Žurnalas „Miškai“: apie mišką ir ne tik…

Parašyta: 2016-12-13 | Kategorija: Naujienos, Trakai, Urėdija |
Žurnalo „Miškai“ vyr. redaktorius Albertas Žostautas

Žurnalo „Miškai“ vyr. redaktorius Albertas Žostautas

Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ pokalbis su žurnalistu, redaktoriumi, 1998-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, o dabar žurnalo „Miškai“ vyr. redaktoriumi Albertu Žostautu, kurio redakcija yra įsikūrusi Trakuose.

Pirmiausia norėtume, kad išsamiai pristatytumėte mūsų laikraščio skaitytojams Jūsų žurnalą „Miškai“.

Pirmiausia atkreipiu dėmesį, kad nereikia apsigauti dėl žurnalo pavadinimo ir manyti, kad šis mėnraštis yra skirtas tik miškams ir su jais susijusiems verslams. Šio leidinio teminė panorama yra ganėtinai plati. Iš esmės jisai yra skirtas gamtai ir jai neabejingiems žmonėms. Kaip žinome, miškas su visais jo gyventojais ir ten vykstančiais procesais užima pagrindinę vietą gamtoje. Be to, miškas visais laikais buvo labai svarbus čia gyvenusiems žmonėms. Jis mūsų protėvius maitino, rengė, šildė, suteikė galimybę statytis namus, gamintis darbo ir kūrybos įrankius, buvo svarbus įkvėpimo ir dvasinio ryšio šaltinis. Be to, manau, kad mes esame labiau miško žmonės negu žemdirbiai – net ir XXI a. pradžioje, kai dauguma mūsų jau gyvena miestuose, o ne natūralioje aplinkoje. Gamta daugeliui iš mūsų vis viena išlieka svarbi. Leisdami „Miškus“, mes to niekada neužmirštame. Iš čia kilo ir tas pavadinimas. Be to, jis trumpas ir jį ganėtinai patogu naudoti.

Žurnalas buvo pradėtas leisti 2003-aisiais. Tuomet jis vadinosi „Baltijos miškai ir mediena“. Pirmasis jo redaktorius buvo Marius Lazdinis, žinomo šalies miškininko Imanto Lazdinio sūnus. Tačiau išėjus šešiems leidinio numeriams ir pasibaigus ES paramai leidybai, žurnalo leidyba sustojo. Tuomet leidinį perėmė stambus šalies verslininkas Gintautas Zinkevičius. 2005 m.

„Miškų“ redaktoriumi tapo žinomas publicistas Vidmantas Valiušaitis, o aš leidinyje pradėjau dirbti žurnalistu. Po poros metų V. Valiušaičiui išėjus į kitą darbą būtent man ir buvo pasiūlytos redaktoriaus pareigos. Dar po poros metų, ekonominės krizės įkarštyje, žurnalo savininkas pareiškė, kad jis uždaro leidinį, o mes – redakcijos darbuotojai – esame laisvi veikti, ką tik norime. Iki to laiko jau turėjome subūrę neblogą komandą, todėl nusprendžiau toliau savarankiškai leisti žurnalą. Po dviejų mėnesių – 2010-ųjų pradžioje – pasirodė pirmasis žurnalo „Miškai“ numeris. Taip prasidėjo trečiasis žurnalo raidos tarpsnis. Šiuo metu leidinys išeina kartą per mėnesį, be jokių atostogų. Tik vasarą būna šiek tiek plonesnis.

Naujausias žurnalo „Miškai“ – 2016 m. gruodžio – numeris

Naujausias žurnalo „Miškai“ – 2016 m. gruodžio – numeris

Lietuva – miškingas kraštas. Gal papasakotumėte, kiek Lietuvoje turime miškų, kaip juos saugome?

2015 m. sausio mėnesio duomenimis miškai užėmė 33,3 % viso šalies ploto. Kadangi Lietuvoje miškų daugėja, o ne mažėja, nes kasmet įveisiami nauji jų plotai, šiuo metu miškingumas galėtų būti bent 0,1–0,2 % didesnis. Tikslų skaičių sužinosime 2017-ųjų pradžioje, kai naujausius duomenis paskelbs Lietuvos statistikos departamentas. Visuomenėje iki šiol gajus mitas, kad mūsų krašte miškų mažėja. Tai netiesa. Mažiausiai miškų Lietuvoje buvo XX a. pradžioje – po Pirmojo pasaulinio karo. Tuomet jie sudarė tik 19 % šalies ploto. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kasmet (išskyrus Antrojo pasaulinio karo laikotarpį) miškų ėmė daugėti. Ši tendencija yra išlikusi iki šiol. Bet miškininkystės specialistai mano, kad jau visai priartėjome prie optimalaus miškingumo procento šalyje. Pagal nuosavybės formą šiek tiek daugiau negu pusė miškų priklauso valstybei, truputį mažiau – privatiems miškų savininkams – tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Beje, tam tikra mūsų miškų dalis (tikslūs skaičiai iki šiol neviešinami) priklauso ne Lietuvos piliečiams ir jų bend¬rovėms. Ir tai verčia nerimauti gyventojus, kurie tiesiogiai susiduria su mūsų miškų pardavimu užsieniečiams.

Lietuvoje miškai specialiai saugomi tik saugomose teritorijose. Visur kitur jais vienaip ar kitaip naudojamasi pagal Miškų įstatyme numatytas tvarkas. Ir tai visai normalu. Taip elgiamasi ir kitose Europos valstybėse. Lyginant su kitais europiniais miškais, Lietuvos miškai atrodo tikrai neblogai. Mes dar turime sengirių – žmogaus visiškai nepaliestų miško plotų. Tiesa, nedaug, bet turime. O štai daugumoje kitų Europos valstybių – vien tik žmogaus sodinti miškai. Tai – mūsų pranašumas ir turime stengtis jo neprarasti.

Miškai yra mūsų valstybės turtas. Miškininkytė – valstybės pramonės dalis. Kaip manote, kokias pajamas gauna valstybė iš miškininkystės verslo?

Tarp tradicinių pramonės šakų Lietuvos medienos ir baldų pramonė yra viena stipriausių šalyje. Pagal kokybę ir eksporto apimtis ji net tris kartus lenkia Europos Sąjungos vidurkį. 2011 m. pasaulinėje rinkoje pagal šios pramonės šakos eksporto dalį Lietuva užėmė 28 vietą pasaulyje. Tai – išties didelis pasiekimas, nors šioje srityje mus lenkia kaimynai latviai, istoriškai anksčiau pradėję vystyti šią pramonės šaką.

Miškai priklauso ne tik valstybei, bet ir privatiems piliečiams. Kaip privatūs piliečiai tvarko savo nuosavą mišką? Su kokiomis problemomis susiduriama, kokie teisės pažeidimai dažniausiai įvykdomi? Kokius teisės aktus miškų savininkai turi žinoti, kad nesusidurtų su teisėsauga?

Privati šalies miškininkystė susiduria su įvairiomis problemomis. Jas galima suskirstyti į kelias grupes: įstatyminės bazės netobulumas, įgūdžių bei privačios miškininkystės žinių stoka, na, ir privačių valdų smulkumas (vidutinė privataus miško valda šalyje – apie 3,5 ha). Apie tai mes sistemingai rašome žurnalo skiltyje „Savas miškas“. Manau, kad ta skiltis būtų naudinga ir daugumai „Trakų žemės“ skaitytojų. Čia tepridursiu, kad šalies valstybiniai miškai tvarkomi gerokai profesionaliau negu dauguma privačių miško valdų. Tačiau ir privati Lietuvos miškininkystė taip pat turi labai gražių pavyzdžių.

Kaip miškininkystės verslas atrodo Lietuvoje lyginant su kitomis šalimis?

Galime sakyti, kad tarp kaimynų atrodome visai neblogai. Tikrai lenkiame Baltarusiją, Rusiją, Estiją, kai kuriais atžvilgiais – ir Latviją. Bet drauge turime ko pasimokyti iš Lenkijos, Vokietijos, kitų Europos šalių.

Jūs daug metų dirbote kultūros srityje, o dabar leidžiate žurnalą „Miškai“.

Kultūra ir toliau man svarbi. Mano nuomone, ji turi būti svarbi visiems, nepriklausomai nuo to, kur žmonės dirba ir ką jie daro. Pasaulinio garso lietuvių semiotikas Algirdas Julius Greimas yra taip apibrėžęs kultūros reikšmę žmonijos istorijoje: norint bent keliais nuošimčiais padidinti darbo našumą ir jo kokybę, reikia įvykdyti kultūrinę revoliuciją. Ir jis yra teisus, nes kultūra plačiausia prasme lemia viską – mūsų darbo ir gyvenimo kokybę, gebėjimą susitvarkyti su vis didėjančiais pasaulio iššūkiais. Ir tolimesnį mūsų planetos likimą taip pat lems ne kas kitas, o joje gyvenančių žmonių kultūros lygis. Taigi, tai išties yra labai svarbu.

Mes ir dabar „Miškus“ pradedame ne kuo nors kitu, o geru eilėraščiu. Kiek žinau, joks kitas ne literatūrinis šalies žurnalas to nedaro. O, mano giliu įsitikinimu, be reikalo. Žurnale nuolatos randa vietos ir kiti svarbūs kultūros dalykai. Ir tuo visiškai nereikėtų stebėtis, nes kultūra yra skirta ne kam nors kitam, o būtent žmogui. Ir tas, kuris nemažai laiko praleidžia miške ar dėl miškų, taip pat nusipelno būti supažindintas su svarbiais kultūros pasaulio reiškiniais.

Gyvenate Trakuose. Gal galėtumėte pasakyti keletą žodžių ir apie Trakų miškus – kokia situacija yra mūsų krašte, su kokiomis problemomis susiduriama?

Į Trakus, tiksliau – ant ežero kranto, šalia Trakų,– persikėlėme prieš metus ir tuo džiaugiamės. Tiesa, ir anksčiau Trakai man nebuvo svetimi, bet kaip nuolatinę gyvenamąją vietą pasirinkome tik dabar. Trakų ir jų apylinkių gyventojams ir sakyti nereikia, kokia juos supa gamta. Ir šio krašto miškai neprasti. Be jokios abejonės, tai gerokai didesnė vertybė, negu mažai derlingos šių apylinkių dirbamos žemės. Apmaudu, kad per mažai ta vertybe džiaugiamės ir ją vertiname. Vos tik apsigyvenus iš karto krito į akis didelė šiukšlių gausa aplinkiniuose miškuose, ypač prie vandens telkinių. Žinia, kad prie to apsileidimo nemažai prisidėjo ir svečiai iš Vilniaus, Kauno ir kitų šalies vietų, bet netrūksta ir vietos gyventojų aplaidumo. Todėl mums visiems būtina sukrusti ir, artėjant valstybės nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui, rimtai apsitvarkyti. Tai padaryti svarbu ir mums patiems, o ir gamtai bus labai naudinga. Ir visai nebūtina laukti pavasarinės akcijos „Darom“. Tereikia jau dabar nustoti šiukšlinti, na, ir nepraeiti pro anksčiau netinkamoje vietoje numestą nebereikalingą daiktą, tarsi jo nematant ar galvojant, kad tai kažkieno kito pareiga.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Nuotr. iš A. Žostauto asmeninio archyvo


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *