Vasario 5 d. Žuklijų kaime (Grendavės sen.), Dalgedų sodybos Etnografiniame name, prie duonkepio pečiaus, šventiškai buvo paminėta Šv. Agotos, Duonos diena. Šiemet jau ketvirtą kartą surengta šventė buvo ypatinga – minint Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį susirinkusieji prisiminė ne tik gilias duonos kepimo tradicijas, bet ir pagerbė mūsų kraštietį, Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) dalyvį ir Vasario 16-osios Akto signatarą Donatą Malinauską.

Dalgedų sodyboje susirinko (iš kairės) Aldutė Dalgedienė, Miglė Dalegaitė-Lučiūnė, Kęstutis Dalgeda, Juozas Norinkevičius, Judita Leitaitė, Laima Kamaitienė, Onuškio kleb. Algimantas Gaidukevičius, Asta Kandratavičienė, Rima Blikertienė, Nijolė Bižokienė, Zita Aniulienė

Šv. Agota

Šv. Agota – III a. krikščionė, kankinta ugnimi, laikoma ugnies globėja, gelbėtoja nuo gaisro. Ji gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje – tuo metu, kai Krikščionybė buvo persekiojama religija ir už jos išpažinimą buvo griežtai baudžiama. Agota buvo jauna, graži mergelė, todėl krito į akį Katanijos miesto prefektui, kuris buvo pagonis. Mergina nenorėjo atsižadėti Dievo. Galiausiai ji buvo žiauriai kankinta – jai nupjovė abi krūtis. Vėliau Agota buvo sudeginta ant laužo. Paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos.
Šv. Agotos dieną žmonės neša į bažnyčią šventinti duonelę. Nuo seno žmonės tikėjo, kad per Šv. Agotą, vasario 5-ąją, pašventintas gabalėlis duonos apsaugos nuo gaisrų, nelaimių ir nugalės bet kokį blogį.

Šventės dalyviai: (iš kairės) Trakų kultūros rūmų darbuotojas Stasys Karpičius, Antanas Nedzinskas, ūkininkasi Vytautas Doškus, Genrikas Karpovičius

Prisimename duonos kepimo tradicijas ir Jankovicų dvarininką

2004 m. visai ant Vilkokšnio ežero pakrantės – jaukiame ir atokiame gamtos kampelyje – įsikūrė Dalgedų kaimo turizmo sodyba, kurios savininkė yra Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė. Ji yra ne tik duonos kepimo meistrė, bet ir Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos valdybos pirmininkė. „Ši sodyba yra ypatinga tuo, kad čia gyveno šešios mano giminės moterų kartos – tai mano proprosenelė Julija Kazokienė (1860–1931), prosenelė Veronika Lenkevičienė (1898–1982), močiutė Ona Blažonienė 1928–2013, mama Aldutė Dalgedienė (gim. 1954), aš (Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė, gim. 1981 m.) – red. pastaba) ir mano duk­ra Saulė Šapogaitė (gim. 2006).“ Paklausta, kokios pagrindinės Dalgedų sodybos funkcijos, savininkė nurodė svečių apgyvendinimą ir etnografines pamokas: „2010 m. įkūrėme etnografinį kambarį, kuriame čia ir vyksta mūsų vakaras – Šv. Agotos diena. Nuo tada pradėjome čia vesti edukacines programas. Iš pradžių buvo lino kelias, duonos kepimas, dabar pradėjau domėtis ir vedu edukaciją apie piemenavimo tradicijas, Kalėdas, Velykų vaišes, gandrines ir kt. – vienu žodžiu, kiek­vienai šventei turime pritaikytas edukacines programas, visoms šventėms turiu užsakymų. Pvz., gruodį, kai vyksta kalėdinės programos, kasdien vedu edukacines programas Dalgedų sodyboje, Trakų krašto ir amatų centre, Žąsliuose, Dargužiuose – visur, kur yra pečius.“
„Šv. Agotos diena Dalgedų sodyboje jau tapo tradicine švente. Kasmet primenama šventosios gyvenimo istorija, kepama ir šventinama duonelė. Prisimenama Lietuvos istorija, nusipelnę Lietuvai ir šiam kraštui žmonės, skaitoma poezija, skamba klasikinė ir lietuvių liaudies muzika, dainos. Čia didelio dėmesio sulaukia mažieji atlikėjai ir suaugę meno saviveiklos kolektyvų nariai, svečiai ir kaimynai. Garsas apie renginį keliauja iš lūpų į lūpas ir susirenka vis daugiau svečių iš aplinkinių Grendavės seniūnijos kaimų, kaimyninių seniūnijų, rajono savivaldybės ir net tolimesnių miestų“, – sakė šventėje dalyvavusi Onuškio seniūnė Zita Aniulienė.
Vakarą susirinkusieji kaip tik ir pradėjo nuo duonos kepimo. Kiek­vienas suformavo duonos kepalėlį savo šeimai, o jiems talkino ir padėjo namų šeimininkės Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė su mama Aldute. Kol duona kepė pečiuje, Miglė kalbėjo apie iškilią mūsų krašto asmenybę, tikrą Lietuvos patriotą, Vasario 16-osios Akto signatarą, draudžiamos lietuviškos spaudos platintoją Donatą Malinauską. Sodybos šeimininkė pristatė jo biografiją ir veiklą bei nuopelnus Tautai. „Donatas Malinauskas tapo vienu iš „Dvylikos apaštalų draugijos“, kuri platino draudžiamą lietuvišką spaudą, įkūrėjų“. Vienas ryškiausių šios draugijos pasiekimų – 1901 m. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje leista laikyti pamaldas lietuvių kalba. – dėstė Miglė. – Signataras skyrė pinigų Vytauto Didžiojo palaikų paieškai ir net užsakė nukaldinti jiems sarkofagą, kuris dabar laikomas Vilniaus arkikatedroje. 1934 m. dalyje savo žemių nusprendė suformuoti vadinamąją Vytautavą, pastatyti bažnyčią ir paminklą Vytautui – tam 1936 m. buvo išrinkta vieta, o 1939 m. pastatyta laikina bažnyčia, kuri virto nuolatine – Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.“ Šie ir kiti jo gyvenimo fragmentai aprašyti signataro giminaičio gydytojo Viktoro Jenciaus-Butauto išleistoje knygoje „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ (2011, Trakai: „Vorutos“ fondas), kuria daug ir rėmėsi Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė savo pranešime. „ Puiki idėja buvo pristatyti Donato Malinausko biografiją, atkreipti dėmesį į nuveiktus darbus, priminti, kad jo dvaras buvo būtent Grendavės seniūnijos Jankovicų kaime, kad iš Jankovicų dvaro kluono visai netoli nuo renginio vietos pastatyta įspūdinga Vytautavos bažnyčia“, – džiaugiesi Z. Aniulienė. Susirinkusieji buvo paraginti labiau domėtis savo krašto istorija, aplankyti buvusią dvarvietę, išlikusią liepų alėją, pasivaikščioti tais pačiais takais, kuriais vaikščiojo Nepriklausomybės Aktą pasirašę iškilūs tautiečiai bei dar kartą paskaityti signataro giminaičio Viktoro Jenciaus-Butauto monografiją.
Sodybos šeimininkė Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė parodė režisieriaus R. Verbos filmą „Šimtamečių godos“, kuriame šnekinami šimto ir daugiau sulaukę žmonės, bei dzūkų liaudies lopšinę, kurią dainuoja Stasė Povilionienė-Čekanauskaitė. Norėta parodyti skirtumą tarp paprastų kaimo gyventojų, jų rūpesčių ir aristokratijos atstovų. Taip pat intarpais, kol M. Dalgedaitė-Lučiūnė skaitė pranešimą, muzikinę programą atliko Tiltų kaimo kapelija (vad. Nijolė Bižokienė) ir Tiltų mergaičių ansamblis.
Pasibaigus pranešimui Onuškio parapijos kleb. Algimantas Gaidukevičius pašventino iškepusią duoną ir ji virto Šv. Agotos duona, kurį saugos kiekvieno namus. Klebonas palinkėjo, kad ant mūsų stalo niekada nepritrūktų duonos. „Jei signataras Donatas Malinauskas būtų turėjęs duonos, 1942 m. tremtyje, Altajuje, nebūtų miręs iš bado“, – pabrėžė duonos svarbą mūsų gyvenime kleb.  A. Gaidukevičius.

Kleb. Algimantas Gaidukevičius šventina duoną. Kairėje – Dalgedų sodybos savininkė Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė

Svečiai ir dovanos

Kokia šventė be svečių ir dovanų bei sveikinimo žodžių. Į renginį atvyko ne tik aplinkiniai gyventojai, bet ir iš atokiau. Kartu su visais pabūti atvažiavo Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė dr. Asta Kandratavičienė, Onuškio seniūnė Zita Aniulienė ir Onuškio Donato Malinausko gimnazijos direktorė Rima Blikertienė, Trakų neįgaliųjų užimtumo centro direktorius Juozas Norinkevičius, Trakų krašto ir amatų centro atstovai, 2008–2012 m. kadencijos Seimo narys, Grendavės seniūnijos gyventojas Antanas Nedzinskas, svečiai iš Aukštadvario, Rūdiškių, Trakų, Lentvario ir kt. Ypač svetinga buvo Tiltų kaimo ūkininkė Laimutė Kamaitienė, kuri visus pasveiko Šv. Agotos dienos ir artėjančio Lietuvos Valstybės šimtmečio atkūrimo proga bei įteikė pagrindinei šventė organizatorei Miglei Dalgedaitei-Lučiūnei, klebonui A. Gaudukevičiui, atlikėjams iš Tiltų, „Trakų žemės“ redakcijai mielų dovanų. Pastaroji irgi nenuvyko tuščiomis: nusivežė laikraščių „Trakų žemė“ ir „Voruta“ bei „Vorutos“ fondų išleistas knygas (Viktoras Jencius-Butautas, „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ (2011); Juozas Vercinkevičius, „Mūsų Trakų žemė“ (2017)).
Šių metų Šv. Agotos renginys, kaip sakė Onuškio seniūnė, vėl paliko pačius geriausius įspūdžius. Džiugu, kad kaime daug aktyvių, nuoširdžių, atvirų, bendruomeniškų, kultūringų žmonių, kad Lietuvos kaimas – gyvas, šviesus, džiugiai pasitinkantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, prisimenantis, puoselėjantis Lietuvos istoriją ir ją kuriantis“, – sakė viešnia. Jai antrino ir Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė A. Kandratavičienė. „Renginys puikus. Gyventojai, nepabūgę žiemos pusnių, pirmadienio vakarą gausiai rinkosi į „Dalgedų sodybą“, net nežinodami, į kokį renginį jie pakviesti. Kaip man pasakė gerb. primadona J. Leitaitė, „aš net nežinojau, kur mane kviečia – pasakė, kad keps duoną, o čia, taip nuostabu, kitą kartą norėsiu čia taip pat padainuoti, – pasakojo A.Kandratavičienė. – Tai renginys, kuriame darniai susipynė ir religinė šventė – Šv. Agotos diena, ir liaudies dainos Tiltų kaimo etnografinio kolektyvo, kuriame dzūkiškos dainos skambėjo tiek iš mažų mergaičių, tiek iš moterų lūpų, ir pasakojimas apie mūsų signataro D. Malinausko gyvenimą, ir duonos kepimo paslaptys, o jau žmonių nuoširdumo ir bendrystės jausmams išreikšti žodžių tiesiog per mažai. Reikia būti, dalyvauti ir pajausti.

Alpakų veisėja Jolanta Kuorienė ir gydytoja Žibutė Orlovskienė

„Ačiū labai Miglei už jos pastangas, organizuojant šią šventę ir norą sukviesti žmones bendravimui, kurio dabar taip stinga mūsų visuomenėje. Manau, kad šis renginys galėtų tapti puikiu pavyzdžiu mūsų rajono kultūros renginių organizatoriams, nes Trakai, nors ir laukia Lietuvos šimtmečio, aš, kaip Trakų gyventoja, visiškai to nepastebiu, o, pvz., Šalčininkuose, įvažiuojant į miestą, pasitinka didelė šimtmečio reklaminė lenta, prie įstaigų kabo reklaminės lentutės, vėliavėlės – ko nepasakysi apie Trakus…“
Visi susirinkusieji dėkoja Mig­lei Dalgedaitei-Lučiūnei už puikų renginį ir svetingumą.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,
Juozas VERCINKEVIČIUS
Autorių nuotr.