Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos muziejuje saugomos knygos istorija

Parašyta: 2018-05-03 | Kategorija: Mokyklos, Naujienos, Trakai |

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos neformalioje veikloje mokiniai atkreipė dėmesį į seną knygą.  Knyga išleista labai seniai 1882 m., Kazanėje. Imperatoriško universiteto tipografijoje. Tuo metu Lietuvoje buvo draudžiama spauda lietuviškomis raidėmis. Knygos autorius Antanas Juška. Ant knygos viršelio parašyta „Lietuviškos Dajnos užrašytos per Antaną Juškevičę, Velunos apigardoje iš žodžių Lietuvių dajninkų ir dainininkių“.

 

Knygą muziejui padovanojo muziejaus sumanytoja ir įkūrėja, Vokiečių kalbos mokytoja, Elena Štuopienė. Knyga paveldėta iš  senelio Liudviko Šimkevičiaus.

Neformalioje veikloje dalyvaujančios mokinės Kamilė Agintavičiūtė, Aušra Bikauskaitė, Evelina Kvietkauskaitė praėjususiais mokslo metais lankėsi Antano ir Jono Juškų muziejuje Vilkijoje.  Šiais mokslo metais merginos lanko neformalaus ugdymo būrelį „IT projektų vadyba ir komandinis darbas“. Jos mokosi bendradarbiauti, taikyti informacines technologijas istorinės informacijos išsaugojimui ir perteikimui platesniam visuomenės ratui. Merginos skenuoja ir fotografuoja Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos muziejaus eksponatus. Mokinės  naudodamos interneto paieškos sistemas ieško informacijos ir įdomių istorinių faktų apie muziejaus eksponatus, kuriamam tinkalapiui.  Joms kilo labai daug klausimų apie knygą ir knygos autorių. Kuo svarbūs Lietuvai Antanas ir Jonas Juška, kodėl leista spausdinti lietuvių kalba knygą Rusijos imperijoje, kai Lietuvoje draudžiamas knygų spausdinimas lotyniškais rašmenimis. Norėta daugiau sužinoti apie knygą, kuri perduodama iš kartos į kartą kaip palikimas.

 

Surinkta informacija norima pasidalinti su laikraščio skaitytojais.

XIX a. II pusės lietuvių tautosakos mokslui didelę reikšmę turėjo brolių Antano ir Jono Juškų veikla. Jie pasireiškė kaip uolūs lietuvių dainų rinkėjai ir leidėjai. Antanas Juška užrašė 7 000 dainų tekstų ir 1852 jų melodijas.  Nepaisant carizmo vykdomos nacionalinės priespaudos politikos, broliai Juškos padedami  rusų mokslininkų,paskelbė žymią dalį savo surinktų dainų (2 772 vienetus). Jonas Juška knygos pratarmėje akcentavo, jog spausdinti siūlomos dainos yra surinktos tiesiog iš paprastų neraštingų darbininkų ir užrašytos jų darbo metu. Tai buvo argumentas knygai spausdinti 1

 

Norėtume perteikti Vilkijoje esančio Antano ir Jono Juškų muziejaus įkūrėjo Arūnas Sniečkus pasakojimą apie dainų rinkėjų jaunystę.

Antanas Juška gimė Čekiškės valsčiuje 1819 metais smulkaus bajoro šeimoje. Tėvams neišgalint leisti vaikų į mokslus vyriausioji dukra nuėjo tarnauti, kad paremtų brolių studijas. Vyresnysis brolis Jonas studijavo Charkove filologiją, jaunesnysis Antanas ruošėsi tapti kunigu. Už puikius pasiekimus moksluose iš caro gautą aukso medalį (lietuviui reikėjo bent kelis kartus pranokti slavą, kad nusipelnytų tokio apdovanojimo!) Jonui teko parduoti, nes broliui Antanui rengiantis priimti kunigystės šventimus pritrūko pinigų sutanai. Caras šitokio akibrokšto neatleido – Jonui užsidarė pranašautas mokslo vyro kelias, tad visą gyvenimą teko dirbti paprastu mokytoju Rusijoje.

 

Antanas kunigavo Pušalote, Veliuonoje, Vilkijoje, Alsėdžiuose. Savo elgesiu ir gyvenimo būdu ir pykino, ir juokino tenykščius bajorus. „Gėdą savo luomui daro, viską mužikams išdalija, vaikšto apibrizgęs…“, piktinosi amžininkai. Ukmergėje Antanas Juška pradėjo užrašinėti senovinių lietuviškų dainų žodžius, o kad jų melodijos amžių užmarštin nenugrimztų, per metus išmoko groti smuiku ir fortepijonu. Išgirdęs, kad Vilkija garsėja savo dainininkais, sugalvojo rašyti laišką vyskupui Motiejui Valančiui ir prašytis pažeminamas pareigose, kad tik galėtų Vilkijoje kunigauti. Vyskupui nesutikus su tokiu prašymu Antanas net sutaną pagrasinęs nusiimti! Vyskupui teko nusileisti, ir 1862 m. Antanas Juška pradėjo kunigauti Vilkijoje. Beje, atkaklusis kunigėlis, su vyskupu iš pradžių susirašinėjęs lenkiškai, galų gale pasiekė tikslą – paskutinysis vyskupo jam skirtas laiškas jau buvo parašytas lietuviškai.

Mūsų laikus pasiekė linksma istorija apie tai, kaip kunigėlis Antanas Vilkijos krašte dainų karalienę rinko: karaliene turėjusi tapti storiausių kasų savininkė, padainavusi gražiausią dainą, sušokusi linksmiausią šokį ir pigiai pagaminusi skaniausią patiekalą. Varžytis susirinko moterys ir merginos net iš 39 kaimų! Laimėjo kukli mergaitė iš Valantiškių, visus sužavėjusi savo dainomis ir šaltiena, pagaminta iš žvirblių.

Per Lietuvą nuvilnijus 1861- 1863 m. sukilimui Antanas Juška neliko nuošalyje, ir už tai net 9 mėnesius buvo kalinamas. Pasak liudininkų, „atgavęs sąmonę kalėjime reikalavo popieriaus, kad dainas galėtų užrašyti…“. 1863 metais išleidžiama jo „Abėcėla“, kurioje vietoje lenkiškų sz ir cz vartojamos š ir č. Kunigaujant Alsėdžiuose išleidžiamas jo parengtas lietuvių- latvių kalbų žodynas, už tai latviai vėliau jį išrenka Latvių kalbos komisijos garbės pirmininku.

Gyvenimo pabaigoje jau sunkiai sirgdamas Antanas Juška išvyko pas brolį į Kazanę, kad bendromis pastangomis galėtų išleisti raštus – už savo pinigus ir be teisės leisti Lietuvoje! Pusiau paralyžiuotam Antanui teko perrašinėti savo paties surinktą žodyną, broliui Jonui besirūpinant dainų rinkinio išleidimu. 1880 m. lapkričio 1 d. jau mirties patale gulinčiam Antanui brolis Jonas atnešė „ Lietuviškas dainas, užrašytas Antano Juškevičiaus“ ( 1 t.). Antanas ir užgeso su knyga rankose…Du prašymus pareiškęs prieš mirtį: palaidoti „ant Nemuno kranto po ošiančiais medžiais“ ir dainų rinkinį nuvežti į Veliuoną jo mylimiausiai dainų karalienei Rozalijai Cvirkienei. Abiems prašymams buvo lemta išsipildyti: nors broliai Juškos buvo palaidoti Kazanėje, 1990 metais jų palaikai buvo pergabenti į Lietuvą ir palaidoti Veliuonos bažnyčios šventoriuje.

Nepaprasta istorija nutiko dainynui: iš Rozalijos Cvirkienės jį pasiskolino keliavęs į Ameriką kunigas Juozas Montvila. Nuvykęs pas garsiąją Juškų mūzą jis prašė: „Teta, būk gera, paskolink man tą knygą. Aš keliausiu į Ameriką, pririnksiu pas lietuvius išeivius daug pinigų, atspausdinsime tūkstančius knygų ir parvešime į Lietuvą išplatinti“, – pasakojo A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus direktorius Arūnas Sniečkus. 1912-ųjų balandį kunigas įsėdęs į plaukiantį Amerikon „Titaniką“. Su kitais lietuviškais leidiniais jis vežė ir A. Juškos pirmąjį dainų rinkinį. Praėjus šimtmečiui po „Titaniko“ katastrofos Lietuvą pasiekė žinia, kad garsaus amerikiečių režisieriaus Jameso Camerono pastangomis nuleisto į vandenyno dugną zondo pagalba buvo iškelti daiktai, tarp kurių – maišas su lietuviška spauda bei A. Juškos knyga. Lietuvos muziejininkai svajoja, kad kada nors ši svarbi ir vertinga knyga grįš į Lietuvą…2

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos muziejuje saugoma knyga  yra labai vertinga ir įdomi. Nemažai  tekstų  paskelbta tarmiškai su aniems laikams būdinga transkripcija. Kazanėje išleistus Lietuviškų dainų tris tomus (1880-1882), kuri7 pirmąjame paskelbtos Pušiloto ir Veliuonos, antrajame-Veliuonos, Trečiajame Veliuonos ir Alsėdžių apylinkių dainos, bei  Peterburge išspausdintos Lietuviškos svodbinės dainos (1883). A.Juškos Lietuvių svodbinių dainų klasifikacija, paremta dainų ryšiais su vestuvių apeigomis ir papročiais, yra labai rimta ir motyvuota. Ji padeda suprasti ir atskleisti idėjinį meninį turinį, jų vietą liaudies gyvenime. Toks A. Juškos pateiktas vestuvinių dainų grupavimas ir grupių pavadinimai įsigalėjo lietuvių folkloristikoje ir tapo vestuvinių lietuvių liaudies dainų klasifikacijos tradicija.

    Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos
    informacinių technologijų   vyr. mokytoja Marija  Suščinskienė
    ir istorijos mokytoja metodininkė  Daiva Janutaitienė

  1. Antanas Mockus . Broliai Juškos. Lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai. V.2003. psl. 126.
  2. dėhttp://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-08-rasa-baskiene-broliai-juskos-dege-meile-lietuviu-kalbai/112407ka tokių keistuolių ir nepritapėlių, degte degusių meile savo kraštui) Antanas
  3. Mockus . Broliai Juškos. Lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai. V.2003. psl. 165
  4. Mockus . Broliai Juškos. Lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai. V.2003. psl. 167
  5. Naudotasi Arūnas Sniečkaus pasakojimai  ir J. Juškų etninės kultūros muziejus.

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *