Tremtinio jausmai be cenzūros

Parašyta: 2019-04-05 | Kategorija: Lentvaris, Naujienos |

Šiemet kovo 25-ąją minėjome masiškiausios SSRS okupuotų Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacijos „Priboj“ (liet. „Bangų mūša“) 70-metį.

Jono Počepavičiaus tėvai Davydonių vienkiemyje 1943 m. birželio 24 d. Tėvelis Jonas, gimęs 1914 m. kovo 19 d., iki 16 metų auklėtas močiutės Jonavos rajono Kulvos miestelio Abraomo Kulviečio senoviniame dvare, mirė Pavilnyje, Gurų gyvenvietėje 2003 m. liepos 5 d. Mama Stanislava Panasevičiūtė-Počepavičienė, gimusi 1918 m. balandžio 21 d., visada buvusi ištikima Lietuvos Respublikos laisvės teisybei, mirė Vilniuje, vos suėjus 100 metų, 2018 aisiais

 Nepripažinusi Dievo ir Teismo

Atsukus laikrodį tiek metų atgal, pasakojimas vystomas ne tik žodžiais, bet ir nuotraukomis. Kai kurios fotografijos gražiai gyvena žurnalisto Jono kambarėlyje (tai pamatysime ir panašaus likimo raštininkų trobose!) vietoje tikėjimo altoriaus, nes tai nesensta ir nemiršta. Čia jos rūsčiomis mintimis pėsčiomis sugrįžta ir į tėvoniją, Jonavos rajone esantį Davydonių kaimą, kurio gale, prašmatnioje sodyboje, prosenelio Jono sodinto ąžuolo viršūnėje jau seniai nebėra kasmetinio gandro lizdo – mažos valstybės, o kartu ir stiprios šeimos bei ištikimybės simbolio. Taip pat nėra ir patogaus dviaukščio gyvenamojo namo, statyto tėvelio Jono ir senelio Stepo rankomis, kur buvusiame nuosavų 47 hektarų plote, pripažintame po 1990 03 11 „žalia zona“, šeimininkauja puskvailis vėjas.

Buvo nusikaltimas, o šalia ir kiti tūkstančiai (pvz., okupacijos), kurių nepripažino proletariato teismai, o ir SSRS valdžia, aneksijos būdu atrioglinusi tankais, pasak kauniečio Stepono Kairio, vairuojamų rytiečių, į Lietuvą toliau ginklu prieš civilinius ir taikius gyventojus taikė žiauriai išbandytą „liaudies priešų“ deportaciją „v atdalionyje rajony“ (į tolimus „SSRS“ rajonus). Pripažinkime, jokių SSRS aukų nebuvo, tiesiog be teismo nuosprendžių buvo likviduojama talentinga Lietuvos Respublikos žemdirbių klasė, ir net tik. Žinoma, galima teigti ir kitaip, bet tai jau bus šiandieną madingas netikrumas, kuris ir sudraskė į laisvės gabalus SSRS, bet liko pavojingas „anarchistinams nacionaliniams atstovams“ – vėlgi be europietiškų teismų, nekontroliuojamų jo didenybės Konstitucijos. Ką gi, jei turite kvapo, paneikite vadinamąją trečiąją valdžią – ketvirtąja, kuri čia, vis dėlto, rimtai pasirodo!

Ukmergės rajone esanti mamos tėvonija – Lokėnų sodyba, kurioje ir užaugau, ir buvau
auklėjamas. Laikas nusinešė viską

Pasipriešinimas

 

1949 m. kovo 25-oji naktis Davydonių kaime. Tyliai snaudžia ir tėvonija. Aš, sergantis gripu, paguldytas atskirai nuo sesers dvynės. Močiūtė Marija yra kitame kambaryje nervingame nuojautos patale. Tuo metu man ir sesutei buvo 4 metai. Jau gilėjo atmintis, kuri padedant tėvams ir močiutei čia autentiškai atgaivinama.

Pasigirsta grubus beldimas į langą, bet stiklas nesudūžta. Kieme rusiškai sukalenamas nuosprendis: „Esate deportuojami. Įleiskite!“ Stribai verčia į lietuvių kalbą. Tėveliai skubiai rengiasi, kaip papuola. Mama vietoje batų aunasi senus kaliošus, ant galvos rišasi virtuvės prijuostę. Tuo tarpu laužomos paradinės durys. Močiutė turėdama savo tėvo, o mano prosenelio Adolfo Šimkausko, Lietuvos bajorišką narsą, griežtai įsako tėvams: „Slėpkitės, nes turite kur, o aš esu kita pavarde, todėl nesu Panaterių valsčiaus NKVD vežimo sąraše. Jaučiu. Jei mane ir anūkus Jonavoje grus į gyvylinius vagonus, pasiduosite.“

Išties, tuo metu moderniame tėvonijos name įrengta gudri slėptuvė. Močiūtė Marija pridūrė: „Jie be tarnybinio šuns, atrodo.“ Tėvai paklūsta. Į namus įpuola kariai ir keletas vietos stribų, pavarde Kmitai. Jie buvo pasiutę. O močiutė jiems ramiai ir sako: „Mano vaikus įspėjo 2 valandą nakties nepažįstamas balsas. Jie pabėgo. Vežkite į Sibirą, ką radote.“ Namai verčiame aukštyn kojomis. O ant sienos kabantis Jėzaus Kristaus kryžius, kuriam per 500 metų, eina tarsi kontrčekisto pareigas, nuo kareivių durtuvų pridengdamas slėptuvę, kuriame kenčia tėvai.

 14 valandą mane, seserį ir močiutę išveža į Panaterių NKVD skyrių ir patalpina ten rūsyje. Bet mes liekame Lietuvoje, nes skyriaus viršininkas yra ukrainietis iš Lvovo miesto – jis buvo mažesnis budelis. 1949 m. kovo 25–26 d. gyvuliniai vagonai rieda į mirtį be mažųjų Počepavičių ir močiutės (kita pavardė). Prasidėjo nervų karas, kurį pakoregavo vietiniai Lietuvos partizanai, buvę gerieji Davydonių kaimynai, kuriems linkime dangaus, nes jie, kaip ir mano tėveliai bei močiutė, yra tolimuose dausose. Tėvai po mėnesio gyvenimo gamtoje atėjo pas minėtą ukrainietį. Tas ir buvo jų likimo teisėjas: „Siunčiu į Jonavos rajono Tabalų durpyną pokario kraštui būtiną kurą gaminti, bet mūsų nuolatinėje kontrolėje,“ – žmoniškai šypsosi jis. Taip viskas buvo iki 1958 metų.

Močiutė Marija Šimkauskaitė-Panasevičienė, apsupta prosenelio Jono ir senelio Stepo. Mano močiutė Marija, mane auginusi ir auklėjusi, gimė 1886 m. prosenelio Adolfo Šimkausko Jonavos rajono Tarakų kaimo per 100 ha dirbamos žemės ūkyje. Lygiai po 100 metų, t. y. 1986-aisiais gimė jos provaikaitė, mano vienturtė dukra Ieva

 

Mielai pripažįstu tėvų ir močiutės kovinį tremtinių didvyriškumą, nes kitaip būčiau išmestas iš gyvulinio vagono kur nors Rusijos platybėse, todėl jie pasipriešino 1949 m. kovo 25 d. deportacijai ne vien tik asmeniškai, tada pabrėžę, kad likti Lietuvoje net ir tokia baisia forma turi teisę beteisis „tarybinis žmogus“ ir pateikė sektiną pavyzdį Lietuvai. Vėliau SSRS valdžia švelnėjo, bet manyje tas pasipriešinimas, kuri pamenu 1949 m. kovo 25 d. Davydonyse, tėvams rizikuojant gyvybe, liko mano, kaip žurnalisto, charakteryje, kurio taip ir nepripažino laisva Lietuva, išskyrus tautiškai nusiteikę laikraščiai „Trakų žemė“ ir „Voruta“ .

O buvo visko. Net silpnybės

Gaila, kad grįžę ir išsilikę tremtiniai, organizavę nevienalytę Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LKPTS), netenka politinio atspalvio, Seime nebeturi savo atstovų, nes juos kerta ir negailestingas laikas. Gaila, kad TS-LKD, priėmusi į savo gretas 40 000 LPKTS narių, toliau „grybauja“ su savų „senių“ monopolistiniu patriotizmu, kenksmingu dešinei Lietuvos rankai. Gaila, kad ir net po 30 metų Lietuvos politikai, o ir jų naujoji karta vis kovoja dėl kėdžių valdžioje, nesinaudoja britų, JAV ir skandinavų pavyzdžiu. Gaila, kad 2019 m. vasario 16 d. Lentvario politinių kalinių ir tremtinių choras „Viltis“ nekoncertavo Lentvario parapijos namų scenoje. Bus atsakyta. Jei ne čia, tai Jono Davydonio paskyroje, socialiniame tinkle „Facebook“.

 

Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS

Nuotr. iš Jono Počepavičiaus asmeninio archyvo


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *