Užmiršti ir sunaikinti dvarai

Parašyta: 2014-01-11 | Kategorija: Istorija |

Gubiškės_IMG_4284Kopija iš Nikronių akmuo_IMAG0596
2000 metais Trakų rajono knygynuose pasirodė knyga „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“ . Tenka apgailestauti, kad knygoje neaprašyti visi žinomi dvarai, be to, ir aprašytuose esama daug netikslumų. Kartais jie yra neišvengiami, nulemti ilgametės sovietų okupacijos.
Jankovicų dvaro aprašyme neaišku, kodėl Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko tėvų nuosavybė priskirta Odynecams. Prie nežinomų, o tiksliau prie neidentifikuotų, priskirti tokie žinomi ir dar šiandien iš dalies išlikę Radomislio, Tolkiškių, Buzgonių (Bijūnų) dvarai. Nepateikta net minimalių žinių apie Užuguosčio, Brėdiškių, Kamaravos, Zagužos dvarus.

Dėl ko žlugo hetitų imperija

Sovietiniai niokojimo mastai viršijo net pačių naikintojų lūkesčius. Sunaikino taip, kad net sunku atsekti buvusių dvarų ir palivarkų pėdsakus, nors kai kurie jų yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis. Šiuo metu Lietuvoje brutaliausiais būdais ignoruojama buvusi nuosavybė. Valdininkus ypač erzina bajorų valdytas turtas, nes būtent šios valdos yra didelė kliūtis vadinamai dabartinei „aukštuomenei“ patogiai įsikurti prie ežerų. Prokurorai ir teismai, formaliai deklaruodami valstybės tęstinumą, ignoruoja tarpukario Lietuvos įstatymus, reglamentavusius žemėvaldą. Po 1990 metų kovo 11 dienos priimti įstatymai skelbė dalinę restituciją ne grąžinamam žemės kiekiui, bet apribojo asmenų ratą, kuriam taikoma restitucija.
Tarpukario Lietuvoje, pradedant trečiuoju dešimtmečiu, maksimali žemės norma vienam asmeniui buvo 150 ha. Dabar vieno buvusio savininko restitucinė žemės norma – taip pat 150 ha. Bet tarpukario Lietuvos įstatymai buvo numatę, kad bendros dvaro žemės 80 ha priskiriama žmonai, tiek pat vaikams ir anūkams, vienu žodžiu, įpėdiniams. Todėl tarpukario Lietuvoje dvaro žemė dažnai buvo registruota vieno asmens vardu, nes galioję įstatymai nereikalavo atidalinimo. Pokomunistiniai Lietuvos teismai, ignoruodami tarpukario Lietuvos įstatymus, iškreipia buvusį įstatyminį žemės pasidalinimą ir nepripažįsta savininkų žmonų ir įpėdinių teisių į jiems priklausiusią žemės normą. Nepripažinus jų teisių, sudaromos sąlygos buvusiems sovietiniams biurokratams ir jų įpėdiniams užvaldyti svetimą turtą. Žemės restitucija įgyja dar vieną apribojimą – vykdant žemės restituciją, dvarininkų palikuonys yra diskriminuojami būtent dėl kilmės. Taip yra pažeidžiamas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas, nes dvarininkų įpėdiniai netenka teisės į teisėtai jiems priklausiusią žemę, jeigu viso dvaro plotas viršija 150 ha.
Deja, negalima teigti, kad laikai pasikeitė ir sovietinių darbo metodų atsisakyta. Daugelis dvarų taip ir liko negrąžinti tikriesiems savininkams, juos tiesiog išsidalino svetimi politrukų ainiai… Toks tariamas dalinis teisingumas užprogramavo ilgametę neapykantą savo valstybei ir piliečių, kartais pasąmoninius, tarpusavio vaidus. Nėra abejonių, kad tokie vaidai -– tai tolimesnė sovietų sukelto pilietinio karo Lietuvoje tąsa. Nė vienas pilietinis karas nėra prisidėjęs prie valstybės suklestėjimo, o tik prie jos žlugimo. Hetitų imperijos niekas neužkariavo, ji žlugo dėl pilietinio karo, kai net trys kartos nesusitaikė dėl padarytų skriaudų…
1940 metais Juozas Baltušis be skrupulų koneveikė dvarininkus ir siūlė juos naikinti vietoje, tai rašė laikraštyje „Ūkininko patarėjas“: „naujojoj socialistinėj statyboj viena javo varpa yra vertesnė už dešimtį dvarininkų galvų ir, pagaliau, tokio baudžiamojo kodekso, kuris visus sabotažininkus, kenkėjus ir uzurpatorius be apeliaciniai naikintų nusikaltimo vietoje.“

Dvarų naikinimas Trakų apskrities Aukštadvario ir Onuškio valsčiuose

Sovietų valdžia Trakų apskrityje 1940 metais iš savininkų nusavino šių dvarų žemes:
Aukštadvario valsčiuje:
1. Tado ir Vlado Mongirdų – Aukštadvario dvaras – 375, 99 ha
2. Petro Degučio – Karapolio dvaras – 83,91 ha (30 ha )
3. Alekso Jasinsko – Radomislio dvaras – 81, 84 ha (30 ha)
4. Antano ir Marės Hopenų, Karolinos Jasdauskienės ir Jasdauskio brolio įpėdinių – Užuguosčio dvaras – 143,68 ha
5. Vlado ir Aleksandros Odinčių – Nikronių dvaras – 81 ha
6. Irenos Sakalauskienės – Mergiškių dvaras – 81,00 ha (30,0 ha)
7. Aleksandros Odinčienės – Vladislavos dvaras – 81 ha
8. Zofijos Malinauskienės – Ubiškių dvaras – 114,98 ha
9. Zofijos Tarasevičienės – Verniejaus dvaras – 142,02 ha
10. Marės Karnickienės – Būdų dvaras – 94,66 ha
11. Povilo ir Ievos Monkevičių – 87,39 ha (30,0 ha)
12. Kazės Kendzerskienės – Polesės dvaras – 81,20 ha (30,0 ha)
13. Edvardo Šulco – Žilinciškės dvaras – 91,50 ha (30,0 ha)

Onuškio valsčiuje:
14. Broniaus Kšivablockio – Vaickūniškių dvaras – 50,78 ha (30,0 ha)
15. Mykolo Kšivablockio – Vaickūniškių dvaras – 40 ha (30,0 ha)
16. Tomo Malijausko – Romanavos dvaras – 111 ha
17. Jaroslavo Kareivos – Zaciškių dvaras – 80,16 ha
18. Vlado Kareivos – Kareivinių dvaras – 100,31 ha
19. Kazio Kopeuso – Bitautonių dvaras – 74,30 ha (30,0 ha)
20. Zigmo ir Stasės Žemaičių – Saloviškių dvaras – 151, 89 ha
Tadas Mongirdas savo atsiminimuose rašo, kad XIX amžiuje Aukštadvario apylinkėse gyveno kilmingos giminės ir jas, vienas daugiau, kitas mažiau, aprašė: Strumilų (lenk. dgs. kilm. Strumiłłów, vns. vard. Strumiłło), Bujalskių (Bujalskich, Bujalski), Kvintų (Kwintów, Kwinto), Kareivų (Korewów, Korewo), Monkevičių (Monkiewiczów, Monkiewicz), Komarų (Komarów, Komar), Vnukauskų (Wnukowskich, Wnukowski), Pšezdeckių (Przeżdzieckich, Przeżdziecki), Kamienieckių (Kamienieckich, Kamieniecki), grafų Komorovskių (hr. Komorowskich, Komorowski), grafų Tiškevičių (hr. Tiszkewiczac, Tiszkewicz), Urniežių (Urniażach, Urniaż), Jančiauskų (Janczewskich, Janczewski), Geištorų (Gieysztorach, Gieysztor), grafų Platerių (hr. Platerów, Plateri), Butautų–Andžejkovičių (Butowtt–Andrzeykowiczów, Butowtt-Andrzeykowicz), Chelstovskių (Chełstowskich, Chełstowski), Hoppenų (Hoppenów, Hoppen), Stanevičių (Staniewiczów, Staniewicz), Sirevičių (Syrewiczów, Syrewicz), Žilinskų (Żylińskich, Żyliński), Malinauskų (Malinowskich, Malinowski), Gurskių (Górskich, Górski), Nagurskių (Nagórskich, Nagórski), Švoinickių (Szwoynickich, Szwoynicki), Grajevskių (Grajewskich, Grajewski), Chrystovskių (Chrystowskich, Chrystowski), Narutavičių (Narutowiczów, Narutowicz), Chrapovickių (Chrapowickich, Chrapowicki), Romerių (Romerów, Romer), Žanšnickių (Rząśnickich, Rząśnicki), Filipovičių (Filipowiczów, Filipowicz), Kžyvoblockių (Krzywobłockich, Krzywobłocki), Kubiakų (Kubiaków, Kubiak), Žižnevskių (Żyżniewskich, Żyżniewski), Sokolovskių (Sokolovskich, Sokolovski), Kučevskių (Kuczewskich, Kuczewski), Aleksandravičių (Aleksandrawiczów, Aleksandrawicz), Čyžų (Czyżów, Czyż).

Odynecų giminė

Su Odynecų gimine siejamas ne tik švento Nepomuko koplytstulpis Trakuose , Aukštadvario bažnyčios statyba 1907–1908, bet ir Kartuvių kalnas Aukštadvaryje. Vladislovas Odynecas, Nikronių malūno valdytojas, su inžinieriumi Bronislavu Malevskiu ir kartu su kitais pirmieji pasirašė raštą Vilniaus gubernatoriui, kad jiems būtų leista statyti bažnyčią ir steigti parapiją Aukštadvaryje.
Sovietmečiu apie kilmingas šeimas buvo kuriami nebūti pasakojimai, taip buvo vykdomi komunistų vadeivų nurodymai, siekiant ne tik juos fiziškai likviduoti, bet ir ištrinti atmintį apie jas. Buvo naikinami dvarus menantys ženklai, apie juos kuriamos nebūtos legendos, pateikiant jas kaip tautos išmintį. Šiandien sunku pasakyti, kada ir kur žymus archeologas ir tarpukario Lietuvos karininkas Petras Tarasenka surado žmones, kurie užrašą ant Nikronių akmens „MOPT“ išaiškino pagal sovietinę dvasią: „Moje pieniądza tutaj“ (liet. „mano pinigai čia“). Viskas tik tam, kad būtų užmiršta Odynecų giminė, turėjusi dvarus ne tik Aukštadvario apylinkėse. Aukštadvario apylinkėse tekanti Verknės upė ties Aukštadvariu turi intaką Odinčytę. Odinčytės (Adinčava ) upė teka ties Gineitiškių dvaru. Be to, pagal 1923 m. pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, Aukštadvario valsčiuje minimas Odincevos viensėdis, kuris, matyt, tapatus Aukštadvario seniūnijoje iki šių dienų išlikusiam Odincavos kaimui. Odynecų giminė, gyvenusi Aukštadvario apylinkėse nuo XIX amžiaus pradžios, o gal kiek anksčiau, betarpiškai sietina su visa eile dvarų: Peteriškių , Ubiškių (Gubiškių) , Vladislovo (Vladislavos), Jukniškių , Gineitiškių (Gineipiškių) , kuris, anot geografinio žodyno, 1865 metais buvo Odynecų nuosavybė.
Dvarų, Aukštadvario apylinkėse priklausiusių Odynecų giminei, istorija nuo XIX a. vidurio šiandien gerai žinoma. 1850 m. Vladislovui Mykolui Jurgiui Odynecui (1820–1895), sūnui Mykolo, Trakų apskrityje, Vilniaus gubernijoje, priklausė šios valdos:
1. Vladislavo (Vladislavos) dvaras, turėjęs 1160 dešimtinių.
2. Gineitiškių (Gineipiškių) dvaras, turėjęs 1170 dešimtinių.
3. Peteriškių dvaras, turėjęs 1120 dešimtinių.
4. Ubiškių (Gubiškių) dvaras, turėjęs 360 dešimtinių.
5. Žemės sklypas Pansių kaime, turėjęs 74 dešimtinių.
Visa tai pateikta Vilniaus notarinio archyvo Trakų apskrities 1898 metų nekilnojamojo turto knygos išraše . Kada Odynecai persikėlė gyventi į Aukštadvario apylinkes, tiksliai nėra žinoma. Tačiau Aukštadvario bažnyčios metrikų knygų įrašai leidžia tvirtinti, kad XIX amžiaus pabaigoje Mykolas Odynecas čia gyveno ir Aukštadvario bažnyčioje krikštijo savo vaikus. Mykolo Odyneco tėvas buvo Laurynas Odynecas , kitais duomenimis, Stanislovas . Apie Odynecus Aukštadvario ir kitų Trakų apylinkių gyventojai išsaugojo atmintį iki šių dienų. Odynecus Aukštadvario apylinkių gyventojai laikė kunigaikščiais , nors jie titulą nustojo naudoti dar XVII amžiuje .

Laurynas Odynecas

____________________________I__________________________

I I I
Kiprijonas Mykolas Juzefas ?
(1750–1811) (1759–1829)
(Deochara Kušelevskaitė)
_________________I_________________
I  I   I   I   I   I   I   I  I   I   I
Kiprijonas|Jonas|Marija |Veronika |Ignas |Rachelė |Idelfonsas |Edvardas |Mykolas |Vladislovas |Konstancija
Kiprijono Odyneco (1750–1811) vyskupo žiedą iki šių dienų išsaugojo T. Stomma. Konstancija Odynecaitė ištekėjo už Vladislovo Mališausko , Aukštadvario dvaro savininko. Vladislovo sūnus Kiprijonas gavo žemės Vernėjaus ežero pakrantėje, kur stūkso akmuo, šiandien vadinamas Nikronių akmeniu, su kryžiumi, Odynecų herbu ir paslaptingomis raidėmis „MOPT“.

Nikronių akmuo

Pagal 1897 metų testamentą Kiprijonas, Vladislavo sūnus, paveldėjo visą Peteriškių dvarą, Peteriškių palivarką su Šlaitais, Strūzdais, Dzikuskiais, Koceniškių daržais (sodais) prie Zabarauskų kaimo, Peteriškių miško sklypą, Purvynų gyvenvietę ir Naujasėdžio palivarką su Mošos gyvenviete, Verniejaus ežerą su sala, Latviškių miško sklypą, Nikronių Babruko, Bolosialio (Balosėlis), Niečesto ežerus su ribomis, nurodytomis 1896 metais sudarytame matininko-taksatoriaus Vansevičiaus plane. Visos žemės plotas – 1120 dešimtinių, be jokių išimčių bei su visais ten esančiais pastatais. Verniejaus dvaras, dar vadinamas Litviniškių dvaru. Cituojamame testamente jis įrašytas Verniejaus vardu.
Apie Verniejaus ežero pakrantėje esantį akmenį sukurta daug pasakojimų, jau kuris laikas jis domina tyrinėtojus, netgi tokius žymius kaip archeologą P. Tarasenką , istoriką E. Gudavičių . Apie šį akmenį yra rašęs S. Buchaveckas , V. Šaulys , Č. Kudaba , P. Pilipavičius , V. Daugutis .
Petras Tarasenka 1958 metais knygoje „Pėdos akmenyje“ aprašė Nikronių akmenį. Ankstesnių šio akmens aprašymų nepavyko surasti. Archeologas savo knygoje rašo: „Akmenyje prie kelio Nikronys–Babronys (Jiezno raj.) yra iškalti du lygiais skersiniais įstriži kryžiukai, strėlė su vienu skersiniu bei užkaba gale ir raidės „MOPT“. Žmonės aiškina, kad raidės „MOPT“ reiškiančios „Moje pieniąda tutaj“, t. y. „Mano pinigai čia“. Manoma, jog po akmeniu esąs paslėptas užkeiktas lobis. Prie akmens yra ir lobio ieškotojų kastų duobių liekanos. Šis akmuo, kaip ir kiti mūsų pastebėti lobių akmenys, galėjo būti senovišku aukuru. Tą spėliojimą iš dalies patvirtintų jame iškalti kryžiukai, kurie laikytini simboliškais saulės ženklais.
Akmenyje iškalta strėlė su vienu skersiniu tikriausiai yra Lenkijos bajorų herbo Lis ženklas, vėliau suteiktas kokiai nors Lietuvos bajorų giminei. Bajoriškų giminių herbų ženklai ant akmenų tikriausiai buvo kalami žemės plotų nuosavybei pažymėti“ .
Deja, šiandien akmenyje tėra matomas tik vienas kryželis, nors dar 1968 metais V. Šaulys nurodė, kad yra du kryželiai ir tarp kryželių atstumas 3 metrai . Kultūros vertybių registre nurodoma: „Vertingosios savybės: 1.3.4. žemės ir jos paviršiaus elementai – žmogaus apdorotas riedulys (akmuo pilko granito, netaisyklingos formos, iki 2, 17 m aukščio (nuo dabartinio žemės paviršiaus), 6,12 m ilgio PV-ŠR kryptimi ir iki 3 m pločio. Akmens viršuje iškalti inicialai „MOPT“, Odynecų herbas ir lygiašonis kryžius, apie 29 cm skersmens. Taip pat akmens viršuje išskaldytas apie 26 cm gylio lovys; akmuo nežalojamas; TRP; FF Nr. 1-4; 15.1-15.9; 2007 m)“.
Č. Kudaba taip pat nurodo du kryžiukus . V. Šaulys net nurodė, kad antras kryžiukas yra žemiau užrašo „MOPT“. 2007 metais užfiksuotas tik vienas kryžius.
Vienoje legendų apie akmenį pasakojama, kad 1812 metais Napoleonas, ilsėdamasis miškelyje, užkasęs auksinius servizus ir monetas, o kareiviai juos užvertę akmeniu. Kita legenda sako, kad rodyklė rodo kryptį į užkastus lobius, o raidės – atstumą. Adolfas Navarackas yra surinkęs vietinių gyventojų pasakojimus apie šį akmenį. Akmens paviršiuje yra didoka įduba, kurioje paprastai būna vandens. Anksčiau tikėta, kad šis vanduo turi gydomąją galią, ypač padeda akims.
Vyksta diskusijos dėl akmenyje iškaltų ženklų reikšmės. Č. Kudaba tvirtina, kad „ženklai tikriausiai herbiniai, iškalti žemės nuosavybės plotui ar ribai pažymėti. Raidės būdavo iškalamos neretai dar ir mirusių atminimui“ . Su Č. Kudaba galima sutikti, tačiau tai nėra žemės ribos ženklas, nes akmuo stūkso Odynecų valdų viduryje, tai žemės nuosavybės ženklas su savininko herbu ir inicialais. E. Gudavičius dar 1982 metais bandė iššifruoti raidžių reikšmę, beveik teisingai jas paaiškino, teisingai nurodė ir raidžių iškalimo laiką, XVIII–XIX amžių sandūroje . Raides „MOPT“ E. Gudavičius aiškino taip: „M. Odincas, Trakų pakamaris (M. O[dy-niec], p[podkomorzy], t[rocki]“ . E. Gudavičius nebuvo tikras dėl M inicialo reikšmės ir spėjo, kad tai Martynas. Deja, vardas ne toks. Paskutiniojo Vladislavos dvaro savininko dukra yra nurodžiusi, kad raidės MO reiškia Michal Odyniec . Metrikos, saugomos Aukštadvario ir Onuškio bažnyčiose, liudija faktą, kad Mykolas Odynecas buvo Trakų pakamaris . Todėl užrašą reikėtų skaityti taip: M[ichal] O[dyniec] P[odkomorzy] T[rocki] – Mykolas Odyniecas, Trakų pakamaris. Raidės galėjo būti iškaltos tik po 1793 metų, nes iki nurodytų metų Trakų pakamaris buvo Steponas Dominikas Romeris . Akmenyje, anot E. Gudavičiaus, iškaltas Šerno ar Vienišiaus herbas (lenk. herb Odyniec), dėl jo priklausomybės nekyla abejonių. Kad akmenyje iškaltas Odynecų herbas, nurodė ir Helena, paskutiniojo Vladislovo dvaro savininko dukra.

Kiprijonas Odynecas
Pirmojo pasaulinio karo metu Aukštadvario dvaras ir miestelis „pateko į apšaudymo lauką tarp vokiečių ir rusų, visi nusprendė pasitraukti iš mūšio lauko. Buvo pasirinktas Kiprijono Odyneco dvaras, nuo Aukštadvario nutolęs penkis kilometrus. Laikyta, kad jis yra nuošalėje ir kad ten bus saugiau. Visi iš dvaro [Aukštadvario dvaro] ir daugelis iš miesto, kartu su arkliais, karvėmis atvyko ten“ . Tada, matyt, ir įvyko Kiprijono susidūrimas su vokiečiais, kuris galėjo baigtis jo mirtimi. Tą įvykį yra aprašęs Tadas Mongirdas ir Petras Cijūnėlis.
Petras Cijūnėlis 1971 m. „Spartuolyje“ su tam laikotarpiui būdinga neapykanta ir pašaipa kilmingo luomo žmonėms rašė: „Jeigu Vladislovas [Ciprijono brolis] mėgdavo sugalvoti ką nors originalaus, tai Ciprijonas atvirkščiai, nemėgdavo judinti smegenų. Jau tas faktas, kad jis savo gyvenime net geležinkeliu nebuvo važiavęs, byloja apie jo kultūrinių poreikių rato siaurumą“.
Kai ką gali papasakoti ir toks atsitikimas. 1915 metų vakarą rusų kariuomenė mūšiuose traukėsi per Trakų apskritį. Kaimų, vienkiemių žmonės slėpėsi miškuose, daubose. Daugelis su šeimomis traukė į rytus. Kiprijono niekas negalėjo įtikinti, kad artėja priešas. Jis teigė, kad be jo leidimo joks vokietis neišdrįs įžengti į jo dvarą.
Už ežero, už miško aidėjo patrankų šūviai. Kažkas pranešė jam, kad sode pasirodė vokiečių kareiviai. Įniršęs ponas, paėmęs lazdą, išėjo į sodą. Čia jis pamatė ištęstą lauko telefono laidą. Kas išdrįso ištęsti kažkokias „virves“? Ėmė plėšti. Kabelis nepasiduoda. Tada, padėjęs jį ant akmens, ėmė iš viršaus plakti kitu. Čia atbėgo kareiviai ir ėmė mušti poną jo paties lazda, paskui nuvarė į Aukštadvarį pas savo vadovybę. Nežinia, kuo būtų pasibaigusi ta istorija, ar būtų ponas sušaudytas, ar tabaluotų kilpoje, jei jo nebūtų užstojęs klebonas Aukštuolis, gerai žinojęs vokiečių kalbą ir įtikinęs juos, kad dvarininkas jokiu būdu negalvojo padaryti vokiečiams žalos.
Vėliau Kiprijonas su pasipiktinimu sakė, kad niekuomet negalvojo, jog vokiečiai tokie kvaili. Juk jis pats matęs, kad tai nebuvo joks telefonas, bet paprasčiausia virvė. Jis pats matė, kad toje virvėje nebuvo jokios skylutės, tik viela. Tai kaip gi per ją kalbėti?“ Šią istoriją panašiai aprašė ir Tadas Mongirdas savo prisiminimuose. Jis pabrėžė, kad Kiprijonas Odynecas buvo kresnas ir stiprus, todėl palei namus įsipainiojęs į kabelį, jį nutraukė. Vokiečiams sutriko telefoninis ryšys ir jie pradėjo ieškoti gedimo. Rado nutrūkusį kabelį prie Kiprijono Odyneco namo ir norėjo jį nušauti. Kiprijonas kalbėjo vokiškai ir, matyt, vokiečiai, pastebėjo ir jo savotišką charakterį…Pats Kiprijonas ne kartą pasakojo šią istoriją: „Zawsze mówili że Niemcy to mądry i uczciwy naród, głupstwo to, rozerwalem druty owinięte jakimś materialem, a oni , że to telefon , że przerwałem im łączność, głupstwo pletli. Sam widzialem , że w tych drutach niema żadniej dziurki wzdłuż, więc jak by oni mogli mówicz?“ Vokiečių okupacijos metu Kiprijonas Odynecas labai gerai sutarė su vokiečiais ir jie dažnai pas ji baliavodavo. Akivaizdu, kad P. Cijūnėlis piešė Kiprijono sovietinį portretą, tai yra, jeigu dvarininkas, tai būtinai kvailas, o koks jis kvailys, jeigu vokiškai mokėjo…
Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais pakeitė ir įprastinį dvaro gyvenimą. Apie 1925 metus Peteriškių ir Verniejaus dvarai, kurie buvo Kipro Odyneco nuosavybė, nusavinti paliekant jam 80 ha žemės normą. Metas buvo sudėtingas, reikėjo apsispręsti. Daug dvarininkų tuo metu rinkosi emigraciją į Lenkiją. Žemės reforma formavo sudėtingus dvarininkų santykius su valdžia. Būta, matyt, visko. Tadas Mongirdas, prisimindamas tą laikotarpį, rašė: „W czasach litewskich przyjechał do W. Dworu do gminy inspektor pracy; wszyscy właściciele ziemi, którzy trzymali najętych robotników, musieli dać dane o warunkach pracy, wynagrodzenia, i td. Mama [Tado Mongirdo mama – aut. past.] też poszła do gminy i tam jak raz trafiła na moment, gdy Cyprian Odyniec odpowiadał na pytanie, które zadawał , a odpowiedzie zapisywał, inspektor. Na pytanie ilu ma ludzi, co oni robią ile godzin dziennie pracują, odpowiedział ilu ma robotnikow, ze ma ekonoma, ze robią wszystko co trzeba, że pracują od wschodu słońca do zachodu (tak wtedy wszędzie na wsi pracowano od wschodu słońca do śniadania, po śniadaniu do obiadu, następnie do zachodu s łońca). Latem to był długi roboczy dzien, zimą krótki. I tu przyjawiło się dziwactwo C. Odynca. Na pytanie ile czasu robotnicy mają na obiad, C. Odyniec odpowiedzial: „ Wszyscy oni pracują i w czasie obiadu“, a na pytanie jak to jest, Cyprian odpowiedzial: „A cóż, kocieńku, chcież (on prawiewszystkim mówił „ty“ i „kocieńku”) , jak cham gębą rusza to i pracuje“. Na to inspektor : „Ja tak przecież nie mogę zapisać“, Cyprian: „A pisz co chcesz, to mnie nie obchodzi“. Ostatecznie inspektor coś tam zapisał.“ Šiandien sunku teisingai nuspręsti, ar tai buvo Kiprijono Odyneco charakterio ypatybės, ar natūrali, sakytume, drąsi, reakcija į pasikeitusias gyvenimo realijas, be praktinės naudos siekio.
A. Smetona, būdamas valdžioje, bandė taisyti žemės reformos klaidas, tai yra siekė vėl sustambinti ūkius. Dėl to ir Kiprijono Odyneco dukros iš dvaro žemės, kuri dar nebuvo išdalinta, gavo joms priklausančias dalis. Kiprijonas Odynecas turėjo dvi dukras: Zofiją ir Veroniką. Zofija ištekėjo už Tarasevičiaus , Veronika už Jaseno. Deja, atėjo 1940 metai. Peteriškių dvaras, iš viso 96,68 ha, buvo konfiskuotas iš Veronikos Jasenienės, Kiprijono Odyneco dukters . Iš Vlado ir Aleksandros Odynecų buvo konfiskuotas Nikronių dvaras su 84,62 ha žemės, palikta 30 ha žemės laikinam naudojimui, iš Zofijos Tarasevičienės, Kiprijono Odyneco dukters, konfiskuotas Verniejos dvaras, iš viso 142 ha.
Kiprijonas Odynecas
_______________I_________________
I                                                                                 I
Zofija                                                              Veronika
Kiprijono Odyneco dukrų palikuonys ir šiandien gyvena Lietuvoje.

Bogdanas Odynecas

Pagal tą patį 1897 metų testamentą Bogdanas Vladislovas gavo išskirtines teises į Gineitiškių dvarą, tačiau iš valdos buvo paimta 210 dešimtinių miško Gražiškių, Pustynios, Tablicos vietovėse ir priskirta Leokadijai-Vladislovai Podbereskienei. Šiame plote buvo ir Gineitiškių ferma, Vanžadiškių palivarkas, du sodai, pastatai Eigirdonių kaime, Žaliosios ir Bereko vietovių miškas, iš viso 960 dešimtinių. 1902 metais Gineitiškių dvare įvyko darbininkų streikas, kuris buvo aprašytas „Darbininkų balse“ . Bogdano Odyneco likimas šiandien nežinomas.

Paskutinįjį Vladislavos dvaro savininką pakrikštijo Rusijos caro Nikolajaus II brolis

Aukštadvario seniūnijoje, Sienio ežero šiaurės pusiasalyje įsikūrusi Vladislavos dvaro sodyba. Vladislavas Odynecas (1861– ?), priešpaskutinis dvaro savininkas, anot Tado Mongirdo, kaimyninio Aukštadvario dvaro savininko, buvo labai turtingas žmogus ir turėjo dvarus ne tik Trakų paviete, bet ir Baltarusijoje . Tuose dvaruose gyveno valdytojai ir nuomininkai, iš jų savininkas gaudavo pinigus ir pernelyg nesidomėjo jų veikla. Valdytojai, veikiausiai susitarę su mokesčių rikėjais, pradėjo mokesčius mokėti savo vardu, kažką sufalsifikavo ir galiausiai Vladislavas Odynecas prarado savo dvarus Baltarusijoje, liko tik dvarai Trakų paviete. Odynecas mėgdavęs tvirtinti, kad nežino, kiek turi dvarų Baltarusijoje. Matyt, tuose žodžiuose būta tiesos, tai buvo kunigaikštiškos kilmės giminė, šį titulą nustojusi vartoti XVII amžiuje. Vladislavas turėjo du brolius: Kiprijoną ir Bogdaną Vladislavą bei dvi seseris: Leokadiją Vladislavą ir Mariją . Jo bendravardis sūnus Vladislavas (1888–?), savo dukters Helenos tvirtinimu, buvo pakrikštytas Rusijos caro Nikolajaus II brolio.
Mykolas Odynecas (1759–1829)
(žmona Bogumila Kušelevskaitė ( –1846)
I
Vladislavas Odynecas
(1820–1879)
(žmona Laura Moškaitė (1814– ? ) )
______________________________I______________________________________
I I I I I Ciprijonas Bogdanas-Vladislovas Vladislavas Leokadija-Vladislava Marija
(1861– ?)
(žmona Aleksandra Griunervaldaitė )
_____________I_______________
I I
Vladislovas (1888– ? ) Benigna (1893–1920)
(žmona Marija Borkovskaitė )
________________I______________________________
I I I
Helena Napoleonas Juzefas
(1922–2005) (1927–1991) (1934–1993)
Kuris caro brolis buvo paskutiniojo Vladislavos dvaro savininko krikštatėvis, Helena savo laiškuose nenurodė. Deja, šiandien ir paklausti jau nebėra pas ką. Priešpaskutiniojo Vladislavo dvaro savininko sesuo Marija buvo ištekėjusi už Igno Kučevskio, kuris, anot Tado Mongirdo, dirbo Gatčinoje caro sodininku. Gatčina – tai Rusijos caro Nikolajaus II brolio, didžiojo kunigaikščio Mikalojaus Aleksandravičiaus (1878–1918) rezidencija. Didysis kunigaikštis Mikalojus laikomas golfo pradininku Rusijoje, jį pradėjo žaisti Gatčinoje. Paskutinysis Rusijos imperijos caras Mikalojus Aleksandravičius, kurio naudai Nikolajus II atsisakė sosto, ir pakrikštijo Vladislavos dvaro paskutinįjį savininką.
Vladislavui, pakrikštytam didžiojo kunigaikščio Mikalojaus Aleksandravičiaus, Vladislavos dvaras atiteko paveldėjimo keliu, iš jo tėvo, taip pat Vladislavo, sūnaus Vladislavo Odyneco (1820–1897). Jis pagal 1897 metų testamentą gavo visas ir išskirtines teises į Vladislavos dvarą, kuriame buvo Vladislavos ferma, plytinė, Strėvininkų, Būdos I, Čekelės, Ivoniškės, Odincevos, Laurovo palivarkai, malūnas Nikronyse, karčiama su daržu ir sodu Mackantiškėse, Sienio, Tabaliukų, Prūdelių, Ašupenio, Krokelio, Mackantiškių Babruko ir Krupės ežerai, du karosų tvenkiniai. Iš viso gavo 1160 dešimtinių su visais dvare naudojamais pastatais bei reikmenimis.
Pirmasis Vladislavos dvaras buvo medinis, toje pačioje Sienio ežero pusėje, kaip ir plytinė. Dvarui sudegus, buvo pastatyti nauji raudonų plytų rūmai kitame Sienio ežero krante. Yra pasakojamos legendos apie Odynecų vaikų padegtą dvarą, neva vaikai padegė dvarą, nes tėvas nenorėjo lipti iš lovos. Kas pastatė raudonų plytų Vladislavos dvarą, nėra tiksliai žinoma. Žmonės pamena , kad paskutinis dvaro savininkas Vladislavas turėjo dvarą ir palei Jonavą, ten dažnai lankydavosi.
Netoli dvaro, prie upelio, ant kalnelio, buvo palaidotas caro Nikolajaus II brolio krikštasūnis Vladislavas Odynecas, jo sesuo Benigna, tėvas Vladislavas Odynecas (1861– ?). Kur palaidota jo motina Aleksandra Grünerwald (1867–1940), nėra tiksliai žinoma. Vladislavo dukra yra nurodžiusi, kad ten, ant kalnelio, palaidoti keturi asmenys. Kapavietė aptverta, o buvusių tvenkinių šalia Vladislavos piliakalnio, kuriuos įgijo pagal testamentą, likę tik pėdsakai. Kalbama, kad ant piliakalnio mėgdavo ilsėtis Vladislavas Odynecas, Helenos senelis.
Gan plačiai pasklidusi istorija apie Vladislavą Odynecą, kurio žmona buvo vokietė ir kuris užkasęs savo pinigus, pamiršo tą vietą. Ieškojo pinigų ir iš nevilties, kad negali jų rasti, o gal tiesiog šiaip mėgo išgerti, puolė po traukinio ratais . Veikiausiai istorija apie lobį po Nikronių akmeniu nėra iš piršto laužta (žr. straipsnį „Nikronių akmuo“).
Esama ir kitokių prisiminimų, deja, jie užrašyti sovietmečiu Petro Cijūnėlio, buvusio Bronislovo Mongirdo dvaro sodininko, ir tai kelia tam tikrų abejonių. Nors kai kurie P. Cijūnėlio, 1940 metais buvusio Trakų milicijos viršininku, pasakojimai sutampa ir su Tado Mongirdo prisiminimais. P. Cijūnėlis 1971 m. „Spartuolyje“ rašė, kad Vladislavas Odynecas iš Peterburgo parsivežė žmoną, išlepintą sostinės poniutę ir nutarė, kad „ji negali valgyti pietų, pagamintų kaimo virėjos rankomis“. Buvo paskirtas apsukrus žmogus, kas dieną iš Vilniaus viešbučio – restorano „Jurgis“ – traukiniu vežęs karštus pietus į Rūdiškių stotį. Iš ten arkliais visu greitumu dar neataušę pietūs buvo pristatomi į ponų stalą . Ne paslaptis, kad žmonės visais laikais nemėgo turtingų žmonių, buvo linkę juos pašiepti. P. Cijūnėlis tame pačiame straipsnyje rašė, kad „dideliu protu Vladislavas nepasižymėdavo, bet kartais jo galvoje iškildavo grandioziniai projektai. Sugalvojo jis nustebinti visus aplinkinius dvarininkus, ir pagal jo projektą buvo pradėtas statyti kelių aukštų medinis namas, kuriame turėjo būti įrengta ne tik ponų gyvenamasis butas, bet ir visos dvaro sodybos tarnybinės patalpos. Ir štai kada jau buvo statomas III aukštas, Niūronių kaimo gyventojai išgirdo už ežero trenksmą. Odynco namas griuvo.“ Neaišku, dėl ko ir kada sugriuvo statomas namas. Statiniai griūdavo tame nieko nėra nuostabaus. P. Cijūnėlio pasakojimas savo banaliu siužetėliu neprilygsta Juozo Šikšnelio romanui detektyvui „Paskutinioji užmuša“. Šiame romane užminta intriguojanti mįslė – 1812 metais, prieš prancūzų imperatoriui Napoleonui užpuolant Rusiją, Vingio parke, tuomet vadintu Zakretu, to meto Vilniaus architektas Mykolas Archangelas Šulcas statė šokių paviljoną. Jo atidarymo iškilmėse turėjo dalyvauti ir Rusijos caras Aleksandras I. Tačiau iškilmių išvakarėse paviljono konstrukcija netikėtai sugriuvo. Vienas garsiausių Vilniaus architektų pasiskandino Neryje. Viena iš romano herojų, galimai prancūzų šnipė, generolo Benigseno žmona kunigaikštytė Marija Butautaitė-Andžejkovičiūtė, Gardino gubernatoriaus Mykolo Butauto-Andžejkovičiaus sesuo.
1940 metais sovietams nusavinus dvarą, savininkai spėjo pasitraukti į Lenkiją. Kada jie pabėgo, nėra aišku. 1940 metų Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai skelbia, kad Vladislavo dvare iš Aleksandros Odyncienės konfiskuota 81 ha žemės .
Vladislavos dvaras dar kartą sudegė XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Raudonų plytų rūmai, kokius juos prisimena dailininkas Kęstutis Kasparavičius, atgimimo nesulaukė. Vladislavo apylinkėse dar ir šiandien kalbama, kad Vladislavo dvaro rūmai užsidegė žiemą, ten poilsiaujant Vilniaus pedagoginio instituto studentams, užsidegė lyg ir nuo krosnies. Šiandien likę tik raudonų plytų dvaro pamatai, apaugę samanomis ir medžiais.
Paskutiniojo Rusijos caro Michailo Aleksandravičiaus krikštasūnis turėjo du sūnus: Napoleoną ir Juzefą bei dukrą Heleną. Ji tarpukario Lietuvoje baigė Alytaus mergaičių gimnaziją ir, nežiūrint aristokratiškos kilmės, be akcento kalbėjo lietuviškai. Vladislovo vaikai nenorėjo apleisti tėviškės ir tikėjosi, kad teisingumas sugrįš. Tačiau 1947 m. birželio 27 d. Helenos brolis Napoleonas buvo suimtas dėl prievolių nevykdymo, kalintas Trakuose, byla nutraukta 1947 m. liepos 23 d. Informacija nėra tiksli, norėta sovietams suteikti šiek tiek žmogiškumo, kurio niekada jie neturėjo. Napoleonas Odynecas mirė Kamčiatkoje 1991 metais. Napoleono brolis Juzefas mirė Lenkijoje, Gubynėje 1993 metais.
Matyt, alternatyvos priverstinei emigracijai iš Lietuvos, nebuvo, liko tik meilė Tėvynei…

Ubiškių dvaras

Ubiškių, dar vadintas Gubiškių, o caro laikais – Hubiszki (rus. Губишки) , dvaras, šiuo metu priklauso ne Aukštadvario, o Semeliškių seniūnijai. Carinės okupacijos laiku, apie 1850 metus, Ubiškių dvaras priklausė Semeliškių parapijai. To paties pavadinimo kaimas, esantis kiek toliau nuo dvaro, nesietinas su Ubiškių dvaru. Caro ir tarpukario laikais Lietuvoje Ubiškių dvaras priklausė Aukštadvario valsčiui. Dvaro istorija žinoma nuo XIX a. pradžios, kai prasidėjo ginčai tarp Trakų apskrities pakamario Mykolo Odyneco ir Mykolo Juozapo Romerio apie 1822 metus dėl Būdos kaimo, kuris buvo Ubiškių dvaro dalis . 1850 metų geografiniame žodyne apie 1850 metus nurodyti tokie Ubiškių dvaro savininkai: Vaškevičiai, Pacevičiai, Zacharevičiai . Žinoma, kad nuo 1850 metų rugsėjo 1-2 dienų, pagal Trakų teismo sprendimą, be kitų jame nurodytų žemės valdų, Vladislovui, Mykolo sūnui, Odynecui (1820–1897) priklausė ir Ubiškių dvaras, siekęs 380 dešimtinių .
Po Vladislovo Odyneco mirties 1895 m. jo valdytas turtas 1898 m. buvo padalintas trims sūnums Vladislovui, Kiprijonui, Bagdonui ir dviems dukterims Marijai ir Leokadijai Vladislavai. Dukterims teko po 1/14 dalį turto, o sūnums likęs turtas – po lygiai . Įdomus faktas, kad dukterims tiek Chelstovskiai, tiek Odynecai skyrė po 1/14 dalį. Tokiais testamentais siekta per amžius išsaugoti stambius ūkius.
Bajorei Marijai Odyncaitei-Kučiauskienei (Marija Odyniec-Kuczewska) tėvo testamentu skirta 1/14 jo turto dalis, buvo Ubiškių dvaras su Būdos II palivarku, du ežerai: Staroveršis ir Bergestravis , iš viso 380 dešimtinių arba 415,15 ha .
Marija Odynecaitė gimė 1853 m. Vladislovo ir Lauros iš Moškų Odynecų šeimoje. 1871 m. spalio 5 dieną ji susituokė su Ignu Klemensu Kučiausku Vilniuje, Aušros vartų bažnyčioje. Kučiauskų giminė turėjo Rožės herbą. Kada ir kodėl jaunavedžiai išsikėlė gyventi į Sankt Peterburgą, kur Ignas Klemensas Kučiauskas pradėjo dirbti Gatčinoje caro sodininku, nėra žinoma. Nežinoma ir kas konkrečiai pasikvietė Igną Klemensą Kučiauską į Sankt Peterburgą. Odynecai buvo žinomi caro rūmuose, XIX amžiaus pradžioje buvo žinomas ir įtakingas vyskupas Kiprijonas Odynecas, kurio žiedą ir šiandien turi Marijos Odyncaitės provaikaitis. Ignas Klemensas Kučiauskas mirė 1900 m. gruodžio 18 d. Ubiškių dvare, turėdamas 50 metų nuo cerebrinio smegenų paralyžiaus ir buvo palaidotas Semeliškių parapijos kapinėse . Marija Odynčaitė-Kučiauskienė mirė 1920 m. sausio 22 d., palikdama turtą savo dukroms.
Marija Kučiauskienė turėjo dvi dukras. Marija Kučiauskaitė gimė 1874 m. birželio 16 d., ir buvo pakrikštyta Petrapilio Šv. Stanislovo bažnyčioje. Zofija Kučiauskaitė gimė 1876 m. gegužės 16 dieną, buvo pakrikštyta toje pačioje bažnyčioje 1882 m. gegužės 9 d., krikšto tėvais buvo seneliai Vladislovas, Mykolo sūnus, Odynecas ir Laura, Filipo duktė, Odynecienė. Zofija 1891 m. baigė Petrapilio Aleksandrovskio moterų gimnaziją ir įgijo teisę verstis namų mokytojos praktika. 1900 m. ji baigė Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją ir gavo laisvo menininko diplomą. Zofijos sesuo Marija 1897 m. vasario 12 d. Peterburge, Šv. Stanislovo bažnyčioje susituokė su Aleksandru Karnickiu. Jis 1895 m. buvo baigęs Peterburgo Medicinos Karo Akademiją. Medicinos profesorius ginekologas Aleksandras Karnickis (1872–1935), po 1917 metų maišto Sankt Peterburge, dirbo Vilniaus universitete, palaidotas Rasų kapinėse. Zofija Kučiauskaitė 1903 m. rugsėjo 27 dieną Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje susituokė su Donatu Malinausku, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru.
Ubiškių dvaras 1908 metais buvo Marijos Odynčaitės-Kučiauskienės nuosavybė. Tuo metu dvarą sudarė du palivarkai: Ubiškių (181 dešimtinių žemės ) ir Būdos, iš viso 380 dešimtinių, dirbamos žemės buvo 200 dešimtinių. Ubiškių dvaras ribojosi su Granapolio dvaru, Odynecų valdomis ir valstybiniu mišku. Ubiškių dvaro centre telkšo nedidukas Ubiškių (Staroveršio) ežeras, iš kurio išteka Strėvos upė. Būda nėra specifinis vietovardis. Lietuvoje XIV–XVIII a. „būda“ – tai miško verslo įmonė. Būdų, liudijančių apie nuo seno klestintį šių apylinkių verslą, Ubiškių apylinkėse yra ir daugiau.
Ignas Klemensas Kučiauskas (1850–1900) mediena rėmė Aukštadvario bažnyčios statybą. Rasti Igno Klemenso Kučiausko kapą Semeliškių parapijos kapuose nepavyko. Kur palaidota jo žmona, taip pat nėra tiksliai žinoma. Tvirtinimas, kad Ignas Klemensas Kučiauskas ir žmona yra palaidoti Aukštadvario bažnyčios rūsyje, reikalauja patvirtinimo. Aukštadvario bažnyčios statyba buvo baigta tik 1913 metais.
1920 m. sausio 22 d. mirus Marijai Odynčaitei-Kučiauskienei, Ubiškių dvaras atiteko jos dukrom. Įpėdinystės teisės buvo patvirtintos 1927 m. Būdos palivarkas atiteko Marijai Kučiauskaitei-Karnickienei, o Ubiškių palivarkas – Zofijai Kučiauskaitei-Malinauskienei. 1922 metais buvo nusavinta iš Ubiškių dvaro 213,13 ha miško . 1935 metais Zofijai Kučiauskaitei-Malinauskienei ir Marijai Kučiauskaitei-Karnickienei valstybė grąžino 8,35 ha miško. Miško grąžinimo procese Zofijai Kučiauskaitei-Malinauskienei atstovavo Vladas Buivydas , ilgametis Ubiškių dvaro ekonomas, o Marijai Kučiauskaitei-Karnickienei – jos įgaliotas asmuo Antanas Hoppenas, gyvenęs Užuguosčio I dvare .
Zofijai Malinauskienei priklausęs Ubiškių palivarkas 1920–1940 metais dar vadintas Ubiškių II, turėjo per 120 ha žemės. Palivarke buvo gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai ( arklidė, klojimas, daržinė ir kiti ). 1926 metais Būdos palivarkas turėjo 90 ha žemės ir šešis pastatus (2 gyvenamuosius namus, du klojimus, tvartą ir klėtį ). Pagal mokesčių kvitą, 1940 metais Zofijos Kučiauskaitės-Malinauskienės Ubiškių dvarui priklausė 114 ha 98 a.
Po sovietų okupacijos palivarkas buvo konfiskuotas . Zofija ir Donatas Malinauskai buvo ištremti į Altajų. Zofijos Kučiauskaitės-Malinauskienės vaikaitis Tadas Stomma gyvena JAV, Marijos Kučiauskaitės-Karnickos sūnus Vaclovas, vedęs Kossakauskaitę, apsigyveno Anglijoje.
Nepateisino vilčių ir kovo 11 dieną paskelbta Lietuvos nepriklausomybė – tiek Ubiškių, tiek Būdos palivarkai buvo iš dalies arba visiškai išparceliuoti. Būdos palivarkas nustojo egzistavęs – išsidalino ir tiek. Ubiškių palivarko nuosavybė atkurta visiems 109, 31 ha žemės ir 1,4 ha vandens telkiniui. Natūra toje pačioje vietoje grąžinti 76 ha: iš jų 45,1 ha miško ir 1,4 ha ežeras. Dėl nesuprantamo matininko savivaliavimo, palivarko grąžintinas plotas iš natūros buvo per daug sumažintas. Visi norėjo turėti ežero, kad ir nediduko, pakrantės dalį. Dalis žemės sugrąžinta kitoje vietoje. Deja, išlikę Ubiškių dvaro pastatai taip ir nebuvo sugrąžinti, o ant dvaro gyvenamojo namo pamatų, jau nepriklausomoje Lietuvoje, po 1992 metų, buvo pastatytas svetimo asmens naujas gyvenamasis namas.
Gaila, tačiau Ubiškių dvaras po įmantrios, neva įstatymais paremtos parceliacijos, tapo beveik nefunkcionalus. Viduryje teisėtiems savininkams grąžintos žemės valdos įbraižytas servitutas namą čia pasistačiusiam asmeniui. Seną Ubiškių dvarą mena tik į kalną kylanti šimtametė liepų alėja ir ūkinių pastatų likučiai. Kaltų lyg ir nėra, nors apiplėšimo faktas akivaizdus. Štai tokį Lietuvos valstybės tęstinumą turime šiandien. Ir nereikėtų šiandien stebėtis tautiečių emigracija, kai Lietuvoje vyksta pilietinis karas, tai yra perdalomas teisėtai valdytas turtas ne buvusių savininkų naudai.

Viktoras Jencius-Butautas
Už pagalbą tikslinant straipsnyje minimus vietovardžius nuoširdžiai dėkojame Aukštadvario regioninio parko kultūrologei Ritai Balsevičiūtei

Jankovicai apie 1930Kopija iš Tolkiskio dvaro  zemes valdu fragmentas 1854 metai

Išnašos:
1 Trakų krašto dvarai ir palivarkai, sudarė Jadvyga Kalikienė, Trakai, 2000, p. 100.
2 Zagužos, kitaip – Užukalnio – dvaras. – Ritos Balsevičiūtės past.
3 Baltušis J., „Išnaikinti šunvotes!“ in: Ūkininko patarėjas, 1940 08 23, Nr. 36 (621), p. 4.
4 Palikta 30 ha norma buvo taip pat nusavinta.
6 Bogdel G., Trakų krašto legendos ir pasakos, Trakai, 2005, p. 5–10.
7 Laurinavičius J., „Žymesnieji žmonės. Kunigas Justinas Aukštuolis“ in Aukštadvaris, sudarytojas Kazys Račkauskas, Vilnius, 2002, p. 198.
8 Tarasenka P., Pėdos akmenyje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, p. 58.
9 Obelinius J., Lietuvos TSR vandens turistų keliai, Vilnius: Mintis, 1982, p. 79.
10 „Odyniec“ in: Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa. 1886. Druk „Wieku“ Nowy – Świat, Nr. 61, t. VII, p. 396.
11 Buchaveckas S., Verknė. Vilnius: Mintis, 1984, p. 40.
12 Aukštadvaris, sudarytojas Kazys Račkauskas. Vilnius, 2002, p. 379.
13 „Peteryszki“ in: Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa. 1887, Druk „Wieku“ Nowy – Świat, Nr. 61, t. VIII, p. 23.
14 Lenk. Hubiszki.
15 Lenk. Juchniszki.
16 Lenk. Ginejciszki , Gieniejciszki.
17 „Ginejciszki, Gieniejciszki“ in: Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa. 1900. Druk  „Wieku“ Nowy – Świat, Nr. 61, t. XV, cz.1, p. 500; t. VII, p. 396.
18 Dublikato išrašo iš Vilniaus notarinio archyvo, nekilnojamojo turto Trakų apskrities 1898 metų knygos kopija in Tado Stommos asmeninis archyvas, JAV.
19 T. Stommos asmeninis archyvas.
20 Uruski S., Rodzina, Herbasz szlachty polskiej, t. 12. Warszawa, 1915, p. 257.
21 Aukštadvaris, sudarytojas Kazys Račkauskas, Vilnius, Tėviškės pažinimo fondas, 2002, p. 204.
22 Kosinski A. A., Przewodnik heraldyczny : monografie kilkudziesięciu znakomitszych rodzin, spis rodzin senatorskich i tytuły honorowe posiadających. cz. 1, Kraków, 1877, p. 158.
23 Lenk. Bogumila.
24 Lenk. MariaWiktoria (1799–?).
25 Lenk. Veronika-Agata-Dorota (1797–1799).
26 Lenk. Abel-Ignacy (1804–1806).
27 Rachela-Zofija (1806–1807).
28 Lenk. Idelfons- Romuald (1810–?)
29 Lenk. Edward-Josef (1810–1813).
30 Lenk. Michal (1812–1814).
31 Lenk. Wladyslaw-Michal-Jerzy (1820–1897).
32 Tokią savo uošvio pavardę nurodė savo prisiminimuose Vladas Mongirdas in Aukštadvaris, sudarytojas Kazys Račkauskas, Vilnius,2002, p. 183–187, lenk Malewski – Malevskis.
33 Wonsowicz.
34 Tarasenka P., Pėdos akmenyje, Vilnius, 1958, p. 58.
35 Gudavičius E., Nikronių (Trakų raj.) ir Žvėryno (Vilnius) akmenų paskirtis ir jų panaudojimo laikas. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1982, t. 4, p. 83–92.
36 Buchaveckas S., Verkne, Vilnius: Mintis, 1984, p. 25.
37 Šaulys J., „Paslaptingas akmuo“ in: Švyturys, 1968 m. vasaris, Nr. 4, p.30.
38 Kudaba Č., „Kur srūva sūrūs šaltinėliai. Aukštadvario gamtinis draustinis“ in: Mūsų gamta, 1964, Nr. 2, p. 8–11.
39 Pilipavičius P., „Paslaptingas akmuo“ in: Spartuolis, 1976, kovo 20, p. 3.
40 Daugutis V., Praeitis. Aukštadvario apylinkių proistorė in Aukštadvaris, sudarytojas Kazys Račkauskas, Vilnius, 2002, p. 102.
41 Tarasenka P., Pėdos akmenyje, Vilnius, 1958, p. 58.
42 Šaulys J., „Paslaptingas akmuo“, in: Švyturys, 1968 m. vasaris, Nr.4, p. 30.
43 Kudaba Č., „Kur srūva sūrūs šaltinėliai. Aukštadvario gamtinis draustinis“ in: Mūsų gamta, 1964, Nr. 2, p. 10.
44 Kudaba Č., „Kur srūva sūrūs šaltinėliai. Aukštadvario gamtinis draustinis“ in: Mūsų gamta, 1964, Nr. 2, p. 10.
45 Gudavičius E., „Nikronių (Trakų raj.) ir Žvėryno (Vilnius) akmenų paskirtis ir jų panaudojimo laikas“ in: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1982, t. 4, p. 85.
46 Gudavičius E., „Nikronių (Trakų raj.) ir Žvėryno (Vilnius) akmenų paskirtis ir jų panaudojimo laikas“ in. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1982, t. 4, p. 85.
47 Helenos Zlotorovič (Helena Zlotorowicz )1993 m. sausio 14 d. laiškas autoriui in Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninis archyvas.
48 Aukštadvario, Onuškio bažnyčios mirties ir gimimo metrikai.
49 Gudavičius E. „Nikronių (Trakų raj.) ir Žvėryno (Vilnius) akmenų paskirtis ir jų panaudojimo laikas“ in: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1982, t. 4, p. 85.
50 1993 m. sausio 14 d. Helenos Zlotorovič (Helena Zlotorowicz ) laiškas autoriui in: Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninis archyvas.
51 Tado Mongirdo prisiminimų ištrauka in: Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninis archyvas.
52 Cijūnėlis P., „Taip dvarponiai gyveno. Praeities puslapius bevartant“ in: Spartuolis, 1971 07 03, Nr. 78 (3109), p. 3.
53 Petras Cijūnėlis nuo 1932 metų priklausė komunistų partijai Aukštadvaryje, 1940 metais organizavo darbininkų ir valstiečių miliciją. 1949 metais baigė partinių darbuotojų kursus prie Aukštosios partinės mokyklos Maskvoje. 1946–1961 Trakų apskrities laikraščio „Trakiečių šūkis“, vėliau –rajoninio laikraščio „Pergalės vėliava“ redaktorius. (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 3, Mintis, 1966, p. 310). Tiesa, kaip jis pametė pistoletą 1940 metais, šiandien mažai kas prisimena.
54 Cijūnėlis P., „Taip dvarponiai gyveno. Praeities puslapius bevartant“ in: Spartuolis, 1971 07 03, Nr. 78 (3109), p. 3.
55 Tado Stommos asmeninis archyvas, JAV.
56 Kiprijonas. – Aut. past.
57 „Žemės Reformos Valdyba nusavino šiuos dvarus“  in: Darbininkas, 1925 02 01, Nr. 4 (289), p. 3.
58 Tado Stommos asmeninis archyvas JAV.
59 Torosiewicz.
60 Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. Redakcinė komisija Mečislovas Jučas, Vytautas Merkys, Bronius Vaitkevičius. Spaudai parengė Aleksandras Jefremenka, 1940 m. Vilnius, 1975, p. 80.
61 Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. Redakcinė komisija Mečislovas Jučas, Vytautas Merkys, Bronius Vaitkevičius.  Spaudai parengė Aleksandras Jefremenka 1940 m. Vilnius, 1975, p. 80.
62 Verniejaus – Ritos Balsevičiūtės past.
63 Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. Redakcinė komisija Mečislovas Jučas, Vytautas Merkys, Bronius Vaitkevičius. Spaudai parengė Aleksandras Jefremenka 1940 m., Vilnius, 1975, p. 85.
64 „Žinios iš Lietuvos. Lietuviai svetur“ in: Darbininkų balsas, 1902, (nežinomas nr.), p. 28–29.
65 Tado Mongirdo prisiminimai. Ištraukos in: Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninis archyvas.
66 Matyt, Odincevos. – Red. past.
67 Lietuviškai buvo rašoma Odinčias, lenkiškai – Michal Odyniec.
68 Lenk. Bogumiła (lot. Deochara) Kuszelewska.
69 Władysław-Michał-Jerzy.
70 Laura Mosyko.
71 Pivašiūnų parapijnė knyga. 1859 metais Lara Moškaitė turėjo 45 metus.
72 Aleksandra Grünerwald arba Guenerwald.
73 Lenk. Maria Borkowska.
74 Józef Odyniec.
75 Pasakojo Antanina Tupiakienė.
76 Tado Stommos pasakojimas.
77 Cijūnėlis P., „Taip dvarponiai gyveno. Praeities puslapius bevartant“ in: Spartuolis, 1971 07 03, Nr. 78 (3109), p. 3.
78 Cijūnėlis P., „Taip dvarponiai gyveno. Praeities puslapius bevartant“ in: Spartuolis, 1971 07 03, Nr. 78 (3109), p. 3.
79 Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. Redakcinė komisija Mečislovas Jučas, Vytautas Merkys, Bronius Vaitkevičius. Spaudai parengė Aleksandras Jefremenka 1940 m. Vilnius, 1975, p. 85.
80 Lietuvos gyventojų genocidas, II tomas. Atsakinga redaktorė Birutė Burauskaitė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002, p. 650.
81 Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich.  Warszawa, 1882, Druk  „Wieku“ Nowy – Świat,  Nr. 59, t.III, p.198.
82 Bairašauskaitė T., Mykolas Juozapas Romeris (1778–1853). Bajoro viešoji ir privati erdvė XIX a. pirmoje pusėje. Vilnius: LII leidykla, 2011, p. 58-59.; LVIA,  f. 437, ap. 1,b. 302, l. 7-14.
83 Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, Warszawa,1882, Druk  „Wieku“ Nowy – Świat, Nr. 59, t . III, p.198.
84 1933 m. kovo 31 d. Žemės reformos valdybos nutarime nurodoma, kad Ubiškių dvaras turėjo 380 dešimtinių žemės in: LVCA, f. 1248, ap.2, b. 261, l.7,1908 metų Ubiškių (Губишки) dvaro plane nurodama jo žemės valda 360 dešimtinių in Tado Stommos asmeninis archyvas, JAV.
85 Kitais duomenimis, 1897 metais.
86 Pasidalijimo aktas in: T. Stommos archyvas, JAV.
87 Rita Balsevičiūtė spėja, kad tai gali būti ir Veršiuko ežeras.
88 Kitur vadinamas Veršistravis in: LVCA, f. 1248, ap. 2, b. 2619, l. .4.
89 LVCA, f. 1248, ap. 2, b. 2619, l. 7.
90 LVCA, f. 1248, ap. 2, b. 2619, l. 4.
91 Lietuviškai kartais rašoma Odincaitė in: LVCA, f. 1248, ap.2, b.2619, l. 4; kartais rašoma Odinčaitė,  1927 m. rugpjūčio 16 d. nutarime in: T. Stommos asmeninis archyvas, JAV.
92 Lenk. Kuczewski.
93 Lenk. Poraj.
94 Išrašas iš Semeliškių bažnyčios mirties metrikų kygos 1913 metų in: Tado Stommos asmeninis archyvas, JAV.
95 1927 m. rugpjūčio 16 d. nutarime taip rašoma pavardė in: T. Stommos asmeninis archyvas, JAV.
96 Lenk. Kuczewska.
97 1908 metų Ubiškių (Губишки) dvaro plane nurodama, kad jo žemės valda – 360 dešimtinių in: Tado Stommos asmeninis archyvas, JAV.
98 LVCA, f. 1248, ap. 2, b. 2619, l. 4.
99 1936 m. vasario 24 d. miško grąžinimo aktas in : Tado Stommos asmeninis archyvas, JAV.
100 Palaidotas Vytautavos kapinėse.
101 1936 m. vasario 24 d. miško grąžinimo aktas in: Tado Stommos asmeninis archyvas, JAV.
102 Kitais duomenimis, 110 ha in: LVCA, f. 1248, ap. 2, b. 2619, l. 12 a.
103 Trakų apskrities Aukštadvario valsčiuje likusių be šeimininkų ūkių sąraše (sovietinis dokumentas be datos ) nurodoma, kad Zofija Malinauskienė valdžiusi Gubiškio (taip nurodyta dokumente) dvarą su 115,14 ha žemės, turėjusi 3 gyvenamuosius namus, 3 tvartus, klojimą, svirną, 2 vient kitos paskirties trobesiu in LCVA, 2007 m. lapkričio 6 d. Nr. R4-5058.
104 Ubiškių dvaro sodybos situaciniame plane 1937 metų nurodyti 9 statiniai ir įvardinti gyvenamasis namas, arklidė, tvartelis, daržinė, klojimas in: Tado Stommos asmeninis archyvas, JAV.
105 LVCA, f. 1248, ap. 2, b. 2619, l. 12 a.
106 LVCA, f. 1248, ap. 2, b .2619, l. 13.
107 Taip rašoma pavardė 1936 m. vasario 24 d. dokumente.
108 1940 metų mokesčių kvitas in: Tado Stommos asmeninis archyvas, JAV.
109 Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. Redakcinė komisija Mečislovas Jučas, Vytautas Merkys, Bronius Vaitkevičius. Spaudai parengė Aleksandras Jefremenka 1940 m. Vilnius, 1975, p. 80.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *