Atsakymas Seimo nariui V. Kernagiui, arba Apie gyvulių ūkį Trakuose ir ne tik

Parašyta: 2017-03-28 | Kategorija: "Gelbėkim Trakus", Naujienos, Trakai |

Centras su šiaurine Trakų miesto dalimi. V. Romanovičiaus piešinys, 1939

Jau keliose žiniasklaidos priemonėse, tarp jų ir 15min.lt, delfi.lt susilaukęs itin rūsčių Seimo nario Vytauto Kernagio priekaištų, norėčiau pateikti savo poziciją ir kai kuriuos faktus, kurių jis – nuoširdžiai tikiuosi – nežino. Manau, tai svarbu visiems piliečiams, kuriems rūpi ne tik Trakų kultūrinio kraštovaizdžio likimas, bet ir demokratijos kokybė Lietuvoje, nes galime ne tik prarasti Trakus, kaip valstybės saugomą kultūros paveldo vietovę, bet ir dar labiau įtvirtinti gyvulių ūkio tradicijas, kai vieni piliečiai – turiu omenyje dalį verslo ir politikos elitui priskiriamų žmonių – yra lygesni už kitus.

Taigi, anot Seimo nario, Trakuose bloga gyventi, nes aš ir mano kolegos bukai priešinamės progresui. “Šiandien Trakų istorinis nacionalinis parkas (TINP) bei jo vadovas G. Abaravičius yra esminis darnios Trakų plėtros ir progreso stabdis”, – rašo V. Kernagis. Kitame straipsnyje verdiktas dar rūstesnis: “Trakų istorinis nacionalinis parkas — Trakus apraizgęs aštuonkojis, veikimo metodais kažkiek primenantis Lietuvos geležinkelius, turi būti neutralizuotas”. Didžioji nuodėmė, dėl kurios V. Kernagis nori neutralizuoti mane ir TINP – tai, kad neva laikydamiesi “senamadiškų schemų” ir “piktnaudžiaudami paveldo argumentu” stabdome investicijas, “todėl Trakai nusėti apleistais namais”.

Kol dar nesame “neutralizuoti”, noriu šį tą patikslinti.

Pirmiausia – atkreipti dėmesį, kad Seimo nario V. Kernagio ir kitų susidomėjimas Trakais prasidėjo ne nuo abstraktaus susirūpinimo dėl investicijų, bet nuo aktyvaus advokatavimo vienam konkrečiam projektui, o būtent verslininko Dariaus Nedzinsko sumanymui rekonstruojant autobusų stotį ties įvažiavimu į Trakus pastatyti prekybos centrą „Rimi“ ir kitus privačius komercinius objektus. Ne tik V. Kernagiui, bet ir kitiems aukštas pareigas einantiems politikams šis projektas yra ypatingai svarbus – tuo įsitikinau, kai net kelis kartus buvau kviečiamas į Kultūros ministeriją, kur D. Nedzinskas viceministro Renaldo Augustinavičiaus akivaizdoje bandė iš manęs išgauti išankstinį pažadą, kad jam pritarsiu, nors dar net nebuvo pateiktas prašymas išduoti projektavimo sąlygas. Tikrai ne kiekvieno piliečio pageidavimu organizuojami tokie posėdžiai.

Neįprastas ir to paties viceministro man kažkodėl persiųstas elektroninis laiškas, kuriame verslininkas pageidavo „iki antradienio“ „turėti“ Kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės įsakymą, panaikinantį apsaugą Trakų senamiestyje esančiam sklypui, kuriame jis nori įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. „Butu idealu iki antradienio susitikimo tureti direktores Varnaites aiskia pozicija arba net ir pati isakyma. Bandysime dirbti toliau 🙂“, – rašė verslininkas. Tikrai ne kiekvieno piliečio laiškai su tokiais pageidavimais ir šypsenėlėmis būtų toleruojami. Netikite? Pabandykite paprašyti, kad kas nors „iki antradienio“ pritaikytų teisės aktą Jūsų projektui.

Manau, būtent tai ir yra dabartinio puolimo prieš Trakų istorinį nacionalinį parką esmė: neskaidrus, jokių priemonių – net ir šmeižto – nesibodintis mėginimas patenkinti privačius įtakingų asmenų interesus viešojo intereso sąskaita, apeinant įstatymus ir keičiant tam trukdančius teisės aktus.

Šį mano įsitikinimą sustiprina faktas, kad Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2016 m. vasario 9 d. aktu ne tik sumažino Trakų senamiesčio teritoriją, išimdama iš jos D. Nedzinsko projektui reikalingus sklypus, bet ir sudarė sąlygas padidinti Trakų senamiesčio aukštingumą – leisdama 8 aukštų su palėpe perimetrinį užstatymą. Tai padaryta neviešai, nesilaikant įstatyme įtvirtinto reikalavimo apie tokius pakeitimus prieš 3 mėnesius spaudoje informuoti visuomenę, o dokumentas, kuriuo sumažintas senamiestis ir leista jį paaukštinti, parengtas taip, kad net ir specialistui be specialios informacijos paieškos ir analizės yra neįmanoma suvokti pakeitimų esmę ir mastą. Ne tik aš, bet ir architektė, buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė, kuri taip pat susipažino su šiuo dokumentu, esame įsitikinę: tai yra istorinių, valstybės saugomų Trakų naikinimas. Todėl kreipiausi į minėtą Kultūros paveldo departamento vertinimo tarybą, kad ji kuo skubiau sustabdytų šio akto galiojimą.

O gal todėl ir užsitraukiau – kaip „stabdis“ ir „aštuonkojis“ – Seimo nario V. Kernagio rūstybę? Kas yra ta „atgyvenusi schema“, kurios buku laikymusi mane kaltina Seimo narys? Spėju, kad Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema ir specialieji planai, kurie yra galiojantys ir kurių Kultūros paveldo departamentas neturi galios pakeisti, net jei įtakingas verslininkas savo laiške nupaišytų šimtą šypsenėlių.

Bet kuriuo atveju manau ir manysiu, kad būtinybė išsaugoti unikalų istorinį Trakų kraštovaizdį ateities kartoms yra viešasis interesas, žymiai svarbesnis už kelių ar keliolikos turtingų žmonių, norinčių pastatyti eilinį „Rimi“ ar eilinius išskirtinius apartamentus, pelno siekius.

Kad šis viešasis interesas būtų apgintas, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija kreipėsi ir į teisėsaugos institucijas.

Dar noriu pasidalinti keliomis pastabomis apie tai, ką Seimo narys V. Kernagis vadina Trakų „užsikonservavimu“, dėl kurio reiktų „neutralizuoti“ mane ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją.

Vienas iš puikių tokio „užsikonservavimo“ pavyzdžių – buvusi Žalgirio irklavimo bazė. Nesigilindamas, kaip visuomeninis turtas virto privačiu, nors tai būtų neabejotinai įdomu mūsų nuskurdintos valstybės genezės požiūriu, pasakysiu tik vieną dalyką: šis objektas yra apleistas ir nenaudojamas tik dėl pačių savininkų kaltės. UAB „Kristiana“, užuot vysčiusi rekreacijai skirtame valstybiniame beveik 2 ha ploto sklype šiuolaikišką 130 gyvenamųjų vietų buriavimo ir vandens sporto bazę, tuščiai bylinėjosi su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, bandydama nuneigti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytą reikalavimą parengti privalomą detalųjį projektą. Nepaisant to, kad visi teismai patvirtino tokio reikalavimo pagrįstumą, savininkas toliau skleidžia melus apie trukdymą, o paslaugieji politikai, tarp jų ir V. Kernagis, tų melų mielai klausosi. Manyčiau, politinio elito atstovams būtų laikas suprasti, kad įstatymo požiūriu turtingas verslininkas negali skirtis nuo eilinės kaimo bobutės, jis taip pat, kaip ir kiti mirtingieji, negali vykdyti statybų be privalomų dokumentų. Nebent to elito vizija yra gyvenimas gyvulių ūkyje, kur vieni gyvuliai yra lygesni už kitus…

Manau, iš už teatrališko Seimo nario V. Kernagio susirūpinimo dėl „puikiose miesto vietose įsikūrusių“ „nejudinamų, nykstančių“ pastatų kyšo ne kas kita, kaip bandymas pasirūpinti Trakus darkančių sovietinių monstrų, kuriems Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu yra nustačiusi pačius griežčiausius apribojimus, savininkų norais išvengti reikalavimų. Deja, nutylimas faktas, kad savo valia, niekieno neverčiami jie už patrauklias kainas, išskirtinėmis sąlygomis įsigijo Trakų istoriniame nacionaliniame parke turtą, puikiai žinodami, kad jam yra nustatyti labai aiškūs apribojimai. Tokie, kurių negali atšaukti net ir tokio ypatingo paslaugumo institucija, kaip Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Kadangi V. Kernagis priekaištauja, jog aš ir Trakų istorinis nacionalinis parkas esame „progreso stabdis“ ir Trakus apraizgęs „aštuonkojis“, pasakysiu dar vieną faktą: Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija visada įsiklausydavo į Trakų rajono savivaldybės pageidavimus vystyti viešąsias paslaugas teikiančių rekreacinių įstaigų tinklą – papildomai buvo suplanuota ir įrengta naujų rekreacinių įstaigų, kurių nebuvo pirminėje planavimo schemos redakcijoje. Pavyzdžiui, Trakų motelis. Deja, tai, kas buvo įrengta, netrukus buvo ir išparduota kaip gyvenamieji butai ar apartamentai. Ir rekreacinių įstaigų vėl pritrūko… Į mano pastabą, kad tokiu keistu būdu vystant rekreaciją Trakuose visada stigs poilsiui skirtų šiuolaikinių objektų, merė E. Rudelienė tik pasidžiaugė, kad naujieji gyventojai sumokės pajamų mokestį savivaldybės biudžetui. Ar tokie vadovai yra pajėgūs tausojančiai ir šiuolaikiškai tvarkytis istoriniuose Trakuose?

Juk toliau tokiu pat principu statant rekreacines įstaigas ir išparduodant jas kaip apartamentus mažo mastelio istorinis miestas ateityje apaugs miegamaisiais kvartalais ir Trakų – tokių, kurių savitumas saugomas – nebeturėsime. Grįšime į XX a. vidurį ir realizuosime LTSR vadovybės Didžiųjų Trakų planą. To plano esmė – ežerų miestą pusiasalyje paversti miestu su ežerais tarp blokinių daugiaaukščių.

Nežinau, iš kur Seimo narys V. Kernagis ištraukė siaubo pasaką apie senyvos moters vargus, negalint paaukštinti durų staktos 20 centimetrų, nes Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija esą reikalaujanti „leidimo, raštų, kartografinio žemėlapio ir t.t.“. Tai tiesiog melas – nieko panašaus niekada nenutiko, nes direkcija nėra įgaliota išduoti jokių leidimų ir tokių funkcijų niekada nevykdė.

Dar vienas V. Kernagio priekaištas – dėl to, kad Trakų miesto ligoninė negalėjo įsirengti saulės energijos kolektoriaus, nes, anot jo, „Trakų miesto planavimą su padidinamuoju stiklu prižiūrintis TINP pateikia dešimto dešimtmečio kartografinę schemą, kurioje jokių saulės kolektorių (!) nėra, taigi, TINP teigimu, ir negali būti“. Tačiau šį priekaištą Seimo narys turėtų adresuoti ne Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, o Seimui, nes įrengti „kolektorių“ trukdė tikrai ne „kartografinė schema“. Tik šį kartą V. Kernagiui nebereikės vargti, nes jau 2016 m. Seimas priėmė atitinkamas naujas nuostatas dėl leidimų saugomose teritorijose įteisinti atsinaujinančius energetikos šaltinius, saulės kolektorių įrengimą ir pan. Turiu vilties, kad pradėjęs dirbti savo kaip įstatymų leidėjo darbą Seimo narys V. Kernagis susipažins su šiomis ir kitomis nuostatomis, kurias Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, kaip ir bet kuri kita viešojo administravimo institucija, turi įgyvendinti.

Nebent aš turėčiau suprasti, kad gyvename gyvulių ūkyje, todėl aš ir kiti tarnautojai privalome ne laikytis įstatymų, bet nuolankiai vykdyti Seimo nario V. Kernagio, merės E. Rudelienės, piliečio D. Nedzinsko ir kitų VIP personų tiesioginius nurodymus. Jei taip, tai kas savo parašu ir herbiniu antspaudu patvirtins sąrašą tų lygesnių už lygius, kurie yra aukščiau už įstatymus?

  1. Kernagio įsitikinimu, „neutralizavus“ Trakų istorinį nacionalinį parką, Trakuose stos „paveldo ir investicijų harmonija“.

Manau, šis įsitikinimas išsisklaidytų, jei Seimo narys paklaustų savo draugų Trakų rajono savivaldybėje, kaip jie vykdo savo misiją – juk Seimas įstatymu nustatė, kad viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų yra „sąlygų verslo ir turizmo plėtrai sudarymas ir šios veiklos skatinimas“.

Pavyzdžiui, besipiktindamas „apleistomis trobomis“, V. Kernagis galėtų paklausti, kodėl Trakų rajono savivaldybė, kurios teritorijoje (visame rajone, o ne vien mažytėje nacionalinio parko teritorijoje) yra didžiulė paveldo koncentracija, per visą ilgą gyvavimo laikotarpį neskirdavo lėšų paveldo tvarkymui? Gal nepatogu klausti, juk akivaizdžiai skandalinga, kad, pavyzdžiui, 2015-iais tokia turtinga savivaldybė paveldui teskyrė 198 eurus. Manau, Seimo nariui vertėtų pasiskaityti savivaldos įstatymą, kuriame pasakyta, kad būtent savivaldybės funkcija yra kraštovaizdžio ir nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymas bei apsauga.

O gal čia ir yra atsakymas į V. Kernagio klausimą, kodėl merdi „tikrasis, istorinis (ne sovietinis) paveldas“?

Kad būtų dar aiškiau, prisiminkime dar vieną dalyką: Trakų rajone yra net du iš keturių kraštovaizdžio architekto E. F. Andrė (1840-1911 m.) Lietuvoje sukurtų parkų. Apie Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos atgaivintą ir visuomenei tarnaujantį Užutrakį, tikiuosi, Seimo narys V. Kernagis nepamiršo, nes ne taip ir seniai, 2012-iais, dalyvavo Vytautui Kernagiui skirtame koncerte „Baltas paukštis“. Tačiau ką girdėjote apie verslininkų ir Trakų rajono savivaldybės nugyventą Lentvario dvarą? Matyt, tik tiek, kad vienas vertingiausių Lietuvos ir Europos dvarų ansamblių yra ant visiško išnykimo, o tiksliau – sunaikinimo – ribos. Tik neseniai, Lentvario rūmus įsigijus eiliniam privačiam asmeniui, Trakų rajono savivaldybė išsirūpino bene 10 mln. eurų iš Europos Sąjungos fondų sutvarkyti parkui aplink naujojo dvarininko planuojamą rezidenciją.

Tačiau Trakams, kuriuose masiškai lankosi vietos ir užsienio turistai, lėšos per šitiek metų neskirtos – tiesiog prioritetai buvo kiti.

Todėl dabar Trakai pasidarė elitui tokie negražūs, nepatrauklūs ir nugyventi, kad net reikalaujama jų nebesaugoti, nebesilaikyti įstatymų ir teisės aktų, kad tik ateitų „gelbėtojai“ su „Rimi“. Ar čia taip netyčia nutiko, ar buvo suplanuota? Ten, kur turi būti labiausiai saugoma – nebesaugokime, nes taip reikia turtingiems žmonėms, bet bobutei kur nors Baltarusijos pasienyje sodyboje statant lauko virtuvėlę būtinai išreikalausime techninio projekto?

Iki 2017-ųjų Trakų išsaugojimo klausimu daugmaž sutarė tiek kairiosios, tiek dešiniosios politinės jėgos Lietuvoje. Žinoma, ne paslaptis, kad abi pusės periodiškai rasdavo progų pasipiktinti parko darbuotojais dėl „per uoliai“ įgyvendinamų įstatymų. Kaskart erzelynė kildavo vis dėl kitų „klientų“, o šįkart Seimo narys V. Kernagis ėmėsi advokatauti piliečio D. Nedzinsko sumanymui ties įvažiavimu į Trakus pastatyti „Rimi“. Prisipažinsiu, aš asmeniškai nesitikėjau, jog šią iš esmės nomenklatūrinę tradiciją, kai galia ir pinigai per jėgą laužiasi į gražiausias saugomas teritorijas, tęs žmonės, pasiskelbę „atsinaujinusiais“ ir „naująja karta“. Gailiuosi, kad patikėjau.

Per tuos metus, kai vadovauju Trakų istorinam nacionaliniam parkui, su kolegomis esame matę ne vieną beatodairiško godumo proveržį, kai bandyta privatizuoti ežerus, skaidyti, išparduoti ir užstatyti sklypus.

Grožis ir tyrumas yra pavojingi dalykai, nes traukia ne vien tuos, kurie jais tiesiog gėrisi, bet ir tuos, kurie siekia užvaldyti ir, deja, iš tiesų užvaldo. Ne kartą istorijoje taip yra buvę.

Prisiminkime kad ir puikiosios Romos šventyklas, mauzoliejus ar viešuosius stadionus, kurie vakarų nuopolio metu virto agresyviausių barbarų asmeninėmis pilimis ar pelkių ir miškų ordų purvinais kaimais, kur bet kuriam prašalaičiui čia pat nusukdavo sprandą. Tikrai, viešaisiais stadionais ar plaukimo baseinais tuo metu domėtis ir juose lankytis buvo pavojinga gyvybei. Kažkas pažįstamo?

Aš čia ne apie Vilnių, bet apie Šventojo Angelo pilį Romos centre, kuri iš tiesų buvo imperatoriaus Adriano (76-138 m.) mauzoliejus, ar Frangipanų pilimi virtusį Koliziejų, ar to paties trečiojo pagal gerumą imperatoriaus šventykoje įsikūrusią muitinę ir daug kitų pirmosios pasaulio sostinės nebepakartojamo grožio išprievartavimų.

Deja, ne visiems lemta sėdint ant auksinių klozetų žiūrėti į beprotiškai fantastišką istorinio Kauno panoramą ar savo vilose vaišinant draugus brangiaisias vynais kartu kaip savo nuosavybę patiekti Kuršių marių platybes, nes gamtos ir kultūros resursai yra riboti. Visi nesutilps. Bet Europos valstybė, vardu Lietuvos Respublika, yra apsisprendusi ir nurodžiusi išsaugoti nacionalinius ir regionius parkus ir net pavienes kultūros vertybes (!), kad ir kaip tai būtų sunku, kad ir kaip tai būtų nepriimtina apsukriajam elitui.

Gintaras Abaravičius, Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius

 


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite