Kaščenka, gimęs 1910 m. liepos 12 d. Vilniuje (įdomu, jog parodos atidarymas beveik sutampa su menininko gimimo diena!) ir miręs 1983 m. liepos 17 d. Rūdiškėse, geriausiai žinomas Obelių paminklo (1942 m.), skirto 1941 metų Birželio sukilėliams prisiminti, autorius. Šis paminklas tiesiogiai susijęs ir su esminiu menininko gyvenimo likimo vingiu – prasidėjus antrai sovietinei okupacijai jis apkaltintas dėl dalyvavimo minėtame sukilime, dėl Obeliuose esančio monumento ir vadovavimo šaulių sąjungai. Prisidengus kaltinimais G. Kateščenka suimtas ir ištremtas į pataisos darbų lagerį, iš kurio Lietuvon sugrįžo 1956–aisiais, po dešimties metų. Apmaudžiausia, jog paminklas, kartu su skausmo iškreiptu, viso ansamblio centre atsidūrusiu Kristaus bareljefu, sunaikintas 1976 metais – galima pasidžiaugti nebent tuo, jog 2013–aisiais jis buvo atstatytas.
Grįžęs iš įkalinimo vietos, iš Novosibirsko miesto, G. Kateščenka kurį laiką apsistojo Trakuose. Čia dirbo, kol persikėlė į Rūdiškes, kur gyveno iki pat mirties. Nepaisant to, jog lageris suprastino menininko sveikatos būklę, jis ir toliau kūrė – tapė bei fotografavo. Jo sukurtose Trakų fotografijose dominuoja gamta bei pilies bokštų fragmentai, tačiau pasitaiko ir žmonių atvaizdų, taip pat galima pastebėti progreso ženklų. Sukurti peizažai – kone „atvirukiški“, nes kupini nesudrumsčiamos idilės ir ramybės, neretai geriausiai atsiskleidžiančių gamtoje arba per gamtą. Galbūt iš čia kilo pats parodos pavadinimas „Trakų pozityvai“. Jį galima interpretuoti kaip žodžių žaismą, turint omeny nuotraukos pozityvą, t. y. objekto fotografinį atvaizdą bei šviesią, pozityvią G. Kateščenkos fotografijų atmosferą.
Lyrikos, jau minėtos ramybės peizažuose tiek daug, tikriausiai, ne tik dėl natūralaus gamtos grožio, bet ir todėl, jog juose paprasčiausiai… Nėra žmogaus ar aiškiai pastebimų jo ženklų. Šie peizažai gimsta iš jausmo, kuris pagimdo ir lyrinę poeziją – iš nenusakomo noro ir tam tikro negalėjimo įamžinti tave supantį grožį. Viskas čia tarsi sustingę – saulės atšvaitai tykiai tyvuliuojančiame ežero ar upės vandenyje, lapais prisidengusios ar jau visai nuogos medžių šakos, čiurlioniškų eglių grupelės, ilgus šešėlius metantys kamienai ar danguje pasiklydę debesys. O kur dar ilgesį keliančio sodo vaizdas, iš atminties ištraukiantis Arūno Žebriūno „Riešutų duoną“ (1978 m.)! Kokie vizualiai ir atmosferiškai panašūs abiejų menininkų sodai, su kelius siekiančiomis žolėmis ir prie žemės palinkusiais medžiais.
Kita darbų kategorija – į gamtą įsimaišę Trakų pilies fragmentai. Jie – mažumėlę mistiški, pastarosiose fotografijose pilį matome kitokią nei šiandien. Galbūt tai tik senų nuotraukų sukeliama iliuzija (1953 m. pradėti restauravimo darbai, 1962 m. atstatyti centriniai rūmai, o 1987 m. baigtas restauruoti priešpilis), bet ji atrodo labiau apgriuvusi, ne tokia iščiustyta, labiau pažymėta laiko. Pilis stypso fotografijose didinga ir toje savo didybėje truputį vieniša – šalia tik begaliniai medžiai ir virš bokštų besikaupiantys sunkūs debesys.
Na, ir galiausiai – žmonės. Dalyje nuotraukų jie, kaip ir Trakų pilis, įsiterpia į gamtą, tampa jos dalimi: parimę stovi ant nedidelio tiltelio, žvejoja ar užsiima vandens sportu. Tačiau esama ir kitokių atvaizdų, kuriuose žmogaus atėjimas reiškia ir neišvengiamą progresą – čia atsiranda automobiliai, žemę išrausiančios ir dryžiais išvagojančios statybos, už nugaros iškilę pastatai. Gamtoje tvyranti ramybė, lyriška nuotaika sugriaunama ir imama kalbėti apie pokyčius, judėjimą pirmyn, kai norint pastatyti kažką naujo, tenka sugriauti sena.
Taigi, Gurijaus Kateščenkos fotografijose matome Trakus ne visai tokius kaip šiandien – čia daugiau rimties, tylos ir erdvės, mažiau blizgučių, turistų ir šurmulio. Miestą, kokį jį per objektyvą fiksuoja menininkas, daugiausiai sudaro nesudrumsčiama medžių lapija, vandens tėkmė ir neaprėpiamas dangus. Viskas taip saldu, švaru ir tyra, tačiau reikėtų nepamiršti, kad tai – tik iš kasdienybės ištraukti pavieniai momentai – patys gražiausi ir verti būti įamžinti. Labai džiugu, kad kūrėjas, net po sunkių, dramatiškų išgyvenimų neprarado noro to grožio ieškoti ir gebėjimo jį subtiliai, su švelnia ir mylinčia akimi, perteikti fotografijose! Daugiau nei vien akiai įprastą aplinkos paviršių pabandysiu įžvelgti ir aš. Pabandykite ir jūs.
Paulina BLAŽYTĖ
