Noriu papasakoti redakcijai apie įvykį, nutikusį Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės nepriklausomybės dieną. Per mūsų kiemą praeina daug žmonių, ypač jaunimo, keliaujančio į futbolo stadioną ar prie ežero. Aš, kaip namo atstovas, tą dieną iš ryto atsikėlęs, iškėliau šalies trispalvę. Per pietus pro langą pastebėjau grupę mergaičių, ėjusių namo. Viena iš jų, stipri ir aukšta, paėmė mūsų namo vėliavą ir stovėdama ant laiptų pradėjo mojuoti. Taip mojuoja gražuolės, išvedant į bokso ringą sportininkus. Pamačius tokį dalyką, aš su šlepetėmis išbėgau į lauką. Kartu prie manęs prisijungė ir kaimynė Irena. Bet mergaitės jau spėjo grąžinti vėliavą į vietą ir pabėgti. Pavyti jų ir paaiškinti joms apie netinkamą elgesį, žinoma, nepavyko. Todėl kaip buvęs mokytojas, noriu pasamprotauti…
Vėliava – brangiausias šalies simbolis. Su vėliava mūsų protėviai ėjo į mūšį. Todėl mūsų senoliai taip ir brangina vėliavą, kad už ją atiduodavo gyvybę.
Ši mergaitė turbūt matė bokso kovas, matė, kaip gražios merginos išveda sportininkus į ringą, ir todėl tą patį padarė prieš savo drauges. Nežinodama savo elgesio prasmės, taip parodė nepagarbą šalies simboliui. Švenčių metu nešti vėliavą yra patikima stipriausiam, gražiausiam šalies vyrui. Sustodamas vėliavininkas turi stovėti pagal komandą „Ramiai“ ir taip parodyti pagarbą vėliavai ir valstybei. Taip reikia auklėti ir mūsų vaikus mokyklose, per televiziją –
tokia mano nuomonė.
Bet gyvenime mes matome, kad situacija yra kitokia. Kitas dalykas, keliantis nerimą, yra tai, kad mergaitės, priėjusios prie svetimo namo, nuėmė svetimą daiktą ir pradėjo savivaliauti. Kadaise mes, mokytojai, sakydavome, kad taip daryti yra negražu, gėdinga. Dabar mokinius auklėja kompiuteriai, internetas, televizija, mobilieji telefonai. Mokiniams yra suteiktos didelės laisvės, tačiau jie turi mažai pareigų ir atsakomybės. Atsakingus mokytojus mažai gerbia ir mokinių tėvai, ir jų vadovai. Todėl ir turim, ką turim… mokiniai šiandien gali paimti ir mojuoti svetima vėliava. Kitą dieną gal jie paims draugų telefoną, ar pasivažinės svetimu automobiliu? Tai yra lengvabūdiškas elgesys prieš visuomenę, už kurį būsi nubaustas, nesvarbu, ar tu ligotas, ar turtingas, ar stiprus, ar silpnas. Mokyklose šiuo metu mokosi daug neatsakingų mokinių, sergančių psichinėmis ligomis. Mokytojai nė negali atspėti, ką jis padarys. Net ir gerose mokyklose yra aukštas mokinių rūkymo rodiklis. Neretai matome už mokyklos kampo ar prie netoli esančio namo stovinčią grupelę mokinių, girdime jų žargoną, triukšmą.
Atpratinti mokinius rūkyti –
didelis iššūkis tėvams, mokyklai, medikams. Mokyklos stengiasi spręsti šią problemą, bet būna ir tokių atvejų. Vienas direktorius, pamatęs prie mokyklos rūkančius mokinius, pradėjo su jais kalbėtis. Įžūliai nusiteikęs mokinys priėjo prie direktoriaus ir išpūtė jam dūmą tiesiai į veidą. „Ir ką tu man padarysi? – sako jis. Ir ką galima šioje situacijoje daryti? Trenkti jam, kad žinotų, kaip negalima elgtis? Deja, šiais laikais toks auklėjimo būdas netinkamas. O rūkymas jaunoms mergaitėms ir berniukams yra kenksmingas, o jo poveikis pasireiškia vyresniame amžiuje.
Man labai gaila direktoriaus. Jis yra aktyvus, darbštus, draugiškas, turintis daug idėjų, mylintis mokinius pedagogas, visados laikosi duoto žodžio.
Aš esu dirbęs mokytoju 38 metus. Esu vienas iš daugiausiai dirbančių direktorių Trakų rajone. Drąsiai galiu pasakyti, kad dauguma mano pažįstamų direktorių yra atsakingi švietimo darbuotojai. Jų darbas –
judėjimas į priekį. Turėdamas didelį darbo krūvį, direktorius turėtų galvoti kaip padėti mokytojams, kad jų atlyginimai, o vėliau pensija būtų didesni. Paskutiniu metu ne visi direktoriai yra tokie. Daug galėčiau papasakoti apie direktoriaus darbą. Apie tai gal kitą kartą…
Vladyslav Jan Čapkovski
