Vytautavos parapijiečiai šventė deimantines vestuves

Parašyta: 2018-10-22 | Kategorija: Naujienos, Onuškis |

Vytautavos parapijos istorija

Vasario 16-osios akto signataras Donatas Malinauskas jam priklausiusį Stanislavovos palivarką pavadino Vytautava. Spėtina, kad tai susiję su 1933 m. nepavykusiu bandymu pastatyti Vilniaus katedroje paminklą-sarkofagą. 1934 m.
signataras padovanojo Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai 20 ha žemės iš buvusio Stanislavovos palivarko. Tačiau naujos parapijos kūrimas ir bažnyčios steigimas užtruko dėl žemės nuosavybės įteisinimo formalumų.
1936 m. vyskupas Juozapas Kukta naujai Vytautavos parapijai steigti sudarė komisiją. Tų pačių metų rugpjūčio 19 d. komisija išrinko vietą bažnyčiai Donato Malinausko Paulinavos palivarke, priskyrė parapijai dalį gretimų parapijų tikinčiųjų.
1937 m. buvo pradėti parceliuoti Donato Malinausko dvarai. Jis atsisakė savo žemės ir išsikėlė gyventi į Alvitą. Iš jo parceliuojamų dvarų žemės gavo 135 žmonės. 1938 m. liepos 28 d. į Vytautavą atvyko Kaišiadorių bažnyčios turtų valdymo komisija apžiūrėti Vytautavos bažnyčios žemės bei parinkti vietą bažnyčios ir trobesių statybai.
1939 m. balandžio 12 d. vyskupas Juozapas Kukta į Onuškį klebonauti pasiuntė kunigą Nikodemą Švogžlį-Milžiną, įpareigojo jį suorganizuoti naują parapiją bei nedelsiant pastatyti ir įrengti laikiną bažnyčią. Buvo iškviesti matininkas-architektas ir revizorius, kurie suplanavo būsimąją Vytautavą su alėjomis, gatvėmis, aikšte. Paskyrė sklypus krautuvei, pieninei, parapijos salei, namų statybai. Pagrindinė gatvė buvo pavadinta Vytauto gatve, iš jos turėjo matytis Vytauto Didžiojo paminklas, stovintis priešais akmeninę bažnyčią. Buvo numatyta ant aukšto akmeninio monumento pastatyti gelžbetoninę Vytauto skulptūrą. Vytautas vienoje rankoje turėjo laikyti iškėlęs kryžių, kita turėjo būti pasirėmęs į sunkų dviašmenį kalaviją, o valdovo žvilgsnis turėjo būti nukreiptas į netoliese esančius Trakus.
Visi planai žlugo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. 1939 m.
spalio 10 d. buvo sudaryta Lietuvos ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė vėl įžengė Vilnių. Tai buvo didžiulis geopolitinis Antano Smetonos ir tautininkų laimėjimas. 1939 m. spalį atgavus Vilniaus kraštą, visi išskubėjo į Vilnių, o Vytautavoje liko tik laikina bažnyčia, jos dvarelis ir parapija. Dideli sumanymai taip ir nebuvo neįgyvendinti, o laikina bažnyčia tapo nuolatine.

Atvyko pasveikinti Leokadijos ir Jono Vaškevičių deimantinių vestuvių proga Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė

Deimantinės vestuvės

Praeitą šeštadienį, spalio 13 d., Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Tąkart proga buvo ypatinga. Susirinkusieji bažnyčioje šventė Vytautavos parapijiečių iš Juljanavos kaimo Leokadijos ir Jono Vaškevičių bendro gyvenimo 60-ties metų sukaktį – deimantines vestuves. Sutuoktiniai nuolatos lanko Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Per Didžiuosius Šv. Antano atlaidus Vytautavoje Vaškevičiai pagamina bidoną giros. Kaip sakė Onuškio, Vytautavos ir Žilinų parapijų klebonas Algimantas Gaidukevičius, tai pirmas atvejis parapijoje, kai sutuoktiniai švenčia deimantines vestuves. Poros pasveikinti atvyko ir Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė.

Gausi Leokadijos ir Jono Vaškevičių šeima Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje

Jonas Vaškevičius gimė 1931 m.Spindžių kaime Antano ir Zofijos Vaškevičių šeimoje. Kartu augo dar trys broliai Antanas, Povilas ir Vaclovas bei sesutė Genė. Deja, šeima anksti neteko motinos, todėl Jonas praktiškai jos neprisimena.
Leokadija Gaidukevičiūtė-Vaškevičienė, gimusi Stefanijos ir Mykolo Gaidukevičių šeimoje, irgi vietinė. Kaip ir Jonas, ji irgi lankė Gervynių mokyklą (pastatas yra išlikęs iki šiol). Kartu šeimoje augo ir sesutė Vaclava, kuri, deja, dabar jau yra mirusi. 1954 m. nuo tuberkuliozės mirė šeimos galva, tad likusiai mamai su dviem dukromis išgyventi nebuvo lengva. „Buvo sunkūs laikai, tačiau mano mama buvo labai darbšti, mokėjo viską – ir siūti, ir megzti. Ir aš viską moku – net arti galiu, – apie jaunystės metus pasakoja Leokadija Vaškevičienė. – Tais laikais nebuvo kuo apsiauti. Pamename, kaip žmonės laukė iš Maskvos atvežamų guminių batų. Žiemą mama mums veltinius vėlė.“
Minint tokią gražią vedybinio gyvenimo sukaktį, paklausėme Jono, kaip jis sutiko savo antrąją gyvenimo pusę. Vyras šypsosi: „Kai gyvenau Spindžiuose, eidavau per jos tėvų kiemą į darbą. Maža mergaitė vis su manimi sveikindavosi. Aš tuo metu jau buvau aukštas vaikinas. Taip mergaitė pamažu užaugo…“ 1958 m. spalio 26 d. dviejų jaunų žmonių širdys susijungė ir jiedu tapo šeima.
Iš pradžių Vaškevičių šeimoje Spindžių kaime gimė dukra Rima ir sūnus Henrikas. 1962 m. šeima persikraustė gyventi į Juljanavos kaimą. Ten pasaulį išvydo dar dvi dukros – Danguolė ir Violeta. Tėvai džiaugiasi, kad nė vienas iš vaikų neemigravo, dirba sostinėje. Vaikai tėvams padovanojo 7 anūkus: Liną ir Gretą, Ernestą ir Brigitą, Vilmą ir Mantą bei Eveliną, o pastarieji – tris proanūkius: Roką, Jokūbą ir Vakarę.

Onuškio, Vytautavos ir Žilinų parapijų klebonas Algimantas Gaidukevičius (pirmas iš kairės), altaristas Ignas Kavaliauskas, Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė (antra iš kairės) bei Leokadija ir Jonas Vaškevičiai su giminėmis įsiamžino bendroje nuotraukoje

Leokadija ir Jonas Vaškevičiai visą gyvenimą ir praleido Juljanavos kaime. Iš pradžių dirbo Ismonių kolūkyje, po to perėjo į Panošiškių. Po sunkių darbų kolūkyje, grįžus namo, sutuoktinių laukė ne poilsis, kaip dabar jaunimas propaguoja, o namų ruoša, gyvuliai, daržai ir kt. Dabar Leokadija stebisi jaunimu, kurie dejuoja, kad pavargo darbe: „Kad jaunimas nors mėnesį pamėgintų dirbti kaip mes tada kolūkyje, po to darbo namie dar palakstytų aplink gyvulius, daržus apravėtų. Ankščiau kiekvienas norėjo turėti gabalėlį savo žemės dirbti, o dabar laukai dirvonuoja, niekas nenori nieko daryti.“ Paklausus deimantinės poros, kas gi vis dėlto buvo sunkiausia per tuos bendrus gyvenimo metus, jie vienbalsiai atsako: „Nieko“. Pora tvirtina, kad kai esi jaunas, viskas yra įveikiama. O dabar – vaikai užauginti, yra anūkai, proanūkiai, jie aplanko juos, padeda, tad nėra kuo skųstis.
„Trakų žemė“ taip pat sveikina garbią porą deimantinių vestuvių proga, linkėdama jiems laimės, stiprios sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.

Onuškio, Vytautavos ir Žilinų parapijų klebono Algimanto Gaidukevičiaus ir altaristos Igno Kavaliausko sveikinimas Leokadijai ir Jonui Vaškevičiams 60-ties metų bendro gyvenimo proga

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,
Juozas KARENIAUSKAS
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *