(I-oji dalis)
Neseniai kalbėdama su viena jauna karaime paklausiau: „Ar prisimeni, kaip mūsų susirinkime 1989 m?..“ O ji man sako: „Atsiprašau, neprisimenu, nes gimiau 1991m…“
Tada supratau, kad atėjo laikas papasakoti žmonių, gimusių po Lietuvos Nepriklausomybės, kartai, kas per tuos 25 – erius metus karaimų bendruomenėje vyko. O tiems, kurie tais laikais gyveno, laikas prisiminti ir priminti bent jau pagrindinius įvykius ir jų dalyvius.
*** *** ***
1970 m. laikraščio „Lietuvos pionierius“ korespondentė buvo sumaniusi rašyti straipsnį apie tai, ką davė tarybų valdžia karaimams, ir atėjo pas mus pasikalbėti. Ji sužinojo, kad iki 1940 m. Trakuose, savo pastate, veikė karaimų mokykla, mėgėjai rengė vaidinimus, Trakų, Panevėžio ir Vilniaus kenesose reguliariai vyko pamaldos, buvo leidžiami žurnalai, Vilniuje rezidavo aukščiausias religinis ir pasaulietinis karaimų vadovas Hadži Seraja Chanas Šapšalas, veikė Literatūros ir istorijos mylėtojų draugija ir t.t. „O dabar? – paklausė korespondentė. – O dabar, – atsakėme, – Vilniaus kenesa, prie jos esantis bendruomenės pastatas ir Trakų karaimų mokyklos pastatas nacionalizuoti, Panevėžio kenesa sunaikinta, jaunimas bijo vaikščioti į pamaldas Trakuose, apeigos atliekamos slaptai, nebevartojama kalba po truputį pasimiršta, apie leidybą nėra ko nė svajoti… – Tai nėra apie ką rašyti…“ – nusiminė žurnalistė.
Turbūt taip būtų buvę ir toliau, viskas akyse nyktų, o gal ir drg. Naktinio, vieno Trakų veikėjo, planas iškelti karaimus prie jų kapinių būtų įgyvendintas, jei nebūtų pradėję pūsti Atgimimo vėjai.
Štai tada, 1988 m. pavasarį sutikau gatvėje a.a. prof. Č.Kudabą, kuris ir pasiūlė steigti karaimų kultūros rėmimo grupę prie jo vadovaujamo Kultūros fondo.
Taip ir padarėme – susirinkę Trakuose 1988 m. gegužės 15 d. įkūrėme Karaimų kultūros rėmimo grupę, kurią registravome prie Lietuvos kultūros fondo. Man teko garbė būti išrinktai pirmąja šios Grupės pirmininke. Nuo tos datos pradėta fiksuoti Lietuvos karaimų kultūros bendrijos istorija, ir mes įsijungėme į Lietuvos visuomeninį gyvenimą: aktyviai rėmėme Sąjūdį, pažadinusį atgimimui visas Lietuvos tautines grupes, dalyvavome Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. Mykolas Firkovičius, Juozas Firkovičius, Romualdas Špakovskis, Eugenijus Jutkevičius, Karina Firkavičiūtė, Ina Firkovič-Lavrinovič, Jurijus Špakovskis ir kiti dalyvavome įvairiuose Sąjūdžio, tautinių mažumų renginiuose, TV ir radijo laidose. Aš buvau išrinkta į Sąjūdžio I-ąjį Seimą. Nuo tada mes tapome matomi Lietuvos žemėlapyje kaip atskira tautinė grupė, o ne tik kaip pavieniai asmenys, kiekvienas savo darbovietėje arba pasakojantys apie savo tautą, arba vengiantys savo tautiškumo – visaip yra buvę. Bet po šio susirinkimo net tie, kurie šalinosi tautiškumo, staiga tapo uoliais karaimais.
Steigiamojo Karaimų kultūros grupės susirinkimo dalyviai Trakuose 1988 m. gegužės 15 d.
Kalbos ir kultūros paveldo išsaugojimas, jų funkcijų atgaivinimas, karaimų istorijos, kultūros ir religijos tęstinumas— tokius uždavinius išsikėlė mūsų bendrija. Pradėjome nuo kalbos pamokų, kurias inicijavo Mykolas Firkovičius ir kurios vyko Vilniuje ir Trakuose. Vilniuje patalpas mums suteikė VISI, pamokos vyko šeštadieniais, buvo trys grupės: mokyklinio amžiaus, studentiško ir suaugusių žmonių. Nemokamai dirbo entuziastai: mokytojos Ania Špakovska, Tamara Firkovič ir Mykolas Firkovičius. Trakuose vieną grupę mokė Julija Tinfavičienė.
Kas dar naujo įvyko? Gatvė, kurioje nuo Vytauto laikų gyveno karaimai, atgavo savo senąjį pavadinimą ir vėl ėmė vadintis Karaimų.
Karaimais susidomėjo Lietuvos ir užsienio spauda, televizija. Režisierius V. Puplauskis sukūrė filmą „Lietuva – ne Krymas, bet gimta šalelė“. Filmuojant vaikai jau sugebėjo pasakyti kelias frazes karaimiškai. Kai seneliai pamatė tuos kadrus, nuoširdžiai susigraudino.
Spaudoje pirmą kartą pasirodė karaimų poezijos vertimai į lietuvių kalbą: „Švyturyje“ (1988. IV. 10), „Tiesoje“ (1988 m. vasarą), nemažas pluoštas knygoje „Poezijos pavasaris“ (1989).
Grupė mūsų bendruomenės narių 1988 m. rudenį buvo išvykusi į Lenkiją, kur pirmą kartą po karo dalyvavo VII-ajame Lenkijos karaimų suvažiavime.
Pernai mes neminėjome šios mūsų grupės įsteigimo 25-mečio, nors tai buvo labai svarbus karaimų kultūros atgimimo akstinas, paskatinęs visus mūsų bendruomenės vėlesnius darbus ir istorinio materialinio karaimų paveldo grąžinimą. Pastarasis dalykas itin svarbus, ir didžiulis nuopelnas, dirbant šį darbą, priklauso a.a. Mykolui Firkovičiui (1924-2000). Jo ir prof. Č.Kudabos pastangų dėka, 1949 m. nacionalizuota Vilniaus kenesa 1988 m. buvo perduota Kultūros fondo, o vėliau – Karaimų religinės bendruomenės žinion. Kadangi kenesos pastate buvo ir šokių salė, ir Geodezijos archyvas, o paskui butai, jis buvo smarkiai suniokotas, ir, pastatą atgavus, reikėjo jam suteikti pirmykštį sakralinį pavidalą. M. Firkovičius išsyk ėmė rūpintis pastato restauravimo ir remonto darbais. Teisybė, pradžioje buvo manyta, kad ten bus įsteigtas Karaimų kultūros centras, bet paskui tos idėjos atsisakyta, ir restauravimo projektas bei darbai, užtrukę iki 1993 m., kai kenesa vėl buvo iškilmingai pašventinta, jau vyko pagal kitą paskirtį – šventovės.
Vėliau prasidėjo kova dėl kitų grąžintinų pastatų, vyko teismų procesai dėl Vilniaus karaimų bendruomenės namų, nes po nacionalizavimo ten įrengtus butus jau buvo spėta privatizuoti. Didelių pastangų dėka, pastato nuosavybės teisė galų gale buvo pripažinta Karaimų religinei bendruomenei. Reikėjo ilgai derėtis ir susirašinėti su Trakų miesto valdžia dėl pastatų, buvusių Karaimų g. 13 ir Karaimų g. 28. Baigus Vilniaus kenesos remontą, atėjo laikas Trakų kenesai, kuri nematė meistro nuo 1930 m.
Šiandien visi naudojamės susigrąžintomis patalpomis – Vilniaus kenesa, Trakuose buvusia klebonija ir mokykla Karaimų g. 28, pastatu Karaimų g. 13, suremontuota Trakų kenesa. Kai naudojiesi gatavu produktu, retai beprisimeni, kokie sunkūs ir vingiuoti buvo jo atgavimo ir atkūrimo keliai, kiek energijos ir nervų šis procesas kainavo žmonėms, vykdžiusiems tą darbą. Visų šių darbų pagrindinis iniciatorius, tiesioginis remontų projektų ir darbų prižiūrėtojas (išskyrus mokyklos pastato Trakuose) ir užsakovo atstovas buvo Mykolas Firkovičius. Apie tai galėtų paliudyti kiekvienas, kas jam padėjo pagal savo kompetenciją: Juozas Firkovičius, Romualdas Špakovskis, Anatolijus Ešvovičius, Aleksandras Kozyrovičius, Romualdas Bezekovičius, Vladimiras Maškevičius ir kiti. Kovoje dėl galutinio klebonijos pastato grąžinimo karaimų bendruomenei ypač intensyviai talkino tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktorius Remigijus Motuzas.
1992 m. Mykolas Firkovičius buvo išrinktas Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininku ir vyresniuoju dvasininku. Jis parengė dokumentus dėl Karaimų religinės bendruomenės Lietuvoje teisių tęstinumo, įstatų įregistravimo, juridinio asmens statuso įtvirtinimo ir karaimų religijos pripažinimo tradicine religija. Tai ir yra įrašyta Lietuvos Konstitucijoje.
Atkūrus karaimų bendruomenės institucijas, reikėjo atlikti darbus, atveriančius kelią tolimesnei karaimų bendruomenės Lietuvoje veiklai. Tai buvo pradžia naujo kelio po ilgos pertraukos, sugebėjusios niveliuoti, ištrinti daugelį dalykų, o ypač dvasingumą, tautiškumą ir jo ypatybes. Tai reikėjo prikelti iš užmaršties, atkurti, atgaivinti, o kai ką iš naujo sukurti. Mykolas Firkovičius suvokė šį darbą kaip pagrindinę savo misiją, kurią ir atliko, nepaisydamas nuovargio, sveikatos problemų ar kokių nors asmeninių interesų. Beje, tokių jis ir neleido sau turėti. Visa, ką darė, darė ne sau ar savo šeimai, o tautai ir bendruomenei.
Dr. Halina KOBECKAITĖ
A. Firkovičiaus nuotr.
