Žolinės atlaidai Trakuose

Parašyta: 2013-08-09 | Kategorija: Naujienos, Trakai |

Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti, javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Graži ta diena, lyg būtų atėjęs metas atsisveikinti su vasara.  Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena, tai derliaus brandos, sotumo, padėkos šventė.

 Senovės baltai  Žolinę skyrė užaugusio ir subrendusio derliaus pagerbimo apeigoms atlikti ir atiduoti aukas. Lietuvių tauta buvo išplėtojusi žemės dievybės kultą. Kokiais vardais ji buvo vadinama, mes galime tik spėlioti. Labai gerai išsilaikiusiuose prūsiškuose šaltiniuose, taip pat ir Žemaitijoje dažnai minimas Žemynos vardas. Ji ir Žemėpatis yra pora, kuri globoja žemdirbystės darbus, žemdirbio triūsą. Latviai turi panašią žemės deivę Marą. Žemės kultas baltams, matyt, buvo labai stiprus ir svarbus.

Mes turime daugybę papročių, kurie išlikę iki mūsų laikų ar nuotrupomis, ar aidais, ar reliktais, kurie kalba apie žemės šventumą. Žemė lietuviui visada buvo šventa. Daugiau nei du tūkstantmečius garbinama Lietuviška moteriška žemės dievybė Žemyna. Šis vardas nekelia abejonių, nes yra minimas senuose šaltiniuose nuo Tacito laikų. Jau Tacitas užsimena apie lietuvio pagarbą žemei ir gerą žemdirbystę. Tai pirmieji mūsų eros amžiai.

Rugpjūčio vidurys – tai  metas, kai reikia padėkoti už gerą derlių, puikius metus. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Kad toji padėka būtų visuotinė, raginama metus visus darbus susitikti su giminėmis, kaimynais, bičiuliais ir pasidalinti pilnatvės džiaugsmu ir gėrybėmis.

Giminės sueiga

Senovėje Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Per Žolinę būdavo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Žmonės per Žolinę visada šventei padarydavo alaus, giros, vaišinosi namie iškepta naujo derliaus duona. Dalijosi naujo derliaus duona linkėdami, kad namai būtų gausūs gėrybėmis. Trokšdami, jog kitąmet derlius būtų geras, pirmąjį kepalą apjuosdavo rugių kasa. Duona įveikia visas negandas, todėl iš šventės niekas neišeina neatsilaužęs duonos. Ji visų pirma yra gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas kasdieninės duonos, burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona yra gerovės, laimės, vaisingumo simbolis. Tam, kad ant stalo būtų duonos, nueinamas ilgas kelias: pasėtas grūdas vėliau numiršta, kad pavasarį prisikeltų, tada brandinamas, kuliamas. Viskas – kaip žmogaus gyvenime.

Žolinės puokštė

Žolinių puokštėje – visas metų derlius. Vienas įdomiausių šventės atributų – Žolinės puokštė, į kurią senovėje buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Moterys lenktyniaudavo, kuri suriš gražesnę puokštę Žolinei, mat kiekviena žolė puokštėje turi ypatingą reikšmę, galią ar istoriją. Iš pradžių rinkti tik javai, kiečiai, bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta gūžė kopūsto. Gėles rišti imta kiek vėliau. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles. Duoklę gamtai, tradicijoms atiduodavo laukuose ieškodamos dobilų, aguonų, vėdrynų, čiobrelių, rūtų, diemedžių, karklų, jurginų. Tikėta: jei neturi puokštės, velnias uodegą į rankas įkiš. Į Žolinės puokštę privalu įdėti kiečio šakelę – gyvasties simbolį. Moterys ir merginos darželiuose Žolinei išsaugodavo gražiausias gėles kaip pagarbos ženklą. Džiaugsmas Žolinių puokštę turėti, kai griaudžia perkūnas – pasmilkyta puokštė apgina nuo nelaimių, o sunkiai susirgus iš puokštės reikia išvirti arbatos. Į naujo namo kertinį kampą dedama Žolinės žolelių, taip pat į naują avilį. Tos žolelės gamtos jėgą nukreipia žmogaus labui, tad puokštė įgaudavo didelę simbolinę reikšmę: daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, jų duodavo ir gyvuliams, mat buvo tikėta, kad taip bus atbaidomos ligos, piktosios jėgos. Senovėje gyvavo paprotys džiovintus augalus iš žolinių puokštės dėti į pagalves ar net įkapes, manyta, jog tai atneš ramybę, nugins šalin piktas dvasias. Žolinių puokštėje išdžiūvusius javus vėliau ūkininkai pakasdavo į žemę tikėdami, kad kitąmet tame sklype derlius bus dar geresnis. Žolinių puokštė dažnai lyginama su pasaulio medžiu. Puokštės jokiu būdu negalima išmesti – ją reikia namuose laikyti nuo Žolinės iki Žolinės. Seną puokštę reikia sudeginti – kas iš žemės atėję, tas turi į žemę ir grįžti.

Nukirstos šaknys

Per šimtmečius papročiai ir pasakojimai buvo perduodami iš lūpų į lūpas. Taip atkeliavo iki šių dienų. Džiaugiamės, kad tradicijos atgyja. Gyvoji etninės kultūros tradicija Lietuvoje buvo nutraukta sovietmečiu. Tada išaugo karta žmonių, gyvenusių ne su tėvais ir seneliais, bet bendrabučiuose. Šiandien jų vaikai patiria galingą kultūros globalizacijos bangą. O juk šio mėnesio viduryje minima labai svarbi šventė, kurios liaudiškos tradicijos įprasmina ir tam tikrą senąjį lietuviško gyvenimo būdo etapą – vasaros darbymečio pabaigtuves – Žolinę. Neatsiejama Žolinių šventės dalis – lietuvių liaudies dainos, skirtos padėkoti motinai Žemei už dosnumą, liaudiški šokiai ir žaidimai. Labai gražiai apie Žolines yra pasakęs šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas: „Žolinės yra Žemės Dievo šventė, kuomet žmogus pamato, kaip jo darbas atneša rezultatų, jo sodas subrandina vaisių, miškai atveria savo gėrybių kraites ir atsiranda gamtos, žemės ir žmonių santarvė“.

Naujų darbų pradžia

Neatsiktinai šiandien Lietuvoje Žolinė – valstybinė šventė. Žolinės metą gražiai nusako lietuvių patarlės ir priežodžiai: „ant Žolinės javų pilnos šalinės“, „ant Žolinės vaisius Dievas prinokina ir vaikučiams išdalija“, „nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Žolinė yra pirma diena rudens“, „nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“, „kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“, „nebendrausi su artimaisiais, liksi vienas bėdoje, skurde“. Taigi šventei labai būdinga bendruomeniškumo dvasia. Reiktų tai aktualizuoti ir šiandien, nes tik per bendruomeniškumą visuomenė tampa pilietiška, o laikydamiesi senųjų tradicijų, apeigų, galime kurti savus papročius, padedančius tvirtėti ir klestėti visomis prasmėmis. Mums to labai trūksta – pagalbos savo artimui, giminei, kaimynui. Žolinė – puiki proga giminei susibėgti, ypač, kai dar atostogų metas. Dabar labai dažnai kaime, gimtajame miestelyje susirenka visi, kas iš jo kilę. Gali atvykti net ir tie, kas išvykę į užsienį. Tėviškės ir žemės jausmas šiandien mums labai reikalingas, nes esame mirštanti ir beišsivaikščiojanti tauta. Suskubkime susitikti, pasidžiaugti taip skubančia vasara – juk po Žolinių prasidės kiti darbai, atsivers kitas metų laikas.

1069

Parengė Vilija BABARSKIENĖ,

Trakų rajono kultūros rūmų direktoriaus pavaduotoja

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *