Vytautas Didysis Trakų Salos pilyje

Parašyta: 2018-10-31 | Kategorija: Naujienos, Renginiai, Trakai |

Trakų Salos pilyje jau daug metų gyvuoja tradicija pagerbti iškiliausio ir didingiausio Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo atminimą. Šiemet spalio 26 d., penktadienį, istorijos mylėtojai, valstybės patriotai bei senosios sostinės gyventojai ir svečiai turėjo galimybę Trakų Salos pilyje paminėti Vytauto Kęstutaičio mirties metines.

Atminimo vakaras

Vytautas Didysis – tai istorinė asmenybė, kurios lietuviui nereikia pristatinėti. Tai – tautos pasididžiavimas, o jo veikla, pasiekimai, gyvenimas ir didžiojo gyvenimo drama – neįvykusi karūnacija – iki šiol skatina mūsų vaizduotę, tad pamažu atsiranda jam skirti istoriniai romanai (Edmundas Malūkas, „Vytauto žemė“, Magilė, 2016), kuriami spektakliai („Karūnos šešėlyje“, rež. Vytautas Mikalauskas).
Vytautui Didžiajam atminti skirtą renginį pradėjusi Trakų istorijos muziejaus Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėja Brigita Balčytienė džiaugėsi, kad kasmet atsiranda norinčiųjų bent akimirkai sustoti, susirinkti visiems, ir jei ne ko nors išmokti, tai bent pabūti kartu ir pasiklausyti kompetentingų pranešėjų nešamos žinios apie mūsų praeitį, kultūrą ir tradicijas. „Manęs beveik kiekvieną kartą vis klausia, kodėl mes minime Vytauto Didžiojo mirties datą, o ne jo gimimo dieną. Juk tai būtų daug linksmesnė proga, – pasakojo B. Balčytienė. – Deja, mes nežinome, kada tiksliai Vytautas Kęstutaitis gimė. Yra žinoma, kad tai įvyko Senuosiuose Trakuose apie 1350-uosius metus. Bet už tai istoriniai šaltiniai aiškiai byloja, kad jo gyvybė užgeso 1430 m. spalio 27 d. tarp šios pilies sienų.“
Iš pat pradžių Trakų istorijos muziejus pats savo jėgomis organizavo renginius, skirtus apžvelgti Vytauto Didžiojo asmenybę, gyvenimą, pilies istoriją. Vėliau pradėjo kviesti profesionalius mokslininkus, kurie gali dar daugiau atskleisti žinių apie šią epochą.

Pranešimą skaito Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas
prof. dr. Rimvydas Petrauskas

 

Vytautas Didysis ir Bažnyčia

2018-ieji paskelbti Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo vainikavimo Popiežiaus atsiųstomis karūnomis 300-osiomis minėjimo metais. Stebuklingasis Mergelės Marijos atvaizdas yra Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje, kurią 1409 m.
fundavo pats Vytautas Didysis. Todėl neveltui šio vakaro pranešėjas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Pet­rauskas savo pranešimą pavadino „Kristaus apaštalas ir Marijos riteris: didžiojo kunigaikščio bažnytinės fundacijos“.
„Kiekvieno žmogaus santykis su tikėjimu, kaip ir Vytauto atveju, prasideda nuo krikšto, – pradeda pranešimą istorikas prof. dr.   R. Petrauskas. – Apie Vytauto veiklą išlikusių istorinių šaltinių yra nemažai, bet apie jo asmeninį pamaldumą liudijimų nedaug. Tai labai kontrastuoja, jeigu lygintume jį su Vytauto pusbroliu, Lenkijos karaliumi Jogaila. Šaltiniai daug mini apie jo tikėjimą. Apie tai rašė ir lenkų istorikas Jonušas Dlugošas. Nemažai žinoma ir apie Vytauto pirmosios žmonos Onos pamaldumą. Tai liudija 1400 m. piligriminė kelionė į Vokiečių ordino žemes Prūsijoje, kur ji lankė šventąsias vietas.“
Vytauto religinė situacija kelis kartus buvo kebli, nes jam teko keisti tikėjimą ir savo krikščionišką vardą. Todėl dažnai istorikai, remdamiesi šiais faktais, naudojo savoką „religinis pragmatizmas“. Siekdamas kryžiuočių paramos kovoje su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1383 m.
spalio 21 d. Tepliuvoje apsikrikštijo kaip Vygandas (Wigand). 1385 m. Jogaila sudarė Krėvos sutartį su Lenkija, pagal kurią vedė Lenkijos karalienę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi Vladislovu II Jogaila. Sudarant sutartį dalyvavo ir Vytautas, kuris 1386 m. vasario 15 d. buvo pakrikštytas jau kaip Aleksandras. „Tik būdamas kataliku, tokiu kaip Jogaila, Vytautas galėjo pretenduoti į valdžią centrinėse Lietuvos teritorijos žemėse, – aiškina istorikas. – Aleksandro vardas buvo pasirinktas neatsitiktinai, o sietinas su tuo metu viduramžiais sklandžiusia Aleksandro Makedoniečio legenda. Tiek katalikiškuose, tiek stačiakiškuose kraštuose Aleksandras buvo laikomas kilmingųjų vardu.“ Vytautas rėmė ir Stačiatikių Bažnyčią, skyrė fundacijas, bandė iš Konstantinopolio patriarcho iškovoti Lietuvai atskirą metropolitą, net siekė Bažnytinės unijos tarp katalikų ir stačiatikių. Bet, žinoma, po 1386 m. krikšto Vytautas pirmiausia buvo katalikiškas monarchas. Jam buvo svarbu plėtoti tokį įvaizdį, ypač vykstant konfliktams su Vokiečių ordinu. Nes konfliktų metu ordinas siekė jį diskredituoti kaip naują katalikų valdovą Vakarų Europos valdovų dvaruose ir Lietuvos monarchui teko į tai reaguoti. „Tik įsitvirtinęs Lietuvos soste Vytautas ir dokumentuose, ir raštuose, ir antspauduose deklaravo katalikiško monarcho savimonę, – teigia prof. dr. R. Petrauskas. –  1394 m. surengtas pirmas Lietuvos istorijoje Kryžiaus žygis. Vytautas su Jogaila iš Popiežiaus Bonifaco IX gavo specialią bulę – Šventasis Tėvas paskelbė Kryžiaus žygį prieš totorius. Lietuva, anksčiau buvusi Kryžiaus žygio objektu, dabar pati tampa Kryžiaus žygio organizavimo vieta.“
Vytauto katalikiška savimonė deklaruojama ir vėliau. 1398 m. Salyno sutartimi pabrėžiamas siekis plėsti krikščionybę mūsų kraštuose. 1415 m. Vytauto ir Jogailos laiške Konstancos bažnytiniam susirinkimui rašoma, kad jie pasirengę padėti Romos karaliui kovoje prieš totorius, kad pasirodytų esą „patikimiausias katalikų tikėjimo skydas“.
„Vytautui Didžiajam, kaip monarchui, teko rūpintis bažnytine organizacija valstybėje, – teigė prof. dr. R. Petrauskas. –  Kaip manoma, Vytauto ir Jogailos laikais parapijinių bažnyčių įsteigta ne tiek ir daug – apie 10. Su Vytauto mirtimi jų buvo 30. Tai nėra dideli skaičiai. Bet greičiausiai tokie buvo tuometinės visuomenės poreikiai ir valdovo galimybės.“ Iš pradžių bažnyčios buvo įsteigtos pagrindiniuose valdovo rezidenciniuose miestuose, tokiuose kaip Trakai, Gardinas, Kaunas, Naugardukas, po to – valstybės periferinėse teritorijose.

Renginio, skirto paminėti Vytauto Didžiojo mirties metines, dalyviai: pirmoje eilėje –
Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas bei Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėja Brigita Balčytienė, trečioje eilėje – Trakų istorijos muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja Irena Senulienė

„Tuometiniame valdovo dvare virė muzikinis gyvenimas, – po profesoriaus pranešimo renginio estafetę perėmė Trakų meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja Ieva Tijūnelienė. – Yra žinoma, kad 1408 m. Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas Jungingenas atsiuntė Vytauto žmonai Onai dovanų neįprastą daiktą –  lavikordą – šiuolaikinio fortepijono pirmtaką.“ Toliau susirinkusiesiems Trakų meno mokyklos auk­lėtiniai ir mokytojai atliko meninę programą. Birbynių ansamblis –mokytojas Kastytis Mikiška, Kristupas Kiršis, Džiugas Dikinis, Aurimas Moisevičius – sugrojo  J. Švedo kūrinį „Daina be žodžių“, o smuikininkių trio – mokytoja Ieva Tijūnėlienė, Akvilė Večerinskaitė, Aneta Vaškelytė – atliko G. F. Hendelio „Maršą“.

Smuikininkių trio – (iš kairės) mokytoja Ieva Tijūnėlienė, Akvilė Večerinskaitė, Aneta Vaškelytė

Saksofonininkas Hubertas Tomaševič (mok. Nojus Jurkus) ir koncertmeisterė Rasa Kanišauskaitė žiūrovams atliko C. Debussy pjesę „La plus que lente“ ir M. Marchesi „Moderato“. Birbynininkas Kristupas Kiršis (mok. Kastytis Mikiška) ir koncertmeisterė Jovita Tumasonienė sugrojo J. Pachelbel kūrinį „Kanonas“. Akordeonininkas Erikas Sadauskas (mok. Rasa Mikiškienė) pristatė Č. Doblašo „Koncertino“. Pianistė Airidė Stankevičiūtė (mok. Rasa Kanišauskaitė) fortepijonu atliko V. Majorovo pjesę „Paveiksliukas iš Italijos“.
Publika negailėjo muzikantams aplodismentų už nuostabų pasirodymą.

Dvaro koplyčia

Svarbus viduramžių valdovo dvaro akcentas – koplyčia. Todėl labai simboliška, kad tądien Salos pilyje buvo atidaryta ir koplyčia, kuri, kaip liudijama surinkus istorinius duomenis, buvo įrengta Salos pilies pagrindinio bokšto-donžono penktame aukšte, kur buvo rasti sieninės tapybos ir žvaigždžių skliautų fragmentai.
„Niekas nežino, kaip ji atrodė. Mes pasirinkome pačią gražiausią patalpą ir nutarėmė, kad čia turėtų būti koplyčia, – susirinkusiesiems koplyčios atidarymo proga kalbėjo Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas. – Pirmiausia reikėjo patalpą restauruoti ir po to įrengti jos interjerą. Tam turėjome surasti bendraminčių, kolegų, kurie padėtų visus sumanymus sujungti į darnią visumą.“

Koplyčios atidarymo proga bendroje nuotraukoje įsiamžino (iš kairės) Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas, Rimas Lajauskas, Vytautas Šliamka, Virginijus Stančikas, prof. Giedrius Kazimierėnas, Audronė Čyžienė, Nerijus Baublys, Liuda Stankevičienė

Koplyčios interjerą sukūrė Liuda Stankevičienė, vitražistas Nerijus Baublys, medžio drožėjas, dailininkas Virginijus Stančikas, kalvis Vytautas Šliamka. Menamo altoriaus vietoje eksponuojamas tapytojo prof. Giedriaus Kazimierėno sukurtas poliptikas „Pieta“. Autorius pasirinko biblinį motyvą, Nukryžiavimo sceną, nes tai kartu atspindi ir Vytauto Didžiojo gyvenimo pabaigos dramą –neįvykusią karūnaciją – bei susiję su šiandienos pasaulio egzistencinėmis problemomis.
Visi, kurie prisidėjo prie kop-lyčios atkūrimo, nusifotografavo bendroje nuotraukoje, juos sveikino atėję draugai, bičiuliai ir giminės. O smuikininkė Sigita Railaitė-Sičiūnienė visus pradžiugino atlikusi muzikinį kūrinį.

Tapytojo prof. Giedriaus Kazimierėno sukurtas poliptikas „Pieta“

Tokio įvykio nepraleido ir dovaną prof. Giedriui Kazimierėnui įteikė Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas prof. Eugenijus Jovaiša, kuris dažnai dalyvauja Trakų istorijos muziejaus organizuojamuose renginiuose.
Visi norintys pasigrožėti koplyčia, gali į ją patekti iš anksto užsiregistravus (iki 10 žmonių grupė) už pilies bilieto kainą. Registracija el. p. gidai@trakaimuziejus.lt arba tel. +370 528 53 946.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Autorės nuotr.

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *