Skaičius „ du” – pašto ženklai – daug ar mažai? Priklauso nuo valstybės dydžio ir žmonių skaičiaus. Kiekvieną dieną aplink žemės rutulį keliauja milijonai laiškų. Nuo senų senovės žmonės vieni kitiems laiškais siųsdavo įvairias žinias. Laiško visada laukia ir vaikai, ir suaugę. Susirašinėjimas laiškais ankščiau tarp žmonių buvo pagrindinė susižinojimo priemonė. Laikui bėgant laiškų vaidmuo blėso. Šiandien laiškai siunčiami žymiai rečiau. Techninis progresas aplenkė laiką. Kompiuteriu, mobiliuoju telefonu galima vos per kelias minutes perteikti norimas žinias, daug ką aptarti, nuspręsti. Bet laiškas tebėra svarbi bendravimo priemonė. Neatskiriama voko dalis yra pašto ženkliukas, be kurio laiškas nebus išsiųstas. O pašto ženklai yra įvairūs,  juose vaizduojami kiekvienos valstybės  įžymūs mokslo, meno, kultūros, sporto žmonės bei išskirtiniai gamtos ar istoriniai paminklai. Todėl didelės ir mažos valstybės turi savo pašto ženklus. Jie leidžia pažinti įvairių kraštų svarbius gyvenimo įvykius. Pagal antspaudus ant pašto ženklų galima atsekti laiško kelią. Laiškai keliauja traukiniais, laivais, lėktuvais. Seniau laiškus pernešdavo karveliai.

Taigi pašto ženklai teikia mums daug įdomių žinių apie įvairias valstybes, jų žmones, kuriais jos didžiuojasi.

Pašto ženklai karaimams

Karaimų pašto ženklų grafikė Irma Balakauskaitė

2014 metų birželio mėnesį pašto ženklų serijoje „Lietuvos tautinės mažumos“ atsirado ir Lietuvos karaimams skirtas pašto ženklas. Šis dalykas labai svarbus mūsų bendruomenei, malonu, kad mus prisimena, esame pagerbti. Tokius ženklus Lietuvos paštas išleido pirmą kartą, nors minint 600-ų metų karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje sukaktį 1997 m. buvo išleisti trys proginiai vokai su karaimų ir totorių simbolika.  Naujųjų ženklų autorė – grafikė Irma Balakauskaitė. Jos darbai skelbto konkurso metu pripažinti geriausiais. Šis įvykis – tai dar vienas įrašas į karaimų istoriją svetingoje Lietuvos žemėje nuo 1397 metų, kai Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, grįždamas iš karo žygio, atkėlė iš Krymo 380 karaimų šeimų, kurios tuo metu buvo gausios. Bet laikui bėgant  karaimų bendruomenė patyrė daug netekčių: 1710 metais Lietuvoje siautėjo maras, nusinešęs nemažai gyvybių. Daug praradome gyventojų per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau karaimai sugebėjo įsitvirtinti Lietuvoje. Jie kūrė savitą architektūrą, ypač charakteringos buvo karaimų kenesos, jų šventovės. Tarp jų buvo garsių  mokslininkų, dvasininkų, visuomenės veikėjų. Šie du tokie reikšmingi akcentai ir pavaizduoti pašto ženkluose.

Pašto ženklas Hadži Serajai Chanui Šapsalui atminti

 Viename iš dviejų pašto ženklų vaizduojamas Hadži Seraja Chanas Šapsalas (1873 – 1961) dvasininko rūbais. Jis yra pasaulyje žinomas mokslininkas orientalistas, dvasinis ir pasaulietinis karaimų tautos vadovas. Gimęs 1873 m. gegužės 8 d. Bachčisarajuje, savo prisiminimuose rašė: „Esu kilęs iš senosios patriarchalinės šeimos. Visi mano protėviai gimė, gyveno ir mirė senojoje karaimų tvirtovėje Džuft Kalė, o mano tėvas, pats vyriausias iš aštuoniolikos mano senelio vaikų, 1864 m. išsikėlė į Bachčisarajų.

Bachčisarajuje Seraja Šapsalo tėvas turėjo žemės sklypą, kuris ir išmaitindavo šeimą.  Seraja buvo jauniausias vaikas. Tėvai išpažino karaimų tikėjimą, skiepijo vaikams meilę darbui, pagarbą vyresniems žmoniems. Aštuonmetis vaikas pradėjo lankyti parapijinę mokyklą, kurioje buvo mokoma karaimų ir totorių kalbomis. Vienuolikmetis Seraja, globojamas vyresnio brolio Marko, tęsė mokslus Sankt – Peterburge. Vasaros atostogas  praleisdavo Kryme, studijuodamas karaizmo dogmas, karaimų tautos istoriją. 1894 m. Seraja įstojo į Sankt – Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultetą, kuriame studijavo tiurkų ir persų kalbas.

Būdamas III kurse jis parašė  pirmąjį savo darbą apie Džuft Kalė karaimus, o po dviejų metų Seraja Šapšalas aplankė karaimų bendruomenę Trakuose. 1899 m. jis baigė Peterburgo universitetą pirmojo laipsnio diplomu ir turėjo likti dėstytoju tiurkų – totorių kalbų katedroje. Tuo metu Persija, siekdama,  glaudesnių santykių su Rusija, nusprendė mokyti rusų kalbos ir kvietė specialistą, kuriam tektų mokyti ir sosto įpėdinį. Šapšalas buvo labai gabus kalboms  atvykęs iš Krymo į Sankt – Peterburgo universitetą, jis puikiai išmoko rusiškai, o 1928 m. atvykęs į Vilnių, per labai trumpą laiką išmoko lenkiškai – ir laisvai bendravo , ir rašė. Seraja Šapšalas buvo poliglotas, mokėjęs 11 kalbų. Be to, gyvendamas įvairiose valstybėse – Turkijoje, Rusijoje, Persijoje, Lenkijoje, jis kaupė žinias apie karaimus, rinko įvairius  eksponatus, dalis kurių ir eksponuojama šiandien Trakuose karaimų muziejuje. Sumanymas steigti tokį muziejų irgi kilo pačiam Šapšalui. 1938 m., jau būdamas vyriausiuoju karaimų  dvasininku, jis padėjo kertinį muziejaus pamatų akmenį. Muziejaus pastato statybai nebuvo abejingo nė vieno tautiečio. Vieni padovanojo savo žemės sklypą, kiti iš laukų vežė akmenis. Šio  statinio Trakuose  sienose glūdi kiekvieno tautiečio įnašas. 2011 m. gruodžio 28 d. prie jo sienos atidengta  atminimo lenta Hadži Seraja Chano Šapšalo atminimo įamžinimui ir muziejus pavadintas jo vardu..

 Ši iškili asmenybė savo tautai labai nusipelniusi – visko išvardinti neįmanoma. Vienas iš svarbiausių nuopelnų –  didžiulis įnašas į 1974 m. išleisto  „Karaimų – rusų –  lenkų kalbų žodyno“ parengimą. Iki šiol šis žodynas – neįkainojamas žinių šaltinis studijuojantiems ar besidominantiems karaimų kalba. Naudodamiesi žodynu  nuolat  prisimename S. Šapšalą, visą gyvenimą paaukojusi savo tautai.

Aleksandras JUTKEVIČIUS,

(tęsinys kitame numeryje)

Vilniaus kenesa 2014 m.