Vertimų į karaimų kalbą prasmė ir vertė

Parašyta: 2019-10-01 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Trakų karaimų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius

Rašant apie karaimų literatūrą negalima apeiti vieno jos raidai būdingo fakto – vertimų. Iš tikrųjų net pirmas 1528 m. Venecijoje atspausdintas karaimiškas tekstas (Krymo dialektu) Maldų pagal karaimų apeigas rinkinyje buvo verstinis. Rašant apie karaimų literatūrą negalima apeiti vieno jos raidai būdingo fakto – vertimų. Iš tikrųjų net pirmas 1528 m. Venecijoje atspausdintas karaimiškas tekstas (Krymo dialektu) Maldų pagal karaimų apeigas rinkinyje buvo verstinis.
Kadangi Šventasis Raštas –Senasis Testamentas – yra karaimų religijos pagrindas, jo kalba per amžius buvo laikoma sakraline, lygiai kaip ir lotynų –katalikams, arabų – musulmonams, senoji slavų – rusėnams. Sakralinė kalba visų pirma buvo rašto kalba ir ji skyrėsi nuo šnekamosios karaimų kalbos, priklausančios tiurkų kalbų šeimos Vakarų kipčiakų grupei ir vartojamos kasdieniame bendravime, buities apeigose, tautosakoje. Sakralinę kalbą mokėjo tik išsilavinę žmonės. O dažnai būdavo taip, kad jie mokėdavo ne pačią kalbą, o tik jos rašmenis, kuriais būdavo užrašomi ir įvairūs karaimiški tekstai. Beje, karaimų bendruomenėje buvo priimta mokyti tiek vyrus, tiek moteris. Tai paliudija ant senųjų antkapių, pastatytų moterims, šalia pavardės randami užrašai „raštinga“ arba „mokyta“. Kita vertus, prisilaikant karaimų tikėjimo dogmų, maldos turėjo būti kiekvienam suprantamos. Vadinasi, jos turėjo būti aukojamos gimtąja kalba, ir kenesose būdavo meldžiamasi tokiu būdu: žiūrėdamas į maldos originalo tekstą, dvasininkas ir kiti besimeldžiantys turėjo garsiai jį skaityti karaimiškai. Tai buvo ypatinga technika, nes skaitovas (jei ne dvasininkas), dažnai ir pats nesuprasdamas rašytinio teksto, turėjo mokėti atmintinai jo vertimą ir žinoti, kaip toje vietoje šis tekstas turi skambėti karaimiškai (žr. A. Zajączkowski, Karaims in Poland: history, language. folklore, science, in: „Państwowe wydawnictwo naukowe“, Warszawa, 1961, p. 29). Tokia itin sena pamaldų tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą ir leidžia manyti, kad Šventojo Rašto ir atskirų jo skyrių, himnų, giesmių vertimai į karaimų kalbą turėjo būti jau XII–XIII a., nors tokių ankstyvų raštų fiziškai nerasta. Jie atsirado vėliau, ir jų charakteristikos sietinos su karaimų bendruomenių išsidėstymu įvairiuose Rytų Europos regionuose, skirtingomis bendruomenių materialinio gyvenimo sąlygomis juose bei skirtingu juose vartojamos karaimų kalbos dialektu (Krymo, Lucko–Haličo ar Trakų).

Neišsemiami lobiai – senieji rankraščiai
Garsus lenkų tiurkologas profesorius Tadeušas Kovalskis (Tadeusz Kowalski,1889–1948) straipsnyje Svarbiausi karaimotyros uždaviniai (Najpilniesze zadania karaimoznawstwa), atspausdintame žurnale Myśl Karaimska (Karaimų mintis), 1935–1936 m., Nr. 11, nubrėždamas karaimotyros kryptį, rašo, kad karaimų tiek istorijos, tiek šiandienos tyrimai turi remtis faktine medžiaga. Viena svarbiausių faktinės medžiagos dalimi jis įvardija literatūrinį palikimą, kuris, anot jo, „turįs vertę ne tik pats savaime, bet ir kaip žinių apie karaimų intelektinę ir religinę mintį šaltinis bei kaip kalbinė medžiaga“ (p. 15). Būtent dėl to jis ragina inventorizuoti atskirose šeimose Kryme, Lucke–Haliče bei Trakuose saugomus rankraščius, nes jie pamažu, bet negrįžtamai nyksta (p. 14), o juose esama nemažai ir Senojo Testamento, ir Psalmių vertimų į karaimų kalbą. Jis pats savo monografijoje Karaimische Texte im Dialekt von Troki (Karaimų tekstai Trakų dialektu), išleistoje 1929 m. Krokuvoje, spausdina kelių Biblijos fragmentų vertimus į karaimų kalbą – dalį Pradžios knygos (Genesis), Jobo knygą, Giesmių giesmę.Apie tai, kad Tadeušas Kovalskis, ragindamas inventorizuoti senuosius rankraščius, buvo teisus, liudija ir faktas, kad būtent remdamasis senaisiais rankraščiais, Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas ir vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius (1924–2000) 1994 m. ir 2000 m. parengė spaudai bei išleido Psalmių ir Patarlių knygos vertimus į karaimų kalbą. Beje, Patarlių knyga buvo išversta 1789 m. Saločiuose, kur tuo metu buvo nemaža karaimų bendruomenė, palikusi tą labai reikšmingą pėdsaką. Tad Biblijos vertimai yra tarsi neatsiejama ir labai organiška karaimų kultūros dalis, kuri raudona gija eina per visą tautos egzistavimo istoriją tiek Kryme, tiek Lucke–Haliče, tiek Lietuvoje. Senieji vertimai, kuriuos čia minėjome, vaidino labai svarbų, paprastai daugumai vertimų būdingą vaidmenį – svetimą tekstą pateikė savo tautos kalba, tokiu būdu priartindami jį ar „persodindami“ į savo nacionalinės kultūros terpę, paversdami jį savo nacionalinės kultūros faktu. Be to, jie atliko ir kitą funkciją – palengvino religijos prieinamumą, t. y. atitiko pagrindinį karaizmo religijos reikalavimą, kad maldos būtų suprantamos besimeldžiantiesiems.
Kodėl verčiama į karaimų kalbą?

Suomijoje išleistos karaimų poezijos vertimų knygutės viršelis

XX a. karaimų šviesuomenė ima versti į karaimų kalbą ir pasaulietinius tekstus. Kiekvienam vertėjui svarbu, kad pristatomas tekstas sudomintų skaitytoją ir būtų vertingas kaip meno kūrinys. Vienas iš pagrindinių daugumos vertėjų motyvų dirbant šį nelengvą darbą – noras atskleisti savo tautiečiams kitų tautų literatūros kūrinių įvairovę, supažindinti juos su kitomis kultūromis. Esu ir pati išvertusi per dvidešimt knygų iš kelių tiurkų, lenkų ir rusų kalbų į lietuvių kalbą. Tad turėdama nemažą vertėjos darbo patirtį, galiu patvirtinti, kad šitie motyvai visada dominuoja ne tik mano, bet ir kitų vertėjų darbe.Kalbėdami apie moderniuosius (ne religinių tekstų) įvairių tautų literatūros vertimus į karaimų kalbą, man regis, atrandame ne tik minėtus, bet ir papildomus motyvus. Kokius ir kodėl?

Karaimų kalbos vartotojų visada buvo nedaug, ir, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, visi nuo seniausių laikų mokėdavo daug skirtingų kalbų. Karaimai, gyvenę buvusioje LDK teritorijoje nuo Baltijos iki Juodosios jūros, be vargo skaitydavo originalius rusų, lenkų, ukrainiečių, gudų, o vėliau ir lietuvių kalbomis parašytus kūrinius. Jų profesinė veikla įvairiose valstybinėse institucijose sąlygojo ir puikų tos valstybės, kuriai tam tik­ru istoriniu laikotarpiu ši teritorija priklausė, kalbos ir kultūros išmanymą. Vadinasi, tam, kad karaimas suprastų Aleksandro Puškino ar Adomo Mickevičiaus eilėraštį, jo nebūtina buvo versti į karaimų kalbą. Bet šių poetų kūrybos karaimiškų vertimų turime nemažai. Kokia gi priežastis? Kodėl vienas žinomiausių pasaulinio garso orientalistų tiurkologų akademikas Ananjašas Zajončkovskis (Ananiasz Zajączkowski, 1903–1970) vertė į karaimų kalbą Adomo Mickevičiaus Krymo sonetus? Kodėl panevėžietis poetas Jokūbas Maleckas (1889–1952) vertė ir net išleido atskira knygele Ivano Krylovo, Aleksandro Puškino ir Michailo Lermontovo eilėraščius? Įdomu, kad net ant jo paminklinio akmens Naujamiesčio kapinėse iškaltos A. Puškino eilės karaimiškai. Kodėl dvasininkas ir poetas Juzefas Lobanosas (1878–1947) ėmėsi, regis, nepakeliamo darbo ir vertė A. Mickevičiaus Poną Tadą ir daug kitų lenkų bei rusų poetų kūrinių? Beje, versti jam sekėsi žymiai geriau nei pačiam rašyti eilėraščius. Jo vertimų tekstai yra puikiai sueiliuoti. Yra žinoma netgi tokia paradoksali istorija kai, perskaičius jam vienoje karaimų draugijoje išverstą į karaimų kalbą Pono Tado fragmentą, viena ponia susižavėjusi sušuko: „Ak, kokios gražios eilės! Ar nevertėtų jų išversti į lenkų kalbą?“

Poeto Jokūbo Malecko rusų poetų eilių vertimų knygutės, išleistos Panevėžyje 1938 m., viršelis

Juzefas Lobanosas taip pat yra išvertęs Ivano Krylovo pasakėčių, rusų poeto Vasilijaus Žukovskio poemą Rustemas ir Zorab, Aleksandro Puškino poemą Bachčisarajaus fontanas ir kt. Kol kas turime tik išlikusius šių vertimų rankraščius. Gal ateityje jie sudomins kalbininkus ir bus išnagrinėti bei išleisti. Jau esu rašiusi, kad Juzefas Lobanosas iš rusų kalbos į karaimų išvertė poe­mą Nenekedžan (irgi išlikęs, deja, tik vertimo rankraštis, LMAB, F 305, ap. 87). Šio kūrinio, parašyto poetės Lidijos Zaščuk, vertimas 1903 m. balandžio 25 d. buvo perskaitytas Sankt Peterburgo Rytų tyrinėtojų draugijoje. Jo originalas rusų kalba buvo atspausdintas Maskvoje leistame žurnale Karaimskaja žiznj (Karaimų gyvenimas), 1911 m. Nr. 7. Prie spausdinto teksto pažymėta, kad poemos fabulą autorė paėmė iš smarkiai pablukusio totoriško rankraščio.
Daugiausia poezijos vertimų yra atlikęs ilgametis Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897–1982). Didelė jų dalis atspausdinta 2015 m. Vilniuje išleistoje dvikalbėje jo kūrybos rinktinėje Bir kiuń ėdi… Buvo tokia diena. Dauguma vertimų atlikti jo paties iniciatyva, bet kai kurie kūriniai buvo verčiami į karaimų kalbą „pagal užsakymą“ daugiakalbiams leidiniams, kur vienas kurio nors poeto eilėraštis buvo skelbiamas įvairiomis kalbomis. Prie tokių vertimų minėtinas, pavyzdžiui, 1989 m. Kijeve išleistas Taraso Ševčenkos eilėraščio Testamentas vertimas į 149 kalbas. Čia spausdinamas ir karaimiškas eilėraščio variantas (Simono Firkovičiaus vertimas). Prieš penkerius metus tokią savo eilėraščio Valtys vertimų į įvairias kalbas knygą rengė ir latvių poetas Leonas Briedis. Jis irgi prašė karaimiško šio eilėraščio varianto, ir jį išvertė Gabrielius Juzefovičius.
Kaip žurnale Parnasso (2000, Nr. 3, p. 369–370) rašė Suomijos žurnalistas Antti Ruotsala recenzuodamas Helsinkyje 1998 m. pasirodžiusią karaimų poezijos antologiją Rannalla paarynaapuu (Kriaušaitė ant kranto) suomių kalba, „šie eilėraščiai vertingi jau vien tuo, kad jie bendroje žmonijos atmintyje palieka nykstančios tautos pėdsaką“.
Turėdami galvoje nedidelį skaičių žmonių, kalbančių karaimiškai (Lietuva šiandien yra vienintelė vieta pasaulyje, kur ši kalba dar vartojama gyvai), galime pasakyti, kad kitakalbė poezija ar proza verčiama į karaimų kalbą ne todėl, kad karaimai nesuprastų šių kūrinių kitomis kalbomis, o norint parodyti, kad karaimų kalba yra gyva ir turi plačias lingvistines galimybes.
Šie vertimai puikiai iliustruoja mūsų tautiečių poetinį sumanumą ir gebėjimus, kalbos turtingumą, jos leksinius resursus, o šiandien yra puiki medžiaga kalbininkams, norintiems tirti karaimų kalbos savybes, jos struktūrą. Žinoma, svarbu pasistengti, kad vertimuose karaimų kalba skambėtų kuo tikriau, kad joje būtų vengiama barbarizmų, kurių, deja, gausu šnekamojoje kalboje. Būtent tokie motyvai paskatino mudvi su dukra Karina imtis versti į karaimų kalbą gerai žinomą Antuano de Sent-Egziuperi apysaką Mažasis princas, kurią 2018 m. išleido Vokietijos leidykla Edition Tintenfass. Šis mūsų vertimas patenka į Mažojo princo vertimų į kitų mažai vartojamų 145 pasaulio kalbų sąrašą, o tokią iniciatyvą remia tarptautinė Mažojo princo draugija. Prisipažįstu, kad esame labai laimingos, atlikusios šį darbą, nors suvokiame, kad šio vertimo skaitytojų, deja, bus nedaug.

Kas artima širdžiai ir sielai

Kitas, ypač poezijos, vertimų į karaimų kalbą motyvas – karaimams artima verčiamų kūrinių tema. Labai ryškus pavyzdys – lietuvių poetės Juditos Vaičiūnaitės (1937–2001) eilėraščių ciklo Karaimai vertimas, kurį 1970 m. atliko Simonas Firkovičius. Apibūdindamas tų metų poetės kūrybą, literatūros kritikas Ričardas Pakalniškis (1935-1994) straipsnyje Kas jau atrasta… („Komjaunimo tiesa“, 1971 m., Nr. 94) rašė: „Keldama subtilesnes dvasines problemas, poetė ieško objektyvesnio sprendimo, remiasi žemiška žmogaus buitimi, konkrečia istorine patirtimi. Neseniai paskelbto eilėraščio ciklo Karaimai centre paprastos moters – Trakų karaimės monologas. Poetė pasiekia maksimalaus lakoniškumo, dinamiškai gretindama egzotišką pietų klajoklių tautelės praeitį su šiaurietiško krašto „medinės pažlugusios sostinės“ gyvenimu, ūkanota ežerų gamta. J. Vaičiūnaitės Karaimuose pati buitis, istorija tarsi perauga į poetinius paveikslus“. Apibendrindamas R. Pakalniškis pastebi, kad J. Vaičiūnaitė, kaip ir kiti ano meto jaunos kartos poetai, „neatmeta platesnės, iš laiko perspektyvos objektyviau suvokiamos savo tautos patirties. Maža to, jiems rūpi gilėlesni šitos patirties klodai, ne vien tai, kas matoma socialinėje plotmėje“.

 

Antanas Venclova

Trakai

Ežeras skambus sužibaMėlyna liepsna.Už pilies ir už sodybųLiejasi diena.
Verda gelmėje verpetai,Suskamba varpai,Stūkso mūrai, tartum metųTolimų sargai.
Stūkso, amžių šlovę menaAkmenys seni,Vėjas aukso bangą genaVasaros ugny.
Į padangę kregždės kyla,Nardo debesy,Saulė prausia žalią šiląMėlynai šviesi.
Užu Vilniaus ritas vėtraLaužyt ąžuolų,Skrenda tolumoj žuvėdraTarp ramių salų.
Ten, prie girios, miglos sklaidos.Pilį salojeGreit pažadins irklo aidasRyto tyloje.1970

Simono Firkovičiaus vertimas:
Čynlejdohon gioľ jyltradyKiok jalynyba.Sala kiermiańbia ačyldyKiuń achmahyba.
Suvlar kajnejt tieriańliktia,Kunhurov čynlar,Taštan farstlar bijikliktiaMiorio chaz kart sachčylar.
Tura ašchan syjba ėśtiaKartajhan tašlar,Jeľ altyn tolhunnu siuriaťJazdahy otta.
Karlyhač kiokkia učadyr,Bulutta čoma,Ormanny kujaš juvadyr,Kiok jarych bolma.
Vilniustan tavul barat -Ėmiańliar synar,Balychkušu širiń učatTynč otračlarda.
Tan bylanyn tynčlyhyndaOrman katny tuman tiušiar.Tierk kiuriek tavušu ojatyrKiermiańni otračta. 1970

Turėdami galvoje to meto rašinių Ezopo kalbą, galime pasakyti, kad R. Pakalniškis labai toliaregiškai įžvelgė šio eilėraščio ciklo esmę. Perskaitęs šį eilėraštį, Simonas Firkovičius nedelsdamas ėmėsi jį versti ir net buvo susitikęs tuo tikslu su autore. Eilėraštis buvo labai artimas jo sielai. Beje, jis pastebėdavo ne tik tiesiogiai su karaimais susijusius meno reiškinius, bet ir su Trakais, nes Trakai buvo ir yra suvokiami kaip neatsiejama karaimų asmeninės, kultūrinės savasties dalis. Apie tai liudija kad ir toks visiškai neseniai Simono Firkovičiaus archyve mano aptiktas ir iki šiol niekur nespausdintas poeto Antano Venclovos (1906–1971) eilėraščio Trakai vertimas. Šis faktas rodo, kad vertimų į karaimų kalbą motyvas buvo ir labai paprastas – versti tai, kad artima karaimo širdžiai ir dvasiai.
Būtent šis netikėtai atrastas Simono Firkovičiaus vertimo rankraštis (vėl prisiminiau profesoriaus Tadeušo Kovalskio patarimą) ir paskatino mane parašyti šį straipsnį. Beje, rankraštyje yra keli vertimo variantai, rodantys, kad vertėjas ilgai ieškojo tinkamiausio sąskambio ir tiksliausio žodžio. Gal ne viskas idealiai pavyko, bet mums šiandien svarbus pats kūrybos faktas.

Poeto Jokūbo Malecko paminklinis akmuo, ant kurio iškalti A. Puškino žodžiai, išversti paties poeto į karaimų kalbą, Naujamiesčio kapinėse

Doc. dr. Halina KOBECKAITĖ

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *