Aleksandras Jutkevičius per savo 80-ties metų jubiliejų. Zoja Dubinskaja (iš dešinės), Irena Robačevskaja (iš kairės)
Noriu papasakoti įvykį iš Trakų karaimų gyvenimo praeities. Tai įvyko Antrojo pasaulinio karo metais, kai kartu su močiute Basia Kobecka pirmą kartą peržengiau karaimų senelių namus, nešinas drobiniame maišelyje dar šiltą duonos kepalą…
Namas, kuriame gyveno vieniši seneliai, nesiskyrė nuo kitų karaimų namų Trakuose. Jau ne vieną šimtmetį šis namas stovėjo (dabartinėje Žaliojoje) gatvėje. Namo amžių buvo galima nustatyti žvelgiant į pamatus, kurie giliai įsmigę į žemę. Prie jo – medinis suoliukas. Iš lentų sukaltos durys, nedideli langai. Toks vaizdas iki šiol išliko atmintyje. Neprisimenu metų laiko, žinau tik, jog sniego aplinkui nebuvo. Įėjome į namo vidų. Apytamsiame kambaryje – didelė krosnis, kūrenama malkomis. Šalia jos, ant medinio suoliuko, stovėjo keli kibirai su vandeniu. Prijuostes pasirišusios darbavosi kelios senolės: skuto bulves, morkas, lupo svogūnus. Ant prieždos, prieš kepamosios krosnies angą, puoduose virė viralas. Priešais ant suolelio sėdėjo žilabarzdis senolis ir dėjo malkas į prakurą. Vidury aslos – didelis medinis stalas. Pasisveikinę su čia gyvenančiais tėvynainiais, kartu su močiute iš maišelio išėmėme duonos kepalą ir padėjome ant stalo… matėme sužibusias iš džiaugsmo senolių akis, girdėjome graudžius padėkos žodžius. Ir mums su močiute tapo gera, kad pasidalijome su seneliais taip brangiu duonos kepalu…
Duona… Kaip ji buvo gerbiama! Kiek triūso reikėjo, kol ji atsirasdavo! Nekalbant jau apie rugių sėją, pjovimą, kūlimą, malimą, nemažai rūpesčių teikė ir jos kepimas. Užraugta mediniame, tam skirtame kubile, tešla švariomis rankomis buvo minkoma. Vėliau, padėtas ant ližės kepalas lyginamas, glostomas lyg kūdikis, prie jo moterys pasimelsdavo, kad duonutė nesusmegtų, o išaugtų. Tada ši jau pašaunama į krosnį… Mes, vaikai, visa tai jau stebėjome ir laukėme duonelės. Pagaliau išimtą, atvėsintą duonos kepalėlį tėvas pjaustė, raikė riekutėmis ir dalino. Mes gi valgydami žiūrėjome, kad nė vienas trupinėlis nenubyrėtų žemėn, o jei taip atsitikdavo, pakeldavom, pabučiuodavom ir … į burnytę. Gerbiama buvo duona, nes visi žinojo jos gavimo triūsą.
…Senelė Basia bendravo su senolėmis. Jos nesėdėdavo be darbo:už atnešamą maistą žmonėms verpė, siuvo ir kitaip padėdavo. Senukai drožinėdavo medinius šaukštus, darė lenteles, padėklus, tvarkingai sudėdami medžio skiedras į didelę pintinę, kad turėtų prakurom. Šitoks vaizdas iš Trakų senelių namų man išliko iki šių dienų. Tai buvo tie laikai, kai karaimų bendruomenė turėjo žemės prie Totoriškių ir Akmenos ežerų, kai mūsų protėviai arė, sėjo, nuimdavo javų derlių iš nederlingos Trakų žemės. Vieni pajėgdavo įdirbti nedidelį žemės plotelį arba kelis, išmėtytus įvairiose vietose, kiti turimą savo žemės plotą išnuomodavo ir gaudavo dalį derliaus, kurį nuomininkas suveždavo į savininkų kluonus. Taip dažniausiai būdavo su tom karaimų šeimom, kuriose gyveno vienišos moterys, netekusios pagrindinio maitintojo. Tiesa, pagal išgales tiek vyresnio amžiaus moterys, tiek vaikai, paaugliai padėdavo prie ūkio darbų. Iš tos dalies derliaus, kurį gaudavo, reikėjo palikti dar ir sėklai ir tik likusius rugių grūdus sumalti į miltus ir kepti duoną. Ypač sunku būdavo nederliaus metais – tada laukdavo alkanas pavasaris…
Visa tai vyko, kai dar karaimai turėjo žemės. Deja, neilgai: po karo prasidėjo kolektyvizacija, jie, kaip ir visi kiti, jos neteko… O prisimenu, kai bendrose ganyklose ganėsi karvės, ožkos, avys. Anksti rytą, būdavo, išgenami galvijai, ir, prižiūrint kitiems piemenims, ganomi. Vakare juos pasitikdavome prie kiemo vartų… Tie prisiminimai itin graudūs, nes dabar nebeturime tų žemių, kuriomis naudojosi mūsų tėvai, protėviai…Paskutinieji metai buvo 1947 – ieji, kai neskaitlinga karaimų bendruomenė turėjo tą žemės lopinėlį tiek pačiame Trakų mieste, tiek jo apylinkėse. Tada pelnėsi nelengvą žemdirbio duoną ir skatino jaunimą pagal išgales siekti mokslo. Didelių šeimų vaikams padėdavo dvasininkai ir turtingesni karaimai. Taip jaunimas skynėsi kitokį gyvenimo kelią. Bet meilė Trakų žemei išliko, tai žemei, kurią mums dovanojo Didysis kunigaikštis Vytautas ir kurioje mes šiandien gyvename.
… Pergyvenom daug netekčių, nelaimių, nemaža skriaudų. Tik įskiepyta pagarba senam žmogui, rūpestis vyresniaisiais, netekusiais artimųjų, išliko – jie nebuvo paliekami likimo valiai. Tas nedidelis duonos kepalėlis, kurį atnešėme seneliams, – tai didžiulė pamoka, kad, turėdamas duonos, mokėk pasidalinti su tais, kurie jos stokoja. Nedidelė karaimų bendruomenė sugebėjo pasirūpinti vyresnio amžiaus žmonėmis: kepdami duoną sau, pagalvodavo ir apie kitus. Laikai pasikeitė, bet apsilankymas karaimų senelių namuose su duonos kepalu išliko ilgam…
Aleksandras Jutkevičius, Grigiškės
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
