Vytauto veidas pagal Edmundą Zenoną Malūką

Parašyta: 2015-07-27 | Kategorija: Naujienos, Savivaldybė, Trakai |
Edmundo Z. Malūko jubiliejus Trakų bibliotekoje

Edmundo Z. Malūko jubiliejus Trakų bibliotekoje

Interneto platybėse mirga mūsų kraštiečio, rašytojo Edmundo Zenono Malūko biografijos detalės, įvairių laikmečių interviu. Biografija tikrai nenuobodi, pabandykite suskaičiuoti, kelių galų meistras yra šis žmogus, gal net tiksliau – asmenybė: veterinarijos gydytojas, mokslinis bendradarbis, patentininkas, savivaldybės spaudos atstovas, meras ir romanų autorius.  „Devyni amatai – dešimtas pašaukimas”, kartą žinomą patarlę perfrazavo jaunas poetas. Balandžio mėnesį septyniasdešimtmečio jubiliejų atšventęs ir savo pašaukimą pilnai atliepęs autorius Trakų bibliotekoje dalijosi naujo istorinio romano „Vytauto žemė” rašymo ypatumais. Iki šiol rašęs detektyvinius romanus (kai kas vadina juos bulvariniais), ištikimai spausdinantis savo kūrybą ne pačioje didžiausioje leidykloje „Magilė”, įsikūrusioje Panevėžyje, E. Z. Malūkas yra pasiekęs neįtikėtinų tiražų rekordų – iki 492 tūkst., o kur dar pakartotiniai leidimai! Parašęs „Karalienę Barborą”, E. Z. Malūkas pasilypėjo ant istorinių romanų kartelės ir nebenori nulipti, nors darbas sunkus. Jau keturis metus iš metraščių, archyvinės medžiagos, konsultuodamasis su istorike Inga Baranauskiene, daug kartų permąstydamas ir perrašydamas, dėliodamas lyg mozaiką iš gabaliukų, kuria Vytauto portretą romane „Vytauto žemė”. Autoriaus „Feisbuko” profilyje galima išvysti ne tik jautrią stygą užkabinančius įrašus apie sparčiai link šimtmečio artėjančios ir prarandančios atmintį mamos kantrų slaugymą, bet ir karts nuo karto įdedamas romano ištraukas. Trakų bibliotekos skaitytojams bei svečiams E. Z. Malūko 70-ojo jubiliejaus proga teko garbės akis į akį susitikti su nuoširdžiu ir skardžiabalsiu jubiliatu ir pasiklausyti romano kūrimo subtilybių.

„Istorinio romano rašymas reikalauja specifiškumo. Tai labai sunkus žanras. Reikia meistriškumo, istorijos žinojimo. Daugialypio, polifoninio, daugiasluoksnio žinojimo: ką valgė, kaip šoko, kokiais instrumentais grojo, kokie buvo papročiai, teisė, kaip medžiojo, kaip reiškėsi milysta (žodžio „meilė“ nebuvo) ir t.t. Ypač svarbus pagrindinio personažo Vytauto paveikslas, taip pat Jogailos, lenkų didikų, Lietuvos diduomenės, žemaičių etmonų, pagonybės vaidmuo”, – tokiomis mintimis apie istorinio romano rašymą viename interviu prieš metus dalinosi autorius.

 

Kaip išsirutulioja „sultinga istorija”? 

Jubiliejiniame renginyje dalyvavo Trakų savivaldybės merė Edita Rudelienė, Seimo narė Dangutė Mikutienė, „Trakų žemės” bei „Vorutos” leidėjas Juozas Vercinkevičius, Trakų krašto literatų draugijos pirmininkė Teresės Balkutė-Zolotuchinienė. Merė pasveikino Edmundą Malūką praėjusio jubiliejaus proga, prisiminusi jo darbą savivaldybėje bei optimizmu trykštantį bendravimą, Dangutė Mikutienė pasveikinusi iškėlė Vytauto gimtinėje gimstančio kūrinio svarbą ir atsakomybę už jį. O leidėjas Juozas Vercinkevičius priminė Sofijos Vytautaitės, vienintelės Vytauto dukters, nutekėjusios į Maskvą ir tapusios Maskvos kunigaikštiene, istoriją ir ragino neužmiršti šios svarbios Lietuvai istorinės asmenybės.

Edmundas Malūkas padėkojęs prisipažino, kad šiuo metu beprotiškai skuba ir nori pabaigti istorinį romaną. Rašąs jį jau seniai, kiekvieną dieną sunkiąs iš savęs sultis ir jam sunkiai sekasi. Pavyzdžiui, minėtąją dieną atsikėlęs penktą valandą ryto ir iki pusės šešių mąstęs, ką turėtų parašyti. Užduotis buvo tokia: į Lucką atjojo Maskvos Didžiojo kunigaikščio sūnus Vasilijus I-asis pas Vytauto dukrą Sofiją. Jai tuo metu tik penkiolika metų (gimusi 1371 m. ). Sofija Vytautaitė vėliau ištekėjo už Vasilijaus ir pagimdė jam devynis vaikus, po jo mirties tapo Rusijos cariene. Pasak autoriaus, būtent nuo Sofijos prasidėjo carų dinastija. Edmundas Z. Malūkas skaitytojams paskaitė ištrauką – motinos kunigaikštienės Onos pokalbį su jaunąja Sofija. Atjojus Vasilijui, Sofija pasipuošia. Kita užduotis – sudėlioti ir „iššifruoti” papuošalus bei kitas detales: marškiniai plačiomis rankovėmis, prisiuvamais raišteliais, vadinasi – keičiami; galvos apgalvis iš sidabro – autorius pasitikrina „Vikipedijoje”, pasižiūri LDK senovės moterų papročius, Krėvos archeologinius kasinėjimus; sidabrinis vainikas su palmetėmis – sidabrinis vainikas su gamtos siužetais ir gyvybės medžio simbolika. Antsmilkiniai, koltai – taip pat iš tenai. Skambaliukai, tabaluojantys prie moters papuošalų – išmušti spurgeliais, su nuokaromis ant ausų. Liemenė pakišta po krūtine, o kokios ji medžiagos? Rašytojas vėl ieško, ar buvo tuo metu aksomo? Domisi, kada atsirado aksomas, kitos medžiagos.

Kai išvaizda apibūdinta, toliau romanistas kelia klausimą, ką Sofija gali kalbėti su Vasilijumi motinai girdint, kaip turi elgtis jauna moteris šalia vyro, kuris jai patinka, bando įsivaizduoti, kas patiktų jam. Toliau gaivinamos istorinės vietos – Sofijos Vytautaitės pasivaikščiojimas Trakų turguje prie Rotušės, kur dabar yra šv. Jono Nepomuko skulptūra.

Daug ko atsisakęs kunigaikštis

Pasak Edmundo Z. Malūko, užduotis yra nelengva, o Lietuvoje romano apie Vytautą Didįjį nėra parašyta. Tvirtino negalįs tiksliai apčiuopti valdovo asmenybės. Panašu, kad klausimų daugiau, negu atsakymų. Pavyzdžiui, kodėl keturis kartus Jogailos išduotas Vytautas vis viena jam atleido? Onos brolis Sudimantas išdavė Vytautą, kada Vytautas antrą kartą ėjo pas kryžiuočius, norėjo užimti Vilnių jėga. Būtent Sudimantas, buvęs jo draugas ir išdavė nepaprastai įniršęs, kad Vytautas pasirodė ne silpno būdo, bet minkštaširdis Jogailos atžvilgiu.

Kai Ordinas Vytautui kartu su žemaičių kariuomene siūlė paimti Vilnių bei nustumti Jogailą, jis tuo nepasinaudojo. Čekų seimas išrinko Vytautą savo karaliumi, bet jis nenuvyko atsiimti karūnos.

Kai mirė Vasilijus I-asis, Vytauto dukros Sofijos vyras, ji jau turėjo nemažai vaikų. Vytautą kvietė: „Atjok ir valdyk Maskvą”, bet jis nenujojo.

1430 m. buvo ruošiamasi Vytauto karūnavimui. Vienas iš variantų, kad lenkai perėmė tą delegaciją, kurioje buvo šventinta karūna ir paskui ją perskėlė pusiau. Jis, kaip Lenkijos karalius, neįsakė savo auksakaliui per naktį nukalti jam naujos karūnos, nors galėjo tai padaryti.

Štai tad tokie kilo autoriui pasvarstymai. Anot jo, susidaro įspūdis, kad Vytautas buvo išdidus, turėjo daug vidinės jėgos. Kuomet Jogaila vedė Jadvygą, Vytautą vertė prisiekti Lenkijai ir karūnai nepakelti kardo prieš Lenkiją. Anot autoriaus, Vytauto buvo bijomasi, todėl jam neatiduota Trakų kunigaikštija, Vytauto tėvonija. Atidavė lėbautojui bei mergininkui Skirgailai. Skirgaila – labai geras personažas rašymui. Jau ten pasidraskyti yra kur, daro išvadą apie Skirgailą autorius.

Beje, niekur nėra įrašų, kad iki 37 metų Jogaila būtų turėjęs moterų. Ir Vytautas taip pat – barzda jam neaugo, kalbėjo plonu balsu, buvo moteriško veido. Pasikonsultavęs su genetikais sužinojo, kad čia gali būti genetinė mutacija, netgi papildoma X chromosoma. Bet pasakytas sakinys, kad Jogaila savo žmonų meilužius (jis buvo keturis sykius vedęs) uždarė į kalėjimą. O Vytautas žudė. Vadinasi, buvo vienas kitas, kurį nužudė. Štai šitoje vietoje reikia padaryti „sultingą” istoriją.

To meto Trakai, ryšiai su Krymu

Trakų turgus, po kurį vienoje kūrinio ištraukoje vaikščioja Sofija Vytautaitė su motina Ona, tuo metu buvo vienas didžiausių apylinkėse. Gardino, Trakų ir Rygos turgūs –  patys didžiausi, Vilniaus tuo metu tik kūrėsi. 1323 m., kai Vilnius pirmą kartą buvo paminėtas, jo plotas užėmė 34 ha. Pradžioje buvo tik Gedimino pilis, žvejų kaimas ir brasta per Nerį. Paskui atsirado Polocko gatvė, Trakų gatvė… O Ryga tuo metu buvo vos 17 ha. Šis miestas buvo Livonijos ordino tvirtovė. „Ar galime įsivaizduoti, kad 1323 m., o atmetus dar šiek tiek – 1256 m., Mindaugo laikais, koks buvo Vilnius?” – klausia Edmundas Z. Malūkas. O Trakai tuo metu buvo dideli. Čia užsukdavo pirkliai net iš gintaro ir iš šilko kelių. Gintaro ir šilko pirklių citadelė tuo metu buvo Kaffa, miestas pietiniame Kryme. Kai Vytautas nuvyko į Feodosiją chano Tochtamyšo kvietimu, jis susižavėjo tenykšte tvarka. Vytautą sužavėjo tai, kad turgūs saugomi, pirklių gurguoles lydi apsauga. Patikimiausi sargai buvo karaimai. Tuomet Vytautas pamanė, kad ir jam tokių reikia.

Diskusija su skaitytojais, rašymo užkulisiai. Nepelnytai užmiršta Sofija Vytautaitė

Po kūrinio aptarimo, klausytojai uždavė klausimų. Teiravosi, ar rašytojui pirmiausia gimsta mintis, o paskui jis ieško istorinio pagrindo, ar pradžioje susirenka istorinius faktus, o paskui pradeda rašyti. E. Z. Malūkas atsakė, kad ieško „sultingo” siužeto – kad nebūtų vien tik karai, dalyvautų veikėjai, vyktų buitinės scenos ir taip toliau. Kreipiasi į istorikę Ingą Baranauskienę, apsiėmusią jį konsultuoti. Kai tik nusiunčia jai tekstą, I. Baranauskienė visuomet atsiunčia labai kritišką atsakymą: taip nebuvo, taip negalėjo būti. Liepia jam nesiimti tos temos, nes čia ne jo nosiai. E. Z. Malūkas sakosi visa tai „prarijąs” ir po truputį rašąs toliau. Susitinka Anykščiuose ir su istoriku Tomu Baranausku – vis taikosi pabūti ten, kur jiedu su Inga skaito paskaitas. Paskui pamanė, jeigu visą laiką ką parašęs siųs Ingai Baranauskienei, o paskui gaus krūvą pastabų, bus sunku. Todėl nusprendė pirma viską parašysiąs, tuomet atiduosiąs leidėjai, o leidėja tegul konsultuojasi su istorike.

Vėliau buvo klausiama, kodėl E. Malūkas naudojasi „Vikipedija” – juk tai nėra labai patikimas šaltinis. Autorius pakomentavo, kad tai esąs labai geras klausimas. Istorikai sako, kad „Vikipedija” pasitikėti negalima, tad kuo gi tikėti, jei ten rašo istorikai? Kai reikėjo tam tikros medžiagos, pasišnekėjo su Alfredu Bumblausku Trakų pilyje. Yra išlikę Vytauto kanceliarijos 430 raštų. Pasiūlė A. Bumblauskui duoti, pavyzdžiui, studentams kursinį darbą ir išleisti po vieną laišką. Per 2-3 metus visi laiškai būtų išversti. O jis atsakęs – o kas paliudys, ar tiksliai išversta? Kiekvienas vertimas turi būti su paliudijimu.

Kai E. Z. Malūkas rašė apie Barborą Radvilaitę, naudojosi labai vertinga knyga „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kasdienis gyvenimas”. Tai didžiulė knyga, kurioje – teismų išrašai, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto laiškai ir daug kitos vertingos, faktinės medžiagos. Iš tos faktinės medžiagos buvo galima atsekti, kokia kalba buvo tuo metu. O šiuo atveju to nėra. Autorius sakė įnikęs į sinonimų žodyną ir ten ieškąs prasmių. Sinonimų žodyne – ne vien senovinės prasmės, bet yra visokių – ir pavyzdžiui V. Bubnio ar kitų, kurie rašė ir atitinkamu metu panaudojo tam tikrą žodį. Ten įdėti žodžiai pacituojami kaip sinonimai. Pavyzdžiui, šiandienos žodis „prisiduoti”. Tas žodis yra senovinis, reiškia „papasakoti”.

Pasak Dangutės Mikutienės, Vytautas yra idealizuotas, tautai svarbu kažkuo tikėti. Taip atsiranda ir tam tikras saugumo jausmas, ir savastis. Vytautu mes didžiuojamės. Ar E. Z. Malūkas supranta, kokia didelė atsakomybė rašyti apie Vytautą?

Autorius ir buvęs politikas pajuokavo, kad parašė Vytautą turint meilužę, o leidėja iš karto paprieštaravo, kad taip negali būti.

Ar Vytauto kaip kontraversiškos asmenybės pateikimas susilauks daugiau skaitytojų dėmesio, toliau klausė D. Mikutienė. Vieni gali pulti skaityti, o kiti – reaguoti neigiamai ir sakyti, kad Vytautas toks nebuvo.

Autorius atsakė, kad visą romaną buvo jau parašęs ir nusiuntęs į leidyklą. Leidėja pasakė, kad vėl verčiąs tą pačią vagą – vėl karai ir panašiai, nors pats autorius sako labiau viską „sužmoginęs”. Tuomet atidėjo rankraštį, o dabar nori eiti iki galo. Kodėl tiek vargsta? Turi vilties. Apie Vytautą nė vienas nėra matęs nei spektaklio, nei dramos, nėra apie jį romano.

Leidėjas ir redaktorius Juozas Vercinkevičius padėkojo rašančių bendruomenės vardu ir už tai, kad Edmundas Z. Malūkas rašo apie Vytautą Didįjį. Bet jį labiausiai dominanti Sofija Vytautaitė. Pats turėjęs laimės būti Kremliuje, matyti jos sarkofagą. Mūsų visuomenė visai nežino Sofijos ir neturi supratimo, kas ji yra, pasak redaktoriaus. “Trakų žemė” siūlė Trakų pradinę mokyklą pavadinti Sofijos Vytautaitės vardu, bet pasiūlymas buvo atmestas. Mokyklos nuomone, tai turėtų būti tėvų sprendimas, stebėjosi, kodėl reikalingas šis pavadinimas, Birutės vardu siūlė pavadinti. Pasak leidėjo Juozo Vercinkevičiaus, mūsų visuomenėje daug žinoma apie Barborą Radvilaitę, bet apie Sofiją Vytautaitę nieko nėra. Taip pat siūlė pavadinti gatvę Sofijos Vytautaitės vardu, bet irgi liko nesuprastas. Pridūrė labai laukiantis romano, kadangi apie Vytautą romano nėra, o ką jau kalbėti apie Sofiją Vytautaitę.

Sofija Vytautaitė Lietuvos istorijoje – didžioji moteris. Rusų kalba apie ją literatūros ir šaltinių yra labai daug, jie yra netyrinėti. Niekas iš Lietuvos mokslininkų ja nesidomi. Ji valdė Maskvos kunigaikštystę daug dešimtmečių, bet čia yra įvairių istorinių siužetų. Sofija mirė 82 metų, vienuolyne, palaidota Sofijos Inokos (rus.„vienuolės”) vardu.

Rūta SUCHODOLSKYTĖ

Autorės nuotr.

veido valymas

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *