Trakuose pagerbtas Vytauto Didžiojo atminimas

Parašyta: 2019-10-31 | Kategorija: Istorija, Kultūra, Naujienos, Renginiai, Trakai |

Spalio 24-ąją Trakų Salos pilyje, Didžiojoje menėje, vyko jau tradicija tapęs renginys, skirtas paminėti Vytauto Didžiojo mirties metines.

Paminėti Vytauto Didžiojo mirties metines susirinko nemažai dalyvių iš įvairių Lietuvos vietų

Taip jau per amžius susiklostė, kad Trakai visada užims ypatingą vietą Lietuvos istorinėje plotmėje. Nes čia, Trakuose, stovi didinga pilis, menanti Vytauto Didžiojo laikus, sauganti Žalgirio mūšio (1410 m.) pergalės šlovę. Kiekvienas Trakų miesto kampelis mums primena apie to meto Viduramžių Lietuvą. Trakų istorijos muziejus, netrukus po Nepriklausomybės atgavimo pradėjęs organizuoti Vytautui Kęstutaičiui prisiminti skirtus vakarus, šiemet nusprendė tarp mūrinių pilies sienų apžvelgti vieno iškiliausių Lietuvos valdovų artimiausią aplinką – raštininkus. Juk valstybę valdo ir svarbiausius sprendimus priima Lietuvos didysis kunigaikštis, galima sakyti, ne vienas – jam padeda arba jo sprendimus įtakoja jį supantys pareigūnai/ asmenys.

Muziejaus samprata

Spalio 24-osios vakarą Trakų Salos pilies Didžiojoje menėje susirinko istorijos žinovai, mylėtojai ir tiesiog savo šalies praeičiai neabejingi kraštiečiai bei miesto svečiai. Atminimo renginį pradėjusi Trakų istorijos muziejaus Ryšių su visuomene ir edukacijų skyriaus vedėja Brigita Balčytienė pasidžiaugė atvykusių dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų/ vietovių gausa, priminusi, kad muziejaus tikslas – ne tik saugoti ir pristatyti visuomenei istorines ekspozicijas, bet ir tapti ta vieta, tais namais, kuriuose žmonės susirinktų ir bendrautų. „Trakų Salos pilis – tai mūsų tautiškumas, tai mūsų valstybė, tapatybė, vertybės. Kaip namas negali būti be pamatų, taip ir mes negalime be savo istorijos, – kalbėjo B. Balčytienė. – Vytautas Didysis – tai epochinė asmenybė. Jį istorine prasme galima interpretuoti, žinoma, įvairiai. Tačiau jo vardas, Žalgirio mūšis – tai žodžiai, kurie giliai įstrigę mūsų pasąmonėje.“

Susirinkusiuosius pasveikino Trakų istorijos muziejaus direktorė Alvyga Zmejevskienė

„Mus, kaip muziejininkus, džiugina, kad pagal dabar vyraujančias tendencijas muziejai kaip įstaigos tampa ne tik istorinės atminties saugojimo vietomis. Dabar modernūs muziejai – tai bendruomeniškų santykių formavimo/ palaikymo vieta, socialinių partnerysčių erdvės, diskusijų klubai, – susirinkusiesiems kalbėjo Trakų istorijos muziejaus direktorė Alvyga Zmejevskienė. –
Pati kultūra – muzika, menas, šokis, teatras, poezija – tai ne tik mūsų laisvalaikio dalis, tai ne tik malonus ausiai pasiklausymas ar patrauklus akiai estetinis vaizdas, tai – mūsų visų kaip mąstančių asmenybių skiriamasis bruožas. Ir tik puoselėjant amžinąsias vertybes, suprantant meno subtilybes, juos pažinę – galime save vadinti kultūringos visuomenės žmonėmis. Visos šios pajautos ir patirtys, aš nuoširdžiai tikiu, padeda mums kasdieniame gyvenime, nesvarbu, kuo kiekvienas iš mūsų dirba.
Būdami parodos atidaryme Lietuvos nacionaliniame muziejuje mes su kolegomis akcentavome, kad dabarties dinamiškoje visumos aplinkoje mes, kaip muziejus, negalime pasiūlyti kažkokios panacėjos, vaistų, kad čia ir dabar greitai padėtume žmogui sužinoti visas istorines tiesas. Nėra tokių piliulių, tačiau mes, kaip muziejus, galime pasiūlyti terapiją. Manyčiau, šis renginys, skirtas paminėti Vytauto Didžiojo mirties metines, ir yra tam tikra terapijos forma.“
Dėl įtemptos dienotvarkės kasmetiniame renginyje negalėjusi dalyvauti Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė perdavė sveikinimo žodžius per savo patarėją Eveliną Kislych-Šochienę: „Džiugu, kad Trakų istorijos muziejus ne tik saugo tradicijas, bet ir kuria naujas, skatina mąstyti, vystyti platesnį to laikmečio suvokimą. Smagu, kad šie renginiai Trakuose yra lydimi muzikos, bendrystės ir kad mūsų krašte vyrauja nepamirštama, išpuoselėta istorinė dvasia. Linkiu muziejui nesustoti žvelgti į pasaulį taip kūrybiškai, bandant sudominti ir pritraukti visuomenę mokymuisi ir moderniam savo šalies istorijos pažinimui.“

Trakų r. savivaldybės merės Editos Rudelienės sveikinimus perdavė jos patarėja Evelina Kislych-Šochienė

Svarbi Vytauto Didžiojo dvaro kultūros dalis buvo muzika. Didįjį kunigaikštį, jo palydą ir svečius muzikantai linksmindavo per puotas, jie dalyvaudavo kituose dvaro ceremonialo ritua­luose (trimitininkai pasitikdavo garbingus svečius ir pan.). Tad simboliška, kad Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui skirtame vakare skambėjo klasikinė muzika – Piotro Čaikovskio, Frederiko Šopeno, Johano Sebastiano Bacho, Arvo  Piarto, Džono Viljamso muzikinius kūrinius atliko Trakų Salos pilies fortepijoninio kvarteto „Confero“ smuikininkas Algirdas Šochas ir pianistas Rytas Lingė.

Muzikinę programą atliko smuikininkas Algirdas Šochas ir pianistas Rytas Lingė

Tarptautinė valdovo kanceliarija

Iš pat pradžių Trakų istorijos muziejus pats savo jėgomis organizavo renginius, skirtus apžvelgti Vytauto Didžiojo asmenybę, gyvenimą, pilies istoriją. Vėliau nuo 2000-ųjų pradėjo kviesti mokslininkus, mokslo darbuotojus, kurie gali dar daugiau atskleisti žinių apie šią epochą. Pernai Vytauto Didžiojo atminimo vakare savo pranešimą „Kristaus apaštalas ir Marijos riteris: didžiojo kunigaikščio bažnytinės fundacijos“ skaitė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Petrauskas. Šiųmetiniame renginyje profesorius apžvelgė artimiausią Vytauto Didžiojo aplinką – valdovo raštininkus. Susirinkusieji išgirdo pranešimą „Intelektualieji didžiojo kunigaikščio patarėjai: Vytauto raštininkai ir jų darbai“.
Vytautas Didysis suformavo dvarą, kurio pagrindą sudarė pagrindinių (maršalo, iždininko) ir titulinių (dvaro arklidininko, taurininko, virtuvininko, vėliavininko, pakamario) pareigybių sistema, dvaro koplyčia ir, žinoma, kanceliarija. Vytauto valstybės daugiatautiškumas ir jos geografinė padėtis lėmė tarptautinį kanceliarijos pobūdį. „Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje dokumentai buvo sudaromi ir laiškai rašomi lotynų, rusėnų, vokiečių, čekų kalbomis. Yra žinių ir apie arabų rašto vartojimą, – pasakojo prof. dr. Rimvydas Petrauskas. – Visi žinomi lotyniškos dalies raštininkai buvo svetimšaliai, atvykę į Vytauto dvarą iš Lenkijos, Silezijos, Vokiečių ordino. Išsilavinimo, kalbų mokėjimo ir sukauptos patirties dėka jie išsiskyrė tarp Vytauto dvaro gyventojų. Valdovas jiems patikėdavo ne tik dokumentų ir laiškų parengimą (tai reikalavo didelio pasitikėjimo, atsižvelgiant ir į valdovo neraštingumą – Vytautas Didysis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti; jam atgabenti laiškai buvo perskaitomi, o lotyniški ir išverčiami), bet ir kitas užduotis. Tarp jų svarbiausia buvo pasiuntinybės, todėl nuo pat pradžių valdovo kanceliarija buvo glaudžiai susijusi su pasiuntinybių veikla.“

Pranešimą skaitė prof. dr. Rimvydas Petrauskas

Žymiausi ir ilgiausiai tarnavę Vytauto raštininkai buvo lenkai Mikalojus Cebulka, Mikalojus Maldžikas, Mikalojus Sapienskis, Baltramiejus iš Gurkos. Jų tarnystė, kaip sakė profesorius, Lietuvos valdovui buvo asmeninio pobūdžio. Nei vienas neliko tarnybos tęsti Vytauto įpėdinių dvare.
Pranešimas sudomino visus besiklausančius – prof. dr. Rimvydas Petrauskas sulaukė gausybės klausimų, susijusių su Vytauto Didžiojo epocha. Tai kaip tik įrodo, kad tokie renginiai, skirti prisiminti vieną iškiliausių Lietuvos valdovų, yra prasmingi, naudingi ir visuomenei labai įdomūs.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Autorės nuotr.


Vytautui mirus šv. Jonas Kantietis parašė pamokslą, kurio 1930 m. vertimas (vertė A. Raulinaitis, „Šv. Jono Kantijaus pamokslas Vytautui Didžiajam mirus“, Soter, t. 7, 1930, p. 93–103) saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonduose

 

 


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *