Žygis ,,Žalio velnio“ takais

Parašyta: 2014-08-05 | Kategorija: Istorija, Kultūra |
Partizanų stovyklavietė

Partizanų stovyklavietė

Šeštadienį, liepos 19 – ąją dieną,  jau nuo pusės devynių ryto nekantriai mindžikavome prie Abromiškių svirno ir laukėme, kol žygio organizatorius Vytas Šareika paskelbs komandas. Pirmoji, ,,Kirvelio“  komanda – mūsų, toliau – Kareivio, Rūtos ir kitos komandos. Išgirdome žygio instrukcijas, reikalavimus ir tai, kad visoje trasoje bus 9 postai, kuriuose turėsime gauti antspaudus ir parašus ant savo žygio lapų. Visi sulipome į autobusą ir pajudėjome link Trakų. Atvykę prie Trakų pilies sutikome amerikiečių karius, kurie ruošėsi žygiui su mumis. Pasilabinome su „Vorutos“ leidėju Juozu Vercinkevičiumi. Prie pilies taip pat pasirodė kunigaikštis Vytautas, kuris papasakojo apie save, mielai atsakė į visus mūsų klausimus bei palaimino žygiui, uždėdamas pirmąjį antspaudą ant mūsų lapų. Nuo pilies pajudėjome Jovariškių link. Pirmajame poste sutikome du vokiečių kareivius, kurie pasirašė ir perspėjo, kad miške mus sutiks partizanai, slaptažodis bus „Ar matėt Žaibą?“, ir mums reikės prie duoto skaičiaus pridėti tiek, jog jų suma būtų lygi dvylikai, tad teko ne tik žygiuoti, bet dar ir paskaičiuoti. Sužinoję, kad mūsų laukia partizanai, ryžtingai patraukėme toliau. Gerokai paėjėję, pamatėme kelio išsišakojimą ir nusprendėme sukti rodyklės nurodyta kryptimi, bet, priėjus artimiausią sodybą, mus pasitiko vietinis gyventojas, kuris pasakė, kad niekur iš čia mes nenueisime, o grįšime atgal į Trakus, tad teko grįžti iki rodyklės ir eiti priešinga jai kryptimi. Vėliau sužinojome, kad ji buvo kažkieno apsukta. Įėję į mišką išgirdome šūktelėjimą:

–          Stot! Kas eina?

–          Ar matėt Žaibą? –  kaip žirnius į sieną išbėrėme jau išmoktą sakinį.

–          Vanagas atskrido,- atsakė partizanas ir leido mums ateiti.

Visa eilė žygeivių laukė prie trečiojo posto gauti sau antspaudo. Kai atėjo mano eilė, priėjau prie stalo, ant kurio stovėjo rašymo mašinėlė, antspaudas, gulėjo pluoštas pažymėjimų, o už stalo sėdėjo apygardos vadas ,,Aitvaras“ –  dar žinomas kaip istorikas Darius Juodis. Uždėjęs man antspaudą, jis gudriai nusišypsojo ir paklausė:

–          O jeigu penki?

–          Septyni,- atsakiau.

–          Na, šiandien jūs visi labai protingi,- tarė jis ir leido man eiti toliau.

Kol laukiau žygio draugų, apsižvalgiau aplinkui – ant žemės buvo patiesta antklodė, padėti partizanų ginklai, gulėjo dėžė, ir ant trikojo stovėjo senas fotoaparatas. Mano mama parėmė partizanus šokoladu, tad, kaip apdovanojimą, gavo apygardos vado ,,Aitvaro“ ir rinktinės adjutanto ,,Kunigaikščio“ pasirašytą pažymėjimą, kuris skelbė, kad ji tapo partizanų rėmėja. Taip laukto vandens, deja, negavome, bet, mus nuramindami, jie pasakė, kad  vandens bus kitame poste, mat stribai jį pagrobė. Visgi mes su drauge vandens nuėjome ne į postą, bet paprašėme vietinės moters, kad įpiltų mums iš šulinio šalto, o ši mielai įpylė ir paklausinėjo apie žygį. Priėję stribų postą, gavome antspaudus ir buvome paklausti apie ,,Kunigaikštį“ ir ,,Aitvarą“, kurių, kaip ieškomų partizanų, nuotraukos buvo iškabintos skelbimų lentoje. Žinoma, mes mes jų  neišdavėme.

Ketvirtasis postas buvo Sostinės golfo laukuose, kuriuose prasidėjo 15 km einančių žygeivių startas. Grįžę į trasą iš posto, ėjome toliau ir pasiekėme penktąjį postą, kuriame mus pasitiko talibai, draugiškai papildę mūsų vandens atsargas. Šeštajame poste akmens amžiaus gyventojai mokė amerikiečių kareivius titnagu įskelti ugnį, o vienam jų titnago gabalėlį ir padovanojo. Norėdami pasiekti septintąjį postą, turėjome užlipti į kalną, kur mus pasitiko užsimaskavęs karys. Na, o aštuntojo posto dar nepasiekus, pamatėme perspėjimo lenteles, ant kurių puikavosi kaukolė su užrašu „Achtung minen!“. Poste mus pasitiko plėvesuojanti nacių vėliava ir vokiečių kariai, o pro šalį važiavę žmonės su nuostaba klausė: ,,kas čia vyksta, ką čia filmuoja?“ Įėję į Abromiškes, pagaliau pasiekėme paskutinįjį žygio postą, kuriame mūsų laukė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nariai. Uždėję antspaudus, jie tyliai pakuždėjo, kad iki finišo liko 800 metrų. Pasiekėme finišą prie svirno. Gavome savo apdovanojimus – garbės raštus. Dar šiek tiek pabuvoję šventėje, išvažiavome namo.

Apibendrindama šį žygį norėčiau pasakyti, kad labai džiaugiuosi nuėjusi 32km, pamačiusi tiek gražaus kraštovaizdžio. Tad norėčiau tarti nuoširdų ačiū ir pagiriamąjį žodį oraganizatoriams, visiems partizanams ir kitų pajėgų atstovams, istorikui Dariui Juodžiui už įdomias paskaitas. Dėkoju už nekantrumą ir smalsumą, patirtus žygio metu. Ir, žinoma, labai ačiū visiems žygeiviams, ėjusiems kartu. Iki kitų žygių!

Sigita BENDIKAITĖ,

Žygio dalyvė, Vilniaus ,,Pilaitės“ gimnazijos 10 klasės mokinė

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *