Žvilgsnis į tolimąjį Egiptą

Parašyta: 2021-01-05 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Egipto Arabų Respublika – valstybė Šiaurės Afrikoje ir Azijos Sinajaus pusiasalyje, turinti per 95 mln. gyventojų. Šalis didžiuojasi turtinga istorija – praeityje čia gyvavo Senovės Egipto civilizacija, kuri turėjo raštą, organizuotą religiją, centralizuotą valdymą. Garsiausią šios civilizacijos paveldą sudaro Gizos nekropolis su Didžiuoju sfinksu, taip pat Memfi o, Tėbų, Karnako griuvėsiai, Karalių slėnis. Lietuviai irgi yra pamėgę šią šalį – nuostabų kampelį atostogoms.

Trakietę karaimų tautos atstovę Beatą Rajeckaitę, pernai gyvenusią ir dirbusią Gambijos Respublikoje pagal Vystomojo bendradarbiavimo platformos paskelbtą konkursą, jau beveik metus praleidusią saulėtame Egipte, ši šalis žavi savo tradicijomis ir kultūra.

Beveik metus gyvenate Egipte. Gal galėtumėte papasakoti, kokie keliai Jus atvedė į šią šalį? Kodėl pasirinkote Egiptą? Prieš tai buvote Gambijoje, gan egzotiškoje šalyje.

Saulėtekis šiaurinėje pakrantėje. Už nugaros Al Alamin bokštai – vienas ambicingiausių ir prabangiausių rajonų Kaire. Pirma iš dešinės – Beata Rajeckaitė, 2020 m.

 Nusprendžiau kraustytis į Kairą ne dėl gražių paveiksliukų ir auksinių paplūdimių, tai buvo praktiškas sprendimas mokytis arabų kalbos, plėsti savo pažinčių ratą regione ir iš vidaus pamatyti, kaip ir kur yra skirstomos investicijos, kokiomis problemomis gyvena tik dabar po 2011 m. revoliucijos visiškai atsigaunanti ekonomika, ir pasitikrinti, ar Artimieji Rytai tikrai yra regionas, kuriame noriu kurti savo karjerą ir ateitį.

Kairas (Egipto sostinė) – pats didžiausias miestas Artimuosiuose Rytuose, kuriam priklauso seniausias pasaulyje universitetas. Kairas yra vienas iš pagrindinių Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos megapolių: tai puiki vieta mokytis, kurti ir plėsti savo pažinčių ratą.

Egiptas yra sparčiausiai auganti startuolių ekosistema Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Pastaruosius penkerius metus ši šalis yra pelnytai lepinama tarptautiniais fondais startuoliams, inkubatoriais, akseleratoriais, valstybinėmis iniciatyvomis ir investicijomis iš viso pasaulio.

Egipte kuriasi 20 naujų miestų, vienas iš jų – 58 trilijonus dolerių kainuojanti „Naujoji sostinė“, savo dydžiu prilygstanti Singapūrui, vadinama ambicingiausiu pasaulio statybų projektu. Labai džiaugiuosi, kad kartu su komanda darbe galiu prisidėti prie šio projekto vystymo.

 

Papasakokite, kuo užsiimate Egipte, kaip atrodo Jūsų darbo diena ir laisvalaikis?

Šiuo metu dirbu verslo vystymo srityje, planuoju strateginius ir verslo partnerius, ieškau naujos produkcijos, su komanda iš peties dirbame ties įmonės modernizavimu ir vidinių duomenų valdymu.

Islamiškasis Kairas. Vienas romantiškiausių ir autentiškiausių Kairo rajonų, 2020 m.

Su kolegomis dažnai juokaujame, kad, nors esame iš skirtingų žemynų, gyvenimas Egipte kaip ir namie – ryte atsikeli, išgeri kavos, ateini į darbą, kur praleidi aštuonias valandas, po to važiuoji į sporto klubą arba susitikti su draugais. Vienas esminių skirtumų – tai darbo savaitės pradžia: Egipte, kaip ir daugumoje Arabų šalių, darbo savaitė prasideda sekmadienį ir baigiasi ketvirtadienį vakare, nes penktadienis musulmonams yra šventa diena.

Gyvenant Egipte labai lengva prisitaikyti prie vietinių įpročių: vakarienę valgyti 10 val. vakaro, visur ir visada gurkšnoti arbatą bei traukti vienam kitą per dantį. Egiptiečių humoro jausmas yra puikiai žinomas ir mylimas visame pasaulyje, o ypač Artimuosiuose Rytuose. Tai kandus, bet pozityvus, kupinas ironijos, sarkazmo bei kartu maloniai nustebinantis komentaras. Neįtikėtina, kaip viename sakinyje gali tilpti tiek daug skirtingų emocijų ir po kelių sekundžių nuskambėjusio komentaro visa kavinė prapliumpa juokais, o komentarą sukūręs personažas akimis ieško, su kuo čia suploti rankomis (po gero juoko būtina surasti, kam „duoti penkis“).

 Vasarą beveik visus savaitgalius leidžiame šiaurinėje pakrantėje, kurią skalauja akinamo mėlynumo Viduržemio jūra.

O kaip atrodo Jūsų buities sąlygos?

Tik atvažiavusi į Kairą ieškojau vietos, kuri būtų netoli darbo ir arti senamiesčio. Šiuo metu gyvenu vakarinėje Nilo dalyje, oficialiai vadinamoje Giza. Nors čia gatvėse daug turistų nesutiksi, jos toli gražu ne tuščios: daug vietinių parduotuvių, vaisių kioskų, gatvės maisto pardavėjų. Kainos daug mažesnės nei prašmatniuose rajonuose, o jei esi ištikimas savo vaisių ir daržovių pardavėjui, retkarčiais gausi ir nemokamų gėrybių.

Reikia turėti omeny, kad Kaire, remiantis oficialiais duomenimis, gyvena per 9 mln. gyventojų ir jei reikėtų rasti vieną dalyką, kurio nekenčia visi 9 mln. žmonių, tai būtų kamščiai. Jei labai nepasiseks, gali tekti strigti kamščiuose valandų valandas, kol pasieksi savo tikslą, esantį vos už 10 km. Mano asmeninis rekordas – 15 km įveikiau per 4 val. ir 27 min.

Saulėlydis Al Azhar parke. Žalumos oazė Kaire, 2020 m.

Kaire yra labai didelė emigrantų bendruomenė, žmonės iš viso pasaulio pasirinko Egiptą kaip savo gyvenamąją vietą ilgesniam ar trumpesniam laikui. Šalies sostinėje yra keli mikrorajonai, kurie gerai žinomi dėl ten gyvenančių užsieniečių: Zamalek, Maadi, Naujasis Kairas. Bet manęs tos vietos nežavi, dauguma iš jų yra daug tvarkingesnės, ramesnės ir tylesnės nei senamiestis ar Giza. Aš nusprendžiau gyventi tikrame Kaire, tokiame, koks jis yra, o ne pagražintoje užsieniečių sukurtoje iliuzijoje.

Jei kalbėtume apie buities sąlygas, apibendrinti irgi labai sunku, aš gyvenu paprastame bute su gerai veikiančiais elektronikos prietaisais, oro kondicionieriumi, tekančiu vandeniu. Pavažiavę 15 min. automobiliu nuo mano namų, pamatysite rūmus, kuriuose yra ne tik tekantis vanduo, elektra, bet ir marmuru nusėtos grindys ir krištoliniai sietynai. O už 20 min. kelio šiaurės kryptimi nuo mano namų yra lūšnynas, kuriame nėra tekančio vandens, o elektriniams prietaisams elektra tiekiama iš privačių generatorių. Kairas – kontrastų miestas, kaip patys egiptiečiai mėgsta sakyti, čia nėra vietos vienai nuomonei, vienai realybei ir vienai tiesai.

 

Gal galėtumėte supažindinti su egiptiečių gyvenimo būdu, kultūra?

Egipte kultūra yra labai glaudžiai susijusi su islamo religija. Jeigu pradėčiau pasakoti apie islamą ir kaip tai veikia egiptiečių identitetą, kultūrą, kasdienį gyvenimą ir svarbiausius gyvenimo sprendimus, tai užimtų bent pusę šio mūsų interviu. Dabar tik užsimenu, kad ši religija daro stiprią įtaką tokiems kasdieniams reiškiniams kaip apranga, pasisveikinimas, aksesuarai, laisvalaikio leidimo būdai ir svarbiems gyvenimo įvykiams – vestuvėms, šeimos planavimui, išsilavinimui, gyvenamajai vietai ir gyvenimo kokybei. Aš tik noriu pasakyti, kad medijos dažnai formuoja neigiamą įspūdį apie islamą ir musulmonus. Islamas kaip religija kalba daug apie lygybę, pagalbą ir pagarbą vienas kitam bei tyras intencijas.

 Apibendrintai kalbėti apie egiptiečius yra beveik neįmanoma, tai beveik 100 mln. skirtingų žmonių, gyvenančių labai skirtingomis sąlygomis ir galimybėmis. Jei reikėtų išrinkti tris žodžius, apibūdinančius kiekvieną egiptietį – jauną ar seną, religingą ar ne, iš Aukštutinio Egipto ar Kairo, tai būtų: visada vėluojantis, egiptietišką maistą dievinantis ir į visus klausimus atsakymus turintis besišypsantis personažas.

Dauguma egiptiečių daug laiko leidžia su draugais ir šeima, bendruomenė čia labai svarbus gyvenimo aspektas. Dauguma Kaire ir didžiuosiuose miestuose gyvenančių žmonių priklauso klubams: tai vieta, kurioje dažniausiai yra sporto salės, teniso kortai, futbolo aikštelė, baseinas ir kelios kavinės. Tai vietos, kur egiptiečiai dažnai renkasi, kad susitiktų su draugais ir leistų laisvalaikį. Klubo narystė perduodama iš kartos į kartą, nusipirkti narystę iš klubo gali būti labai brangu.

Ir nors beveik ketvirtadalis Egipto gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, jie patys sako, kad niekas čia alkanas nelieka. Čia priimti, pamaitinti ir mylimi bus visi gyvenantys, keliaujantys ar pro šalį užklystantys. Senovės Egipto legendomis ir mistika apipinta šalis lepina savo svetingumu, mylinčiomis ir atviromis egiptiečių širdimis, nuostabiu maistu, neįtikėtinais gamtos reiškiniais ir neribotomis galimybėmis. O aš, beveik metus pagyvenusi Egipte, galiu tik pakviesti pamiršti pasaką „Tūkstantis ir viena naktis“, o vietoj to aplankyti niekada nemiegantį, technologijų startuolių pamėgtą ir 10 mėn. per metus saulės bučiuojamą Kairą.

 

Lietuviai pamėgo Egipto kurortus. Kokių pateiktumėte rekomendacijų vykstantiems į šią turistinę šalį ir ko galbūt patartumėte vengti?

Viskas labai priklauso nuo asmeninio skonio ir tikslo, bet visus atvykstančius kviečiu apsispręsti, ar norite pamatyti tikrąjį Egiptą – jus domina kultūra, tradicijos, muziejai, ar visgi atvažiavote į Egiptą, vedini saulės ilgesio ir planuojate didžiąją dalį laiko degintis, nardyti ir smagiai leisti laiką suvenyrų parduotuvėse. Abiem atvejais Egiptas yra puiki vieta. Atvykstantiems atostogauti labiausiai siūlyčiau išbandyti naujus kurortus: Marsa Alam, Ras Šatan, Gouna, šiaurinę pakrantę. Kai kurie iš jų yra labai prašmatnūs ir modernūs, kiti – dykumos viduryje nusidriekusios stovyklavietės, kur nėra interneto ar telefono ryšio, bet dauguma žmonių būtent ten randa ramybę ir poilsį. Egiptas yra puiki vieta atostogoms, lietuvių pamėgti kurortai Hurgada ar Šarmel Šeichas jau turi bent kelis žodžius lietuviškai mokančius pardavėjus. Hurgadoje yra viena didžiausių lietuvių bendruomenių šalyje. O saulė pietiniuose kurortuose lepina net iki ankstyvo gruodžio.

O štai ieškantiems nuotykių ir norintiems pažinti tikrąjį Egiptą linkiu neaplenkti Kairo ir susirasti vietinį sertifikuotą gidą. Šalies sostinė yra kupina vietų, kurių nerasite jokiuose kelionių giduose, internetiniuose dienoraščiuose ir mobiliosiose programėlėse. Skaniausias maistas, karščiausios diskusijos, gražiausi paveikslai ir šokiai visada vyksta ten, kur atviros širdys ir žmonės gerbia vieni kitus – egiptiečių namuose.

Taip pat norintiems susipažinti su tikrąja Egipto kultūra linkiu lankyti šeimas, beduinų bendruomenes ir mažiau dėmesio skirti turistinių vietų lankymui. Pasiryžusiems pamatyti „tikrąjį Egiptą“ linkiu kantrybės ir pagarbos. Turime suprasti, kad Egipte esame svečiai ir čia atvykus reikėtų gyventi pagal daugumos diktuojamas normas ir taisykles: lankantis maldos namuose dėvėti laisvus ir visą kūną dengiančius drabužius (moterims galvos apdangalas būtinas), skrodžiant Senojo Kairo gatves, rekomenduojama vengti aptemptų drabužių, bet kokio fi zinio kontakto su priešinga lytimi, o svarbiausia nebijoti derėtis ir šypsotis. O jei dar išmoksite kelis žodžius arabiškai, tai pažadu, kad derėtis bus daug lengviau.

Kelias Viduržemio jūros link – Kairas–El Sokhna,  2020 m.

Vis dėlto labiausiai linkiu atvirų širdžių ir akių. Islamo kultūra dažnai yra demonizuojama ir neteisingai pristatoma žiniasklaidoje, labai lengva susidaryti neteisingą įspūdį. Religijos atžvilgiu Kairas yra vienas liberaliausių, atviriausių ir tolerantiškiausių miestų Artimuosiuose Rytuose. Šalies Vyriausybė 2018 m. priėmė įstatymą, kad bet koks viešas skatinimas ar komentaras, susijęs su religija, gali būti baudžiamas griežta bausme ar kalėjimu.

 Kartais man labai gaila, kad Egiptas yra matomas kaip „viskas įskaičiuota“ kurortas, nors čia slepiasi tiek daug kultūros, istorijos, inovacijų, naujų atradimų ir modernių stebuklų.

Visą pasaulį yra sukausčiusi koronaviruso pandemija. Kokia situacija Egipte ir kaip tai paveikė Jūsų planus? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

2020 m. kovą Egiptas oficialiai „užsidarė“. Priversti egiptiečius negerti arbatos ir nerūkyti kaljano iki išnaktų atrodė misija neįmanoma. Komendanto valanda beveik užgesino niekada nemiegančio Kairo dvasią ir lygi šiol miestas dar visiškai neatsigavo. Daug mažų parduotuvių, kioskų taip ir liko uždaryti, todėl kai kurios Senojo Kairo dalys atrodo lyg apleisti rajonai. Visi galintys dirbti iš namų turėjo dirbti nuotoliniu būdu, po 18.00 val. tik maisto kurjeriai, gydytojai ir taksi vairuotojai galėjo būti gatvėse. Visos kavinės, restoranai, arbatos namai, barai ir parduotuvės uždarytos, atidaromos tik tam tikromis valandomis. Bauda už vaikščiojimą be kaukės – 20 000 egiptietiškų svarų (~ 100 Eur).

 Iš pradžių išsigandau ir supykau ant savęs, kad atvažiavau į naują šalį ir negaliu jos pamatyti, susipažinti su jaunais žmonėmis ir aplankyti naujų vietų. O tada panikai šiek tiek nurimus supratau, kokia aš laiminga, kad esu sveika ir ofi cialiai karantinui pasibaigus galėsiu džiaugtis visais Egipto malonumais.

 Esate karaimų tautos atstovė. Galbūt pavyko rasti kokių karaimiškų pėdsakų ir tenai?

 Buvau labai maloniai nustebinta, kad dauguma mano pažįstamų, kurie domisi religija, žino apie karaimus. Kaire dar neteko sutikti karaimų, bet tai yra tikrai dalis mano plano iki išsikraustant iš Egipto.

 Kiek dar ketinate būti Egipte ir kada žadate grįžti namo?

Visada sakiau, kad myliu Lietuvą ir savo šeimą, draugus, bet šiuo metu namo grįžti neplanuoju. Įmonė, kurioje dirbu, pasiūlė pratęsti darbo sutartį dar metams ir aš sutikau. Turint omeny situaciją visame pasaulyje, aš esu labai dėkinga, kad galiu keliauti ir dirbti užsieny.

Daug kalbuosi su draugais iš užsienio, klausiu jų, kas privertė juos pasilikti čia, Egipte. Visi ligi vieno nusišypso ir sako, kad santykiai su Kairu – tai labai plona riba tarp meilės ir neapykantos. Kartais atrodo, kad tu nekenti visko: kamščių, amžino triukšmo, karščio, amžinai vėluojančių žmonių, dulkių, kultūrinių skirtumų, nesusipratimų, amžinų planų pasikeitimų… Bet nekęsti Kairo tiesiog neįmanoma, čia kiekvienas – jaunas ir senas, turtingas ir vargšas, vyras ir moteris – ras savo vietą, savo veiklą ir savo kelią. Kairas – tai puikus mišinys tarp legendomis apsuptos kultūros, modernaus gyvenimo ritmo, įsisenėjusių tradicijų ir naujų tendencijų.

Egiptą gali įsimylėti iš karto arba po kiek laiko, bet jo nekęsti – neįmanoma.

Kokie Jūsų ateities planai?

Panašu, kad 2020-ieji mus labai taikliai išmokė, kad galima planuoti ir ruoštis, bet ne viskas nuo mūsų vienų priklauso. Aš planuoju dar kuriam laikui pasilikti Egipte – gyvenimas čia kupinas spalvų, kvapų ir emocijų, aš jaučiu, kad yra dar labai daug, ko galima išmokti. Kasdien žaviuosi egiptiečių nuoširdumu, atvirumu ir humoro jausmu.

Dėkojame už pokalbį.

 Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Nuotr. iš Beatos Rajeckaitės asmeninio archyvo

Šaltinis: Voruta, 2020 m. gruodis, Nr. 4 (870), p. 80-82


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *