Monstrancija. Žygimanto Jacevičiaus nuotr.
Dievo Kūno ir Kraujo iškilmė – Devintinės – tai diena, kuomet galutinai pabaigiama visų didžiųjų iškilmių grandinė, prasidėjusi dar Kūčių vakarą. Šią dieną apmąstome Švenčiausiojo Sakramento slėpiningumą ir stebuklingumą.
Devintinių liturgijos kulminacija – iškilminga procesija aplink bažnyčią. Ši procesija skiriasi nuo visų kitų procesijų, nes per Devintines aplink bažnyčią neinama tris kartus. Galime sakyti – procesijos, kuriose einama tris kartus apie bažnyčią, yra asmeniškos: skirtos parapijai, vietinei bažnyčiai. Devintinių procesijos užmojis yra daug platesnis – čia daromos keturios stotys, kuriose, ant pamaldžių žmonių paruoštų altorių pastačius švč. Sakramentą monstrancijoje, skelbiama Evangelija visam pasauliui – į visas keturias jo puses – šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Tokiu procesijos tvarkymu ir tokia Evangelijų skelbimo mintimi Bažnyčia išreiškia savo norą būti aktualiai, girdimai visur ir visada, kad žmonės visuose pasaulio kraštuose atsimintų, jog yra Dievo vaikai, o Katalikų Bažnyčia – šventa ir visuotinė.
Procesijoje ėjome. Kokia yra ėjimo, žengimo prasmė? Koks žengimas yra šventas? Labai gražų, poetišką atsakymą mums pateikia Romano Guardini (1885 – 1968) – Bonos, Berlyno, Tiubingeno ir Miuncheno universitetų profesorius, Krikščionių pasaulėžiūros bei religijos filosofijos katedros vadovas savo trumpoje liturginės filosofijos knygelėje ,,Šventieji ženklai“. Jis rašo: ,,Kada matome žmones žengiant? Mano akimis, nedažnai. Tai – ne skubėjimas, bet ramus judėjimas, ne slinkimas, bet tvirtas ėjimas į priekį. Žengiantysis eina laisvai, ne kėblina, eina išsitiesęs, ne susikūprinęs. Nesijausdamas nesaugiai, bet tvirtu žingsniu. Žengti yra tauru.<…> Kaip gražu, tai [žengiama] pamaldžiai! Šitai gali virsti tikromis pamaldomis. Jomis tampa vien žengimas artinantis prie Dievo, kai kas nors eina į bažnyčią, Aukščiausiojo namus – Viešpats juk regi. <…> Argi žengimas nėra žmogiškojo kilmingumo išraiška? Tiesus stotas, valdantis pats save, pats save remiantis, ramus ir tvirtas yra vien žmogui suteikta privilegija. Žengti tiesiam reiškia būti žmogumi“. Toks žengimo kilnumas Devintinių procesijoje spindi gražiausiai – žmogus – kunigas žengdamas neša savo Dievą monstrancijoje, ir mes, tikintieji, irgi žengdami, lydime procesiją iš paskos.
Kunigas su monstrancija žengia po keturių nešėjų laikomu baldakimu. Baldakimas yra lyg skliautas ar padangtė, skirta ne kunigo kilnumui pabrėžti, ne tam, kad einant, kunigui saulė į akis nešviestų. Baldakimas skirtas švč. Sakramentui. Kuo daiktas brangesnis, tuo labiau jį saugome – dedame į dėžutę, nešdami, tą daiktą rankomis saugiai pridengiame. Lygiai taip pat ir Bažnyčia elgiasi su brangiausiuoju savo turimu dalyku – švč. Sakramentu: įstato mažytę jo dalelę į puošnų, spinduliais dabintą indą, vadinamą monstrancija, o šiam žengiant – dar pridengia baldakimu – stogeliu, kad jokie išorės veiksniai šiam brangiausiam Bažnyčios turtui – Dievo Kūnui – nepakenktų. Baldakimas į pasaulietines praktikas atėjo iš Bažnyčios naudosenos – karaliai, imperatoriai buvo lydimi po puošniais skėčiais ir baldakimais, kaip Dievo paskirti ir šventais aliejais patepti šios žemės valdovai.
Švenčiausiąjį sakramentą nuolat lydi rūkstantis smilkytuvas. Romano Guardini mano anksčiau minėtoje knygelėje šitaip mąsto apie smilkalų simboliką: ,,Gražus vaizdas: švarūs grūdeliai dedami į kaitrą ir iš siūbuojamo prietaiso kyla kvepiantys dūmai. Tarsi judesių ir malonaus kvapo melodija, be užmačių ir naudos siekių, tarsi dovanojanti meilė. Kaip ir anuomet, Lozoriaus namuose, Marija, Lozoriaus sesuo, atnešė brangaus nardo, išpylė jį ant Jėzaus kojų, nušluostė jas plaukais, o namai pakvipo kvepalais. Siauras protas burbtelėjo: kam taip švaistyti? Bet Dievo sūnus tarė: ,,Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai“. (Jn 12 , 1 – 7). Slėpiningas įvykis, sujungiantis meilę, brangius kvepalus ir auką. Šitai ir glūdi smilkaluose – grožio be jokių užmačių, degančios ir mirtį nugalinčios meilės, maldos, kuri negalvoja apie naudą, bet šlovina Dievą ir jam dėkoja.“ Puikiai žinau, kad kartais mieliems parapijiečiams smilkalai užgraužia gerklę ir jų skvarbus dūmas priverčia kosėti, tačiau nepykime ant smilkalų – jie skirti Dievui, ne mums. Taigi Devintinių prasmė ir uždavinys – pagarbinti smilkalų dūmuose spindintį Viešpaties kūną, kilniai žengiant šventoje procesijoje ir skelbiant Evangeliją pasauliui – į visas keturias puses.
Aukojamos mišios. Žygimanto Jacevičiaus nuotr.
Šiemet Trakų bazilikoje Devintinių šventąsias Mišias aukojo Marijos Radijo programų direktorius Sigitas Jurkštas su Trakų klebonu dekanu Jonu Varanecku. Mišios buvo aukojamos už parapijiečius ir miesto svečius – gražiai sutapo, jog Devintinių dieną šventėme ir Trakų miesto šventę. Šv. Mišiose dalyvavo Trakų rajono meras Andrius Šatevičius, seniūnė Vilma Puišienė, užsienio šalių ambasadoriai ir šventės svečiai.
Naudodamasis proga norėčiau paraginti brangius parapijiečius – nebijokime pasisiūlyti dalyvauti procesijoje, neatsisakykime ir kviečiami – kiekviena pagalba yra labai svarbi. Turime žinoti, jog bazilikos šventės bus tokios, kokias patys susikursime – jei norime gražios procesijos – dalyvaukime joje, jei norime, kad bazilika būtų išpuošta – padovanokime jai gėlių iš savo darželių, jei norime gausesnio patarnautojų būrio – prisijunkime, jei norime didesnio choro – eikime giedoti. Bazilika laukia kiekvieno ir yra atvira visiems. Jauskimės savo parapijos dalimi ir nebijokime – nėra kilnesnės tarnybos, už tarnybą Dievui.
Žygimantas Jacevičius,
Trakų bazilikos zakristijonas
Vilniaus universiteto studentas
