Visa tiesa apie gandrus

Parašyta: 2019-12-02 | Kategorija: Naujienos, Politika |

Ko nereikia partijai?

Esmės, tiesos ir juoko

 

Vytautas Karalius,

Lietuvių poetas, aforistas

Kęstutis Jaskelevičius

Politinių partijų gausa Lietuva gali didžiuotis. Vienos išnyksta arba yra neaktyvios, kuriasi naujos. Teisingumo ministerijoje iki 2019 m. rugsėjo 1 d. jų buvo įregistruota net 26. Atrodo, kad toks partijų skaičius turėtų byloti apie demokratijos brandą. Tuo tarpu yra atvirkščiai.

Politika – juodoji skylė

 

 Partijų gausa apnuogino vieną esminę visuomenėje vykstančių procesų ydą, bylojančią anaiptol ne demokratijos naudai. Dalyvavimas politikoje pavirto klampiu sufalsifikuotu veikimu, atsigręžiančiu galop prieš visuomenę savo pačia begėdiškiausia puse. Tai vis ryškėjantis partijų beidėjiškumas, intelektinis skurdas, žūtbūtinis  siekis prasibrauti į valdžią. Žinoma ne tam, kad rūpintis visuomenės reikalais. Pagrindinis tikslas – asmeniniai, geriausiu atveju, grupiniai interesai.

Įvairias idėjas neretai mėginama skolintis svetur ir adaptuoti jas savajame kieme. Pastaraisiais metais politinių idėjų donoru tampa Lenkija, Skandinavijos valstybės. Tačiau šie ketinimai neatneša trokštamos naudos, nes ir idėjų pritaikymas reikalauja nemenkos išminties. Todėl politinės sistemos erozija metai iš metų tik stiprėja, vis dažniau kalbama apie moralinį partijų išsigimimą.

Bėda dar ir ta, kad dėl viso to pernelyg neišgyvena nei politologai, nei politinio elito išminčiai. Gal tik koks filosofas ar kitas socialinių tinklų prašalaitis padėjuoja dėl nežinia kur besiritančios tautos.

Intelektinis skurdas, visuomenės raidos idėjų badas, politikų savanaudiškumas, partijų vidaus intrigos bene labiausiai pastaruoju metu būdingi dalykai politiniam ir ekonominiam valstybės gyvenimui diriguojančiai Valstiečių ir žaliųjų sąjungai (VŽS).

Kita vertus  VŽS netrūksta sumanymų, kurie gana ryškiai atspindi grupinius ar net personalinius interesus. Pragaištinga valstybinių miškų sektoriaus valdymo pertvarka, turinti akivaizdų korupcinį pamušalą, partijos lyderio užgaida perkelti ŽŪM į Kauną, jokiais argumentais nepagrįstas aukštųjų mokyklų reorganizavimas, sumaištis pirminėje sveikatos apsaugos grandinėje, nesiliaujantys švietimo darbuotojų protestai – tai toli gražu dar ne visas labiausiai nevykusių šios valdžios sumanymų sąrašas.

Taigi partijų veikloje veriasi juodoji skylė, grasinanti praryti ne tik piliečių viltis ir lūkesčius, bet ir pačią valstybę ir tautą.

 

Didelis grobuonis

VŽS savo simboliu pasirinko nežinia kieno tautiniu paukščiu paskelbtą gandrą. Keisčiausiai yra tai, kad šios partijos veikla stebėtinai panaši į gandro gyvenimą. Įsisegdami į savo atlapus šį iš pažiūros grakštų paukštį „valstiečiai“ nepasidomėjo jo elgsenos ornitologiniais ypatumais. Jo veržlus skrydis turėjo simbolizuoti ir šios partijos polėkį bei žadėtąjį profesionalųjį valstybės valdymą.

Kas gi tas išgarbintasis paukštis gandras yra iš tikrųjų? Štai ką apie jį pasakoja buvęs Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys, gerai išmanantis orintologinį pasaulį ir žvelgiantis į gamtą filosofo-ekologo akimis:

„Didžiuojamės, kad tarp Europos valstybių turime gausiausią gandrų populiaciją, gandras tapo kone tautiniu paukščiu. Ir visiškai be reikalo. Gandras – didelis grobuonis. Daugelis mano, kad jis minta vien varliagyviais, kurių niekada nepritrūks. Nieko panašaus – jis ryja visus smulkesnius gyvius: perinčius paukščius, kiškučius, viską, kas tik juda. Tačiau ornitologai bijo net prasižioti, kad, gausėjant gandrų, nyksta kitų gyvių, pažeidžiamas gamtinis balansas. Nenorėčiau ir aš būti paskelbtas šio gražaus paukščio priešu, tačiau ar pastebėjote, kad gausėjant gandrams, labai sumažėjo vieversių, kurie peri žolėje, populiacija. O būtent vieversiukas, šis žemės žadintojas, yra daugelio lietuvių dainų herojus. Gandras ankstesniais laikais nebuvo itin reikšmingas paukštis, nebent šiokia tokia sodybos puošmena. Gandro kultas ėmė plisti tik pastaruosius du tris dešimtmečius, ne itin rimtai siejant tai su gimstamumo skatinimu.“

Štai kas per paukštis yra gandras. Grakštus, išdidus, tačiau tikras padangių vilkas. Afrikoje ir Indijoje gyvenantis gandro giminaitis – malibu nėra toks grobuonis kaip europinis. Tai lemia maisto gausa. VŽS, žinoma, netroško susikurti gando-vilko įvaizdžio. Tačiau dėl menkų ornitologinių žinių ėmė ir susiejo save su šiuo paukščiu.

 Ir stebėtinas dalykas – savo veikloje ši partija supanašėjo su savo simboliu: grobuoniška, nuožmi, kerštinga. Tai ypač ryšku vidiniuose VŽS Seimo frakcijos santykiuose. Daug veidmainysytės, klastos ir akių dūmimo atsiskleidžia ir valstybės lygiu. Apie tai byloja minėtosios įvairių visuomenės gyvenimo sričių pertvarkos.

 

Politinė turgavietė

 

Seimas niekuomet nebuvo ideali valstybės valdymo institucija. Visais laikais čia netrūko rietenų, intrigų, užkulisinių susitarimų, net aukščiausio lygio korupcijos apraiškų. Tačiau tokios primityvios politinės turgavietės, kokia įsigalėjo Seimo valdančiajai daugumai diriguojant VŽS ko gero dar neteko stebėti. Tai nemažai susiję ir su aikštingu ir įnoringu „valstiečių“ lyderio R. Karbauskio būdu. Kad tuo įsitikinti pakanka prisiminti valdančiosios daugumos kūrimo peripetijas po „valstiečiams“ nesėkmingų rinkimų serijos.

VŽS yra viena iš tų politinių organizacijų, kuri neturi jokios ideologijos. Jos palydovas – intelektinis skurdas, politinių idėjų stoka, žutbūtinis veržimasis į valdžią. Šios partijos programa, kuri buvo priimta dar 2010 m. gruodžio mėn. septintajame suvažiavime tėra vien troškimų ir siekių kratinys: sumažinsime, sieksime, skatinsime, pakeisime ir pan.

Net pagrindiniai programos principai (originalumas, universalumas, konkretumas ir paprastumas, pagrįstumas), kurie išdėstyti jos preambulėje ir tarsi turėtų tapti ideologiniu pamatu, visiškai nieko nepasako apie partijos veikimo kryptį. Taigi iš partijos be ideologijos ir politinės krypties kažin ar buvo galima tikėtis ko nors kito be sumaišties sukeltos daugelyje visuomenės gyvenimo sričių.

Stebina dar ir tai, kad akivaizdų VŽS beidėjiškumą toleruoja daugelis politologų, kurie labiau linkę komentuoti politikų rietenas ar įvairius jų paklydimus. Beje, toks nereiklumas irgi yra viena iš politinės sistemos erozijos ir lėkšto politikavimo priežasčių. Juk nepakanka partijas primityviai skirstyti į kairiąsias, dešiniąsias ar kokias nors centro pakraipos. Kur kas svarbiau analizuoti jų politinio veikimo turinį.

Kita vertus, politinis beidėjiškumas, visuomenės realijų nesuvokimas būdingas daugeliui partijų, besimurkdančių ideologinėje eklektikoje. Prie išimčių reikėtų priskirti Socialdemokratų  ir liberaliosios pakraipos partijas, besiremiančias pakankamai aiškiai suformuluotais politiniais postulatais.

 

Interesų maskuotė

 

Politinės sistemos eroziją dar labiau paryškina įsigalėjus verslo ir kitokių interesų maskuotė. Šios praktikos pionieriais reikėtų laikyti liberalus, kurie kone atvirai protegavo bankų ir kito stambaus kapitalo interesus, „stumdami“ jiems reikalingus įstatymus ar siekdami įvairių lengvatų. Jų patirtį mielai perėmė Darbo partija, o naujausiais laikais – VŽS.

Interesų maskuotės nevengia ir kitos partijos, tačiau būtent paminėtosios išsiskiria savo cinizmu. Atrodė, kad triuškinantį smūgį politinei korupcijai sudavė atskleistas Liberalų sąjūdžio ir koncenro MG Baltic ilgametis oligarchinio pobūdžio bendradarbiavimas. Tačiau teismuose baigiama užliūliuoti buvusio liberalų sąjūdžio lyderio, jo bendražygių ir koncerno MG Baltic vadovų baudžiamoji byla, kuri ko gero gali baigtis tradiciškai – t.y. niekuo. Šitaip juk baigėsi ir kone dešimtmetį besitęsusi Darbo partijos politinės korupcijos byla.

Tokios politinės korupcijos bylų baigtys menkai atgrąso kitus politikus ir partijas nuo savo interesų dangstymo ir įsigalėjusio artimųjų asmenų ir jų partijų protegavimo.

 

Nei valstiečiai, nei žalieji..

 

VŽS į Seimą 2016 m. įžengė iš esmės kaip vieno asmens partija, lydima jam atsidavusių grupelės stambesnių žemdirbių. Tačiau šį politinį darinį vis sunkiau apibūdinti, nes jis neatitinka nei savo pavadinimo, nei deklaruojamų tikslų. Nors partijoje yra nemažai ūkininkų ar su žemės ūkiu susijusių asmenų, tačiau būtent kaimas ir žemės ūkis yra iš esmės neatstovaujamos. Tai atskleidžia Seimo Kaimo reikalų komiteto, kuriam vadovauja buvęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas A. Stančikas, veikla. Per visą kadenciją šis komitetas nepasiūlė nė vieno teisės akto, kuris turėtų pozityvios įtakos apgailėtinoje padėtyje esančiam kaimui ir žemės ūkiui. Negarbingai savo veiklą baigė ir kitas „valstietis“ ir žemdirbys B. Markauskas.

Keistas ir pats partijos pavadinimas. Valstiečiai, kaip tam tikra žemdirbių ar kaimo žmonių grupė Lietuvoje senokai išnyko. Esama savarankiškų ūkininkų, samdomųjų žemės ūkio darbuotojų, žemės ūkio bendrovių narių ar šiaip neprekinių ūkių savininkų. O štai valstiečių nėra. Taigi partija yra, o tie, kuriuos ji atstovauja – tarsi ir nėa.

Pagaliau „valstietis“ nėra ir koks nors bendrinis žemdirbių luomą apibūdinantis pavadinimas. Tai jau greičiau pobaudžiavinės žemdirbystės konstruktas dar kurį laiką vartotas smetoninėje Lietuvoje. Beje ir pati Valstiečių sąjunga, kaip politinė organizacija, susikūrusi nepriklausomoje valstybėje dar 1922 m. turėjo gana ryškią besiformuojančio žemdirbių luomo ir kitų gyventojų paramą.

Tuo tarpu atsikūrusi 1990 m., kaip anuo laikmečiu populiarus istorinis ir politinis produktas, Valstiečių sąjunga tikrovėje tokios atramos niekuomet neturėjo ir po šios nevykusios Seimo kadencijos vargu ar beturės. Į ją būrėsi stambesnieji ūkininkai, žemės ūkio bendrovių vadovai, pritraukdami sau artimus asmenis. Geriausiais laikais ją rėmė keliasdešimt  stambesnių žemvaldžių, vienas kitas savivaldybės vadovas, Žemės ūkio rūmai, kelios su žemės ūkiu susijusios organizacijos. Štai ir visas šios politinės organizacijos aktyvas, pūtęs ilgus metus neva kaimu ir žemės ūkiu besirūpinančiųjų įvaizdžio burbulą.

Vienas Valstiečių sąjungos atkūrimo iniciatorių buvo energingas ką tik agronomijos mokslus baigęs jaunuolis Ramūnas Karbauskis. Jis ir buvo išrinktas atsikūrusios organizacijos pirmuoju pirmininku, o jo amžinuoju pavaduotoju – Jonas Jarutis.

Valstiečių sąjunga (netrukus pakeitusi pavadinimą į Valstiečių partija) per atkurtosios nepriklausomybės 30-metį išgyveno keletą nevykusių politinių mutacijų. Vienu metu prie jos vairo stovėjo pati Kazimira Prunskienė. Tačiau trokštamo populiarumo kaimo žmonių tarpe ši partija vis nesulaukdavo. Kol galiausiai sumanios viešųjų ryšių kampanijos dėka, prisilibdžiusi dar „žaliųjų“ vardą ji didele persvara laimėjo 2016 m. Seimo rinkimus ir suformavo valdančiąją daugumą.

VŽS pergalę Seimo rinkimuose dar lėmė kelios jai palankios politinės konjunktūros aplinkybės. Tai itin nevykęs Socialdemokratų partijos parmininko Algirdo Butkevičiaus vadovavimas Vyriausybei 2012 – 2016 m., nubloškęs jį į populiarumo žemumas. Į „valstiečius“ atsisuko ir iš akiračio išnykusios Darbo partijos elektoratas, Taigi VŽS pergalę nemaža dalimi nukalė tradicinių kairiųjų partijų rinkėjai.

Vargu ar kam pavyktų aptikti šios politinės organizacijos žaliąją kryptį, kuri puikuojasi jos pavadinime. Partijos programoje tai skystas skyrelis pavadintas „Ekologiškai švari ir sveika aplinka“. Tuo tarpu praktinėje veikloje gana ryškios netgi priešiškos tendencijos. Tai miškų kirtimo normos padidinimas, stambiesiems medienos vartotojams paranki jau minėta valstybinių miškų valdymo pertvarka ir kt.

Vienas – dviejuose asmenyse

 

 VŽS lyderį R. Karbauskį pagrįstai galima laikyti fenomenalia asmenybe. Įsukti solidų agroverslą, per susijusius asmenis užvaldyti dešimtis tūkstančių hektarų žemėnaudų, įkurti verslo oazę saulėtoje Ispanijoje ir tuo pat metu ištisus tris dešimtmečius gana sėkmingai dalyvauti didžiojoje politikoje, išsaugant savo rankose partijos vairą – tam reikalingas neeilinis sumanumas, net talentas ir didelė energija.

Karbauskio netenkina antraeiliai vaidmenys politikoje, nemėgsta bendražygių nepaklusnumo ar net besiskiriančių požiūrių. Verslo ir didžiosios politikos derinimas, o neretai ir būtinos interesų priedangos sukūrimas, taip pat nelengvas ir net rizikingas dalykas. Jo veikloje buvo laikotarpis, kai atrodė, daug ką sugadino politinės jungtuvės su K. Prunskienės partija. Tačiau vairas vėl grįžo į jo rankas, dauguma bendražygių juo besąlygiškai pasitikėjo.

VŽS lyderis ilgokai ruošėsi savo didžiajam žygiui – užvaldyti politikos aukštumas. Tam teko pašvęsti ne vienerius metus, o kuriant itin pozityvų savo ir VŽS įvaizdį, imtis daugybės iniciatyvų. Būtų nesąžininga tvirtinti, kad dauguma šių sumanymų neatnešė jokios naudos visuomenei. Tai ir blaivybės skatinimas, vaikų kultūros ir švietimo projektai, knygų leidyba, prostatos vėžio prevencijos programa. Reikia dar paminėti, kad R. Karbauskis yra šaškių federacijos prezidentas, žemaitukų veislės žirgų augintojų asociacijos vicepirmininkas.

Itin kilnus buvo sumanymas (2010 m.) įsteigti „Solidarumo“ fondą, iš kurio įnašų būtų grąžinamos sumažintos pensijos. Pats R. Karbauskis buvo pasirengęs šiam fondui paaukoti milijoną litų. Deja, ši iniciatyva didesnės paramos nesulaukė.

VŽS lyderis visuomet buvo smaigalyje opių visuomenei dalykų. Tereikia prisiminti jo inicijuotus referendumus dėl lito išsaugojimo, žemės pardavimo pardavimo užsieniečiams draudimą, protesto prieš Visagino atominės elektrinės statybą. Ypač mėgdavo ir mėgsta bet kokia progra pabrėžti, kad esąs žodžio žmogus ir duoto pažado niekuomet nelaužo.

Dar 2011 m. iškilus nesutarimams su AB „Pieno Žvaigždės“ vadovais, R. Karbauskis ima ir viešai pareiškia, kad kol jis vadovaus „Agrokoncernui“, jo įmonės šiam perdirbėjui žaliavvos neteiks. Tačiau po kelių metų nesutartimus užglaisčius, „Agrokoncerno“ įmonių pienas keliavo ir į „Pieno žvaigždes“. Kažkas yra pasakęs, kad tie, kuriems ne visuomet sekasi laikyti duoto pažado, nepraleidžia progos priminti, kad jie – žodžio žmonės.

 

Pijaus antrininkas

 

Itin pavykęs buvo R. Karbauskio sumanymas įkūnyti save teleserialo „Naisių vasara“ pagrindinio herojaus Pijaus vaidmenyje. Scenarijų šiam serialui rašė pats R. Karbauskis, jis buvo ir vienintelis šio filmo sponsorius. Pijus buvo „apdovanotas“ visais tai būdo bruožais, kurie žavėjo patį scenarijaus autorių.

„Naisių vasara“ su nedidelėmis pertraukomis buvo rodoma nuo 2009 m. iki pat 2016 m. rinkimų ir sulaukė daugelio žiūrovų, ypač kaimo žmonių, simpatijų. Pijus – Ramūnas buvo idealus kaimo vyriokas. Tai buvo gana toliaregiškas viešųjų ryšių projektas, svariai prisidėjęs prie „valstiečių“ pergalės.

Karbauskio sumanymą įkūnyti save telefilmo pozityvaus herojaus vaidmenyje mėgdžiojo ir aktorius V. Zelenskis Ukrainos prezidento rinkimuose. Likus keletui metų iki rinkimų jis su savo šalininkais sukūrė teleserialą „Liaudies tarnas“, kuriame dar tiesmukiškiau atliko pagrindinio herojaus vaidmenį. Filmas Ukrainoje buvo labai populiarus ir padėjo V. Zelenskiui laimėti prezidento reinkimus. Beje, tuo pačiu pavadinimu buvo sukurta ir politinė partija, iškovojusi daugumą Ukrainos Rados rinkimuose.

 

Pamėgęs šešėlį

 

Kuriems galams sėkmingam agroverslininkui veltis į politiką, kur oponentai neatleidžia net menkiausio neapdairumo, o tuo labiau klaidos? Gal tai gabumų nestokojančio asmens siekis išbandyti save įvairiose srityse, būti lyderiu ne tik versle? O gal pasimėgauti valdžia, pajusti savo galią?

Karbauskis ne kartą tvirtino, kad dalyvaudamas politikoje jis siekiąs būti naudingas savo tautai, visuomenei. Be abejonės, tai kilnus motyvas, tačiau tikrovė tokia, kad bent jau pastaruoju metu, jo politinė veikla tautai ir visuomenei atneša daugiau žalos nei naudos. Apie tai byloja virtinė nevykusių „valstiečių“ sulipdytos daugumos vyriausybės sprendimų, sumaištis ir suirutė Seime, verčianti išeities ieškotis pirmalaikiuose rinkimuose. Kita vertus, kaip neprisiminti pašaipių liaudies patarlių apie paslaugų neišmanėlį, kuris darbeliai kaimynams šonais išeina.

Tuo labiau, kad tas tarnavimas visuomenei įgavęs kažkokių nenatūralų šešėlinį pavidalą. Atrodo, jei tavo vadovaujama partija laimėjo rinkimus, imk vadžias į savo rankas ir tarnauk tautai, daryk gerus darbus. Na, jeigu ne Vyriausybės vadovo poste, tai bent Seimo pirmininko kėdėje. Bet ne. Susikuria R. Karbauskis sau kuklų Seimo kultūros komiteto pirmininko postą ir šitaip nusprendžia tarnauti visuomenei. Bet ar tikrai tarnauja? Apie kokį nors aktyvų vaidmenį kultūros srityje netenka net kalbėti. Pagrindinė jo veikla – „valstiečių“ frakcijos pirmininko pareigos.

Toks įspūdis, kad R. Karbauskio pomėgis – šešėlinių įtakų amfiteatras. Juk vadovauti vyriausybei – tai nemaža atsakomybė, Seimo pirmininko darbas – vėl rūpestis kasdieniniais Seimo reikalais, posėdžių darbotvarke ir pan. Tuo tarpu stebėti įvykius šiek tiek iš šalies yra kur kas ramiau, užtenka laiko ir savo reikalais pasirūpinti ir politines intrigas regzti. Kam „valstiečių“ lyderiui tie šešėliniai žaidimai? Ar ne tam, kad mėgautųsi savo įtaka ir valdžia? Toks pilkasis kardinolas.

Dalyvavimas politikoje – patikimas stogas verslui. Neretai tiesiog privengiama veltis su aukštu politiku į ginčus, atlaidesni ir kontroliuojančių institucijų pareigūnai. Nebent jau kokia aktyvi benduomenė prie sienos prispiria. Štai kad ir įspūdinga rezidencija prie Kauno marių, kurią R. Karbauskis surentė tarnaudamas visuomenei. Eilinį mirtingąjį už daugybę aplinkosauginių pažeidimų būtų seniai į ožio ragą surietę, o jam nė motais.

Verslo ir politinės valdžios simbiozė – tai klasikinė oligarchinio veikimo schema. Įspūdingiausi šios schemos stulpai – V. Uspaskichas, V. Matijošaitis, pats R. Karbauskis. Įkandin seka menkesnio kalibro veikėjai, sugebėję prasibrauti į politinę valdžią. Kone visus juos vienija apsimestinis rūpestis krašto žmonių gerove.

Galima neabejoti tik vienu. Kam žmonių gerovė iš tiesų rūpi, tas paprastai tuo rūpintojėliu nesiskelbia. Rūpinasi ir tiek. Sukelti sumaištį Seime, o tuo pačiu ir valstybėje, kaip kad pavyko R. Karbauskiui, kone į aklavietę įstumti biudžeto priėmimą, sukurti pirmalaikių rinkimų situaciją – geriau kad tokių besirūpinančių visuomenės reikalais būtų kuo mažiau.

Kęstutis Jaskelevičius


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *