Vertėjas iš lenkų kalbos K. Uscila: „Knyga tapo pasiekiama kiekvienam, tačiau daugėja žmonių, kurie neperskaitys nė vienos“

Parašyta: 2020-10-01 | Kategorija: Kultūra, Naujienos |

Rugsėjo 30-ąją minėjome tarptautinę vertėjų dieną. Šia proga kalbamės su tikru savo srities profesionalu – vertėju iš lenkų kalbos Kaziu Uscila. Jo dėka jau daugiau nei 70 kūrinių, sukurtų lenkų rašytojų, džiugina mažus ir didelius Lietuvos skaitytojus. K. Uscila pasakoja apie lenkų literatūrą, populiariausias išverstas knygas vaikams ir patarimus svajojantiems vieną dieną išmėginti vertėjo profesiją.

Kuo vertinga lenkų vaikų literatūra? Kuo ji artima Lietuvos skaitytojams?

Vaikų literatūra nėra atskiras reiškinys, atskira erdvė. Tai kiekvienos tautos (taip pat ir pasaulio) literatūros visumos sudėtinė dalis, anaiptol ne mažiau svarbi, reikšminga, gal net atsakingesnė, reikalaujanti ne mažesnio rašytojo, poeto, taip pat ir vertėjo talento, įkvėpimo, kūrybinių pastangų, negu likusioji kūryba, vadinamoji literatūra suaugusiems. O lenkų literatūra, kaip visi žinome ar numanome, yra tikrai didelė knygų, knygelių jūra, kurioje, ypač kitos šalies skaitytojui, nelengva susigaudyti, nelengva nepasiklysti.

O kuo ji artima Lietuvos skaitytojams? Manau, tuo pačiu, kuo artimos ir mūsų tautos: bendra daugiaamže gyvenimo drauge, bendrų darbų ir kovų patirtimi, istorija, valstybe, ta pačia religija, labai panašia kultūra, tradicijomis, papročiais. Ir net tuo, kad turime bendrų abiem tautoms kūrėjų, rašytojų, poetų, istorikų. Adomas Mickevičius – lenkų ir lietuvių poetas, Česlovas Milošas – iš Kėdainių krašto kilęs lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas. Ir tokių pavyzdžių galima vardinti ir vardinti.

Kuo svajojote tapti vaikystėje ir kaip pasirinkote vertėjo kelią?

Mano vaikystės svajonės anaiptol nebuvo tokios romantiškos, iškilios, kokias gali leisti sau dabartinės kartos. Esu senas žmogus, gimiau tais metais ir tą mėnesį, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Kai buvau trejų metų, mirė mano tėvas. Ir pokario metų vaikystė buvo neapsakomai skurdi, varginga, iš dalies alkana – dirbti pradėjau baigęs septynias klases (tada buvo septynmetės mokyklos), vos keturiolikos metų. Tad mano, kaip daugumos to meto vaikų, svajonės buvo proziškos. Ir kad tapsiu žurnalistu, vėliau literatūros vertėju, aišku, negalėjau nė įsivaizduoti. Tai, ko gero, nulėmė tai, kad nuo mažų dienų gerai mokėjau lietuvių ir lenkų kalbas, vėliau pramokau dar dvi kalbas. Ir nepaprastai mėgau skaityti: kad nereiktų eikvoti žibalo (elektros mano vaikystės kaime neturėjome), skaitydavau net naktimis po antklode pasišviesdamas žibintuvėliu.

Rugsėjo mėnesį pasirodė jau trečioji Jūsų išversta knygų serijos pradinukams apie seklį Noselę ir jo kalbantį šunį Kubą dalis litetuvių kalba. Kaip manote, ko Lietuvos vaikai gali pasimokyti iš Mariano Orłońio sukurtų herojų nuotykių?

Tai anaiptol ne nauja literatūra – pirmas šios serijos knygelių leidimas lenkų kalba išėjo maždaug prieš 50 metų. Bet tai teikia knygelėms net savotiško patrauklumo. Viena vertus, jos tam tikra prasme atrodo lyg naivokos. Bet tuo pat metu jose gvildenamos amžinos vaikų literatūrai būdingos temos, kalbama niekada nesenstančiomis sąžiningumo, teisingumo, gerumo temomis. Ir ypač verta dėmesio šiandien itin aktuali tapusi santykio su šunimi, požiūrio į šį ištikimiausią žmogaus bičiulį tema – tai, kaip knygelių serijoje pavaizduotas seklio Noselės bičiulis – šuo Kuba, kuris ne tik padeda sekliui išaiškinti nusikaltimus, bet ir yra jo pašnekovas, bičiulis, kuris puikiai supranta savo šeimininką. O koks šuo, jei su juo gerai elgiamasi, nėra pats ištikimiausias savo šeimininko bičiulis? Turite šunį? Pažiūrėkite į jo akis, pasakykite jam kažką, draugiškai, širdingai – argi jis jūsų nesupranta? Supranta, myli jus, nors nepasako to žodžiais, kaip tai darė Kuba. Pasako akimis, noru jus paliesti, priglusti. Savo džiaugsmu.

Lietuvos skaitytojai ypač pamėgo lenkų rašytojo Przemysławo Wechterowicziaus ir dailininkės Emilios Dziubak sukurtas paveikslėlių knygas „Apkabink mane“, „Šypsena varlytei“, „Būti tigru“ ir „Mama, kur tu?“. Kuo skiriasi versti paveikslėlių ir tekstines knygas?

Deja, dabarties realijos – pandemija, epidemija, karantinai bando nutolinti mus vieną nuo kito, atpratinti nuo to, kas sieja, jungia žmones ir ne tik žmones: nuo pasisveikinimo už rankos, prisilietimo, širdingo, bičiuliško apkabinimo, tai yra to, ko kiekvienam – net jeigu to nesakome, nerodome, nedemonstruojame – artumo, ko kiekvienam, kas gyva, labai reikia, visada stinga. Juk žinome: kai sunku, kai neramu, baugu, ar kai gera, džiugu, artimo ir net nelabai artimo žmogaus šypsena, rankos prisilietimas, o juo labiau apkabinimas padeda nusiraminti, padrąsina, pakylėja…

Bet tikėkimės, kad tos negandos, tos kaukės, atstumai, izoliacijos ir kita nebus amžinai. Kad vėl sulauksime galimybių be nuogąstavimų prisiartinti vienas prie kito, apkabinti, sušildyti rankos ir širdies šiluma. Būtent to moko, tai propaguoja paminėtos knygelės. Moko gerumo – tai visų brangiausias, nuostabiausias dalykas.

O grįžtant prie lenkiškų vaikams skirtų knygelių – daug jų puikiai iliustruotos, daug jų žavi skaitytojus ne tik turiniu, bet ir iliustracijomis. Tokia yra ir šią žiemą išeisianti Astrid Lindgren premiją pelniusi Annos Onichimowskos (iliustruota Emilios Dziubak) nuostabi knygelė „Šokolado diena“, kurią išleis leidykla „Nieko rimto“.

Kuri Jūsų išversta knyga ar knygų serija Jums įsiminė labiausiai? Kodėl?

Sunku pateikti vienareikšmišką atsakymą. Tai, žinoma, atsitiktinumas, bet praėjusią savaitę leidykla gavo iš spaustuvės ir įteikė man kaip vertėjui mano išverstos knygos – Wiesławo Myśliwskio romano „Adatos ąsa“ autoriaus egzempliorius. Tai jau trečias mano išverstas šio puikaus lenkų šiuolaikinio rašytojo, dramaturgo gilios, meditacinės, metafizinės prozos kūrinys, kurį man teko garbė išversti. Ir tai jau 70-oji išėjusi mano išversta knyga. Tad iš tokios nemenkos mano verstų knygų lentynos išrinkti vieną tikrai nelengva.

Gal atrodysiu nekuklus, bet, atrodo, galiu didžiuotis, kad prisidėjau prie kelių mūsų vertingo istorinio ir literatūrinio paveldo kūrinių grąžinimo iš užmaršties. Dienos šviesą jau išvydo XIX amžiuje lenkų kalba išleisti ir iki šiol jokia pasaulio kalba nepakartoti, tad skaitytojui beveik nepasiekiami kūriniai, tokie kaip Juzefo Ignaco Kraševskio „Vytauto Lietuva“, keli to paties autoriaus keturtomio veikalo „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų“ tomai ir istorinis romanas „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“, taip pat Adomo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ antrasis tomas ir daug kitų.

Iš vadinamosios vaikų literatūros man įsiminė H. K. Anderseno premiją pelniusi, lietuvių kalba 1990 metais išleista Hanos Ožogovskos knyga „Silkės ausis“. Tai buvo pirmoji mano išversta knyga vaikams. Pastaraisiais metais gražiai klostosi mūsų bendradarbiavimas su leidykla „Nieko rimto“ – tai sudarė galimybes išversti ir išleisti, net neskaičiavau kiek, gal per dešimtį vertingų, puikiai iliustruotų lenkiškų knygų, skirtų jaunajam skaitytojui. Tai ir Agnieszkos Stelmaszyk edukacinių nuotykių knygų serija „Lobių ieškotojai“, ir Annos Piwkowskos paauglių romanas „Frančeska“, ir jau minėta Seklio Noselės trilogija bei itin gražios P. Wechterowicziaus ir E. Dziubak paveikslėlių knygos, ir visai neseniai iš spaustuvės atkeliavusi itin išskirtinė, meniška Grzegorzo Kasdepke knyga vaikams „Kaip auginti angelus“.

Ką patartumėte vaikams, mėgstantiems skaityti knygas, rašyti ir mokytis užsienio kalbų bei svajojantiems vieną dieną tapti vertėjais? Nuo ko jie turėtų pradėti ir kokias savybes ugdyti?

Vėlgi banalus dalykas: kažkada buvo labai dažnai sakoma (ypač kai knyga buvo „deficitas“), kad knyga – geriausias bičiulis, buvo raginama dovanoti knygas. Tai šventa tiesa, tad gaila, kad, deja, šiais laikais, kai knyga, faktiškai kiekvienam pasiekiama, ko gero, daugėja žmonių, kurie per savo gyvenimą neperskaitys nė vienos knygos. O jokie kompiuteriniai stebuklai, internetas nepavaduos knygos. Ir tas, kas svajoja rašyti, versti, visų pirmiausia privalo skaityti, skaityti ir skaityti, kaupti, turtinti savo žodyną. Ir tik po to mėginti rašyti, dėti, derinti žodį prie žodžio, kad jis suskambėtų, kurtų vaizdą…

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *