Trėmimai: Viltis nemiršta paskutinė

Parašyta: 2021-06-14 | Kategorija: Istorija, Naujienos, Trakai |

Slaptas pasirengimas masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui prasidėjo netrukus po krašto inkorporavimo į SSRS sudėtį. 1940 m. birželio mėn. okupavus Lietuvą, prasidėjo deportacijos ir represijos prieš įvairius visuomenės sluoksnių gyventojus, o liepos 10–17 d. įvyko pirmieji masiniai suėmimai. Per metus laiko – nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. – buvo suimti 6 606 asmenys, iš jų 3 565 buvo išsiųsti į lagerius ir kalėjimus.

Marija Pranckuvienė prie namo Taučionyse 1959-aisiais

1941 m. gegužės 14 ir 16 d. SSRS liaudies komisarų taryba ir komunistų partijos (bolševikų) centro komitetas priėmė politinius sprendimus dėl gyventojų trėmimo iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos. Vadovaujantis šiais sprendimais, NKGB išleido direktyvas ir instrukcijas dėl trėmimų organizavimo bei vykdymo.

Marija Algė ir Gediminas Pranckai per Žolinę Onuškyje 1947-aisiais, vos prieš dvi savaites grįžę iš tremties

1940 m. prasidėję trėmimai, įkalinimai 1941 m. tik dar labiau aktyvėjo, buvo išplėsta represuotinų asmenų registracija, nustatyta tremtinų asmenų apskaitos tvarka, išleistos instrukcijos apie tremtinių skirstymą į grupes pagal politinius ir socialinius kriterijus, nustatyta asmenų suėmimo, lydėjimo į pradines surinkimo stotis ir konvojavimo į ešelonų telkimo vietas tvarka. Taip pat išleisti nurodymai dėl šeimos narių atskyrimo ešelonų telkimo punktuose, parengti tremtinių etapavimo ir įkurdinimo tolimuose SSRS regionuose planai. Taip pat buvo tikslintas tremtinų asmenų kiekis. Trėmimų išvakarėse, birželio 13 d., NKVD patikslino galutinį iš Lietuvos tremtinų žmonių kiekį – 21 214 asmenų – ir nurodė jų tremties bei kalinimo vietas. Tuose sąrašuose atsidūrė ir mano senelių iš mamos pusės šeimos pavardė.

Pačiame Aukštadvario miestelio centre jaukiame name su sode žydinčiomis obelimis gyvena Romutė Paulauskienė (Cibulskaitė) su mama. Romutė yra viena iš Cibulskų giminės palikuonių, daugiau kaip prieš šimtą metų davusių pradžią mano tremtinės mamos giminei.

Nežinia, kokie keliai ir kokiuose atlaiduose suvedė aukštadvarietę Moniką Cibulskaitę ir iš Bičiūnų kilusį Kazimierą Aleksą, bet vyriausia jų dukra Marija ir yra ta niekada nepraradusi Vilties mano močiutė. Augo ji Onuškyje, bet Aukštadvaris jai buvo lemties paženklinta vieta. Čia ji susipažino su mokytoju besiruošiančiu tapti mano seneliu Juozapu Pranckumi. Čia, už keleto kilometrų esančiame Mergiškių kaime, kur senelis dirbo mokytoju, buvo pradėję kurtis gyvenimui. Čia šeima buvo suimta, išdraskyta. Čia baigėsi gyvenimo svajonės ir liko tik didžioji Viltis. Viltis – Meilė. Viltis – Gyvenimas. Viltis – Išlikimas. Viltis – Lietuva. Vilties palaikoma močiutė tolimame Altajuje sugebėjo išsaugoti visus tris savo vaikus ir save. Grįžusi į Lietuvą niekuomet nenustojo dainuoti lietuviškų dainų, sekmadieniais į bažnyčią eidavo pasidabinusi tautiniu kostiumu ir iki paskutinio savo atodūsio nenumarinusi Vilties, kad būtinai susitiks savo Juozapą (nežinia, kur, ir nežinia, kaip pražudytą sovietinių NKVD).

Nuo tų kraują stingdančių dienų praėjo aštuonios dešimtys metų. Dyla šių įvykių liudininkų prisiminimai, bet gyva Viltis, kad tai niekada nepasikartos.

Marija Algė ir Gediminas su seserėnu (viduryje) Kuršių nerijoje

1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė netektis Lietuvai ir palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, buvo ištremti iš gimtojo krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur buvo jiems priešiška aplinka ir svetima kultūra. Prievarta buvo pakeistas jų įprastas gyvenimo būdas, suardyti šeimos ryšiai, susiklostę socialiniai santykiai. Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. Į Lietuvą sugrįžo tik kiek daugiau nei trečdalis tremtinių, ketvirtadalis žuvo tremties ir kalinimo vietose, o beveik pusės tremtinių likimas nežinomas. Šeimų naikinimas, išvežimas į netinkamas gyventi vietoves, dėl ko dalis jų mirė ar žuvo, vertinamas kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.

1941 m. birželio trėmimai sukėlė didelį skausmą Lietuvoje, bet taip pat ir didžiulį visuomenės pasipiktinimą bei protestus, skatino pasipriešinimą okupantams. „Juodojo birželio“ tragedija tapo lietuvių tautos istorinės patirties dalimi, kuri brandino pasipriešinimą okupaciniam režimui, žadino laisvės siekius ir ugdė tautinę savimonę bei puoselėjo gležną Laisvės viltį.

Tremtinių Juozapo Pranckaus ir Marijos Pranckuvienės (Aleksaitės)

anūkė Vilija BABARSKIENĖ


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite