Trys valstybinės vėliavos

Parašyta: 2019-06-21 | Kategorija: Mokyklos, Naujienos, Trakai |

Kokios mintys kyla kasdien matant nenuleidžiamas tris valstybines vėliavas – Lietuvos trispalvę, Europos Sąjungos žvaigždėtąją ir baltai-raudoną Lenkijos ant valstybinės Trakų gimnazijos sienos?

Trakų gimnazijoje iškabintos trys vėliavos – Lietuvos, Lenkijos Respublikų ir Europos Sąjungos, 2019 m. birželis

Jau penkerius metus gyvenu Trakuose. Beveik kiekvieną gražią dieną su vaikaičiu einu prie Lukos ežero per Trakų gimnazijos, ant kurios sienos kabo šios trys vėliavos, kiemą, bei Lietuvos istorijai reikšminga Birutės gatve:  kuria, prieš 700 metų Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis su sūnumi Vytautu jodavo į Pusiasalio pilies statybas, o vėliau – į savuosius namus;  pro Bernardinų kalną, kuris, atrodo, mena pagoniškąją Lizdeikos šventyklą ir Astikų pilaitę, kurioje gimė ir augo ištikimiausias Vytauto Didžiojo patikėtinis Astikų Vaišundas  – būsimasis Kristinas Astikas, Radvilų giminės pradininkas; matau dvi gimnazijas  – lietuvišką Trakų Vytauto Didžiojo, ant kurios sienos didžiuojasi lenta, liudijanti, kad ši mokykla mena dar 1409 metus, nes ją yra fundavęs Vytautas Didysis, ir gretimai ant kalno – Trakų gimnaziją, ant kurios plevėsuoja minėtos 3 vėliavos, kuri skelbia, kad ji yra bendrojo lavinimo mokykla, teikianti išsilavinimą lenkų kalba. Teigiama, kad tėvams pageidaujant mokymas, išskyrus mokinio gimtąją kalbą, joje gali vykti ir valstybine kalba. Tiesa, apie pastarąją – Trakų gimnaziją žmonės kalba, kad praktiškai tai – tik lenkiškoji gimnazija, ir nuolat kabanti trečioji – baltai-raudona vėliava ne vienam piliečiui, ypač lietuviui, žinančiam istoriją, sukelia daugybę klausimų.

Bet kurios valstybės simboliai – vėliava, valstybės ženklas, himnas turi būti gerbiami, o kasdienis nepagrįstas jų naudojimas, pvz., vėliavos kabėjimas menkina jų reikšmę, o valstybės simbolį vėliavą paverčia „skuduru“. Kiek man žinoma, pagal valstybinių vėliavų naudojimą – t. y. iškėlimo ir nuleidimo reikalavimus, jos, neturėtų kaboti nuolat. Yra griežtai reglamentuojami vėliavų pakėlimo ir nuleidimo laikai bei kada, kur ir kaip kokios vėliavos turi būti iškeliamos ir nuleidžiamos. Šiuo atveju griežtai ribojamos kitų valstybių vėliavos – šiuo atveju baltai-raudona Lenkijos Respublikos vėliava ant Trakų gimnazijos sienos.

Atsitiktiniam praeiviui pirmiausia kyla klausimas, ar Trakų gimnazija kartais nėra Lenkijos Respublikos teritorija Lietuvos Respublikoje ? Atrodo, kad ne.  Ši gimnazija yra Trakų rajono savivaldybės įstaiga ir pagal tai turi laikytis Lietuvos Respublikos Valstybinių vėliavų įstatymo, berods, 12 str. 2 dalies nuostatų, pagal kurios reglamentuojama, kokios vėliavos ir kada iškeliamos ir net nuleidžiamos. Pagal tai Lenkijos Respublikos valstybės vėliava iškeliama ir nuleidžiama, kai gimnazijoje lankosi oficialūs Lenkijos Respublikos svečiai, specialių misijų atstovai bei tam tikrų švenčių, oficialių specialių renginių metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais pagal diplomatinį protokolą. Taigi, sakyčiau, neabejotina – Trakų gimnazija pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, nes net ir savaitgaliais, kai nevyksta jokių priemonės, visos vėliavos kabo.

Dauguma nereiklių praeivių sakytų , kokia čia bėda, tegu kabo, argi gaila – tegu blunka spalvos nuo saulės ir lietų, plyšta audeklai – pavirs skudurais, ūkvedys nukabins ir išmes. O įstatymas pakentės, ne pirmas kartas…

Kai 1939 m. pabaigoje–1940 m. pradžioje Maskva Vilniaus kraštą perdavė Lietuvai, lenkiškoji Stepono Batoro universiteto valdžia perduodant universitetą lietuviškajai jau Kauno–Vilniaus universiteto profesūrai, gan reikliai, pabrėžtinai pareiškė – „Mes jums Universitetą perduodame pilnoje komplektacijoje tvarkingai ir viliamės, kad atėjus laikui jūs mums Universitetą grąžinsite tokį pat tvarkingai..“ [prof. A. Žvirono prisiminimas]. Dažnai demonstruojama baltai-raudona vėliava Vilnijos krašto lietuviams, o ir ne tik jiems, kelia mintį, kad Lietuvoje yra dar nemažai slapta svajojančių apie Vilnijos grąžinimą Lenkijai. Nežiūrint to, kad savo laiku ir Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnevskis, ir net Popiežius Jonas Paulius II (Karol Józef Wojtyła) 1993 m. būdamas Vilniuje tokiems „svajotojams“ rekomendavo būti supratingiems esamos ir matomos ateities situacijos realybę, ją priimti kaip būtiną normalią padėtį. Be to, Europa vienijasi, ir kaip kad Adomas Mickevičius XIX amžiaus vidury save laikė gente lithuanus–natione polonus, taip šiandien mes visi tampame europiečiais – kaip gente polonus, taip ir gente lithuanus tampa nationale europus.
O kalbant apie Vilnijos krašto žmonių kilmę, tenka atkreipti dėmesį į 1835–1846 m. Vilniaus universiteto prof. Mykolo Balinskio (Michał Baliński) dokumentuotus prisiminimus apie Vilnijos krašto gyventojus – grynų lenkų, net ryškesnės lenkų imigracijos jis nematąs:

“…Vilniaus miesto gyventojai pagal kilmę yra lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. Kitų genčių žmonių taip mažai, tad šiuo požiūriu jokio skyriaus sudaryti negali…Maža to – 1846 m. visoje Vilniaus apskrityje nematyti gyventojų lenkų, tiktai pažymima, kad pastebėtas lenkinimo procesas, vykstantis pietų kryptimi nuo Vilijos .“

Pavardžių lenkinimo praeityje pasekmės labai gerai matomos ir šiandien, paanalizavus ne vieną Vilnijos pakraščių pavardę. Šiomis dienomis šių eilučių autorius ekskursavo po Vilnijos kraštą – lankiausi Taboriškėse, Turgeliuose ir Jašiūnuose. Taboriškėse maloniai nustebino neįgalios nuostabios, jau mirusios moters, tapusios ryškia liaudies menininke, Anos Krepštul (Krepsztul) muziejus-paroda. Sudomino jos pavardė – pavardės kilmė. Jos tėvai mokytojai, seni šio krašto gyventojai, neabejojantys, kad jie yra lenkai. Bet jų pavardės kilmė tikrai ne lenkiška: akivaizdu, kad apie XIX šimtmečio vidurį jos protėvį, kuris turėjo įprotį krapštytis, pravardžiavo KRAPŠTULIU, o atsiradus gyventojų registracijai, lenkas „pisorius“ ar klebonas, numesdamas lietuvišką pavardės galūnę, užrašė Krepsztul. Panašiai nutiko ir Eišiškėse, kur krašto senoliai lietuviai Bucka, Kucka pavirto lenkais Bucko, Kucko. Be to, priešinantis rusifikacijai, lietuviai savanoriškai pradėjo registruotis lenkais, o Bažnyčiai ir dvarui reikalaujant kalbėti lenkiškai, lietuviai, net ir baudžiauninkai įsijautė į lenkų vaidmenį. Ypač įsijautė lenkais plikbajoriai.

Kai 1895–1900 m. carinės Šiaulių gimnazijos moksleiviams buvo privaloma registruoti tautybę, būsimasis Vasario 16-osios akto signataras bajoriukas Mykolas Biržiška, jau užkrėstas lietuvybės idėja, užsirašė lietuviu. Bet kai bajoriukas Mykolas pranešė motinai, kad yra lietuvis, ji lietuvybės idėja, užsirašė lietuviu. Bet kai bajoriukas Mykolas motinai pranešė, kad yra lietuvis, ji užpykusi sūnų apkaltino apšaukdama „litvomanu“ ir pareiškė: „Tai tu ne mano sūnus, nes aš pagimdžiau lenką!“ Tiesa, vėliau jai teko su tuo susitaikyti, nes ir kiti du jaunesni sūnūs Vaclovas ir Viktoras, taip pat dar nemokantys kalbėti lietuviškai, jau tapo tvirtais lietuviais – ištikimais Lietuvos valstybės kūrėjais ir net visi buvo aktyvūs Lietuvos socialdemokratai.

Ir taip besikuriant Lietuvai, ne viena Lietuvos bajorų šeima, konfliktuodama su savo išsimokslinusiais vaikais, virstančiais „litvomanais“, atrasdavo, kad jie yra ne lenkai, bet lietuviai. Tiesa, nemaža dalis buvusių bajorų šeimų nariai, ypač Vilnijoje, net ir nešiojantys akivaizdžiai lietuviškos kilmės pavardes, tvirtai laiko save lenkais [Šiandien panašią problemą sprendžia ne vienas ukrainiečių šeimos narys, kas jis – rusas ar ukrainietis ?]

Bet šios tautiškumo problemos XXI amžiuje šiandien yra jau praeitis. Pasaulyje didžiuliu tempu vyksta globalizacija – viso pasaulio tautų, rasių maišymasis, mokslas atmeta tradicines religijas, kalbos tampa nebe skirtumų tarp žmonių esme – formuojasi viena visos Žemės tos pačios biorūšies vieninga Žmonija. Ateina, o kai kas teigia, kad jau atėjo nauja XXI amžiaus transhumanizmo ideologija su naujomis technologijomis, kuriomis pradedama formuoti visiškai naujos Žmonių rasės, gal net rūšys pagal žmogaus bioinžinieriaus projektus. 2017 m. kinai jau pabandė redaguot žmogaus embrionus genetiškai, o tai yra pirmas žingsnis siekiant sukurt savą idealiai tobulų kinų rasę.

Šiame pasaulinio transhumanizmo fone mūsų Vilnijos, o tarp jų ir Trakų krašto Lietuvos piliečių „baksnojimasis“ vėliavomis, aš lenkas, aš lietuvis, atrodo kaip vaikų žaidimas smėlio dėžėje. Mes visi būdami gente polonus-lithuanus tampame nationale europus.

Dobilas KIRVELIS,
Trakų Birutės gatvės gyventojas


LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto  pirmininko dr. Eugenijaus Jovaišos  komentaras

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktoriaus Aido Aldakausko komentaras:

Dėl Lenkijos Respublikos vėliavos iškėlimo Trakų rajono lenkiškose mokyklose

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija (toliau – Ministerija) išnagrinėjo Jūsų 2019 m. sausio 17 d. paklausimą „Dėl Lenkijos Respublikos vėliavos iškėlimo Trakų rajono lenkiškose mokyklose“. Atkreipiame dėmesį į tai, kad Ministerijai įstatymais ir kitais teisės aktais nesuteikti įgaliojimai aiškinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo, todėl pateikiame tik Ministerijos specialistų nuomonę, kuri negali būti laikoma oficialiu teisės akto aiškinimu.
Pažymime, kad Lietuvos ir kitų valstybių vėliavų oficialų naudojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas (toliau – Įstatymas). Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsienio valstybių vėliavos gali būti nuolat iškeliamos tik prie, virš ar ant užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų bei jų vadovų rezidencijų pastatų, Europos Sąjungos institucijų, tarptautinių viešųjų organizacijų atstovybių bei jų vadovų rezidencijų pastatų, kitų Lietuvos Respublikoje teisėtai įsteigtų užsienio valstybių valstybinių įstaigų, Europos Sąjungos ir tarptautinių institucijų pastatų, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenumato kitaip, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsienio valstybių vėliavos prie, virš ar ant Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų pastatų gali būti iškeliamos tik tuo metu, kai jose lankosi Lietuvos Respublikos oficialūs svečiai ir specialiųjų misijų atstovai, taip pat atmintinų dienų ar oficialių tarptautinių renginių šiose institucijose ir įstaigose proga, kitais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais pagal diplomatinio protokolo reikalavimus.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad už Lietuvos valstybės vėliavos, užsienio valstybių vėliavų naudojimą valstybės ir savivaldybių institucijose yra atsakingi šių institucijų veiklą užtikrinančių įstaigų vadovai, o Įstatymo įgyvendinimą prižiūri Lietuvos heraldikos komisija ir savivaldybių administracijos (18 str.).

Nuo redakcijos:

Lenkijos valstybės vėliavos kabinimas prie valstybinės mokyklos-gimnazijos nėra atsitiktinis. Šiemet sukako 30 metų, kai buvo kuriama Vilniaus krašto lenkų autonomija. Dalyvavo ir keturios Trakų rajono seniūnijos: Paluknio, Senųjų Trakų, Kariotiškių ir Trakų. Dviejų seniūnijų – Trakų ir Senųjų Trakų – vadovai sveiki ir gyvi, iš Trakų rajono valdžios yra gavę aukščiausius apdovanojimus. Tiesa, Trakų rajono autonomininkai susiorientavo ir vėliau atsisakė savo dalyvavimo. LR prokuratūra, tyrusi bylą, nerado Trakų rajono seniūnijų dokumentų, todėl jokie nuosprendžiai jiems nebuvo priimti, tik išliko atkurtos Lietuvos Trakų rajono savivaldybės tarybos kreipimasis į Paluknio ir Trakų seniūnijų gyventojus, kad jie nesijungtų prie Vilniaus rajono. Tokie yra istorijos paradoksai.

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *