Vladas Voveris gimė Dzūkijoje, Onuškio vlsč. Vieštartonių kaime 1922 m. balandžio 1 d. Mokėsi Alaburdiškių pradžios mokykloje, po to – Aukštadvario progimnazijoje, Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, Trakų mokytojų seminarijoje. Pastarąją baigęs, buvo paskirtas Vilniaus raj. Šventininkų pradinės mokyklos mokytoju. Po to mokytojavo Kaišiadorių raj. Antakalnio pradinėje mokykloje, vėliau perėjo į Kaišiadorių vidurinę mokyklą, kartu dirbo žurnalistu rajono laikraštyje ir neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Baigęs studijas, 1962 m. įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Tais pačiais metais buvo pakviestas dirbti į Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Metodinį skyrių vyresniuoju metodininku. Kartu dirbo dėstytoju-valandininku Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1972 m. perėjo dirbti į šį institutą etatiniu dėstytoju, dėstė lietuvių kalbą rusų ir lenkų dėstomosiomis kalbomis studijavusiems studentams. 1992 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato (dab. daktaro) disertaciją „Būsimųjų pedagogų atranka, rengimas studijoms“. Netrukus jam buvo suteiktas ir docento pedagoginis vardas. Disertaciją rengė ilgai ir kruopščiai, mokslinėje pedagoginėje spaudoje paskelbė kelias dešimtis straipsnių profesinės atrankos į aukštąsias pedagogines mokyklas, mokymo proceso jose tobulinimo, moksleivio ir studento asmenybės tyrimo klausimais, praktiškai tikrindamas ir gilindamas profesorių Leono Jovaišos, Sigito Kregždės ir Jono Laužiko (1903–1980) teorinius darbus. Parašė ir išleido knygas: „Originaliosios mokymo literatūros parengimo klausimai“ (Vilnius, 1973), „Profesijos rinkimosi kai kurie psichologiniai aspektai“ (Vilnius, 1980). 1982 m. tapo Būsimojo pedagogo fakulteto vadovu. Tai buvo neformalus nestruktūrinis Vilniaus pedagoginio instituto padalinys, kurio tikslas buvo padėti baigiamųjų vidurinės mokyklų mokiniams sąmoningai rinktis profesinę pedagoginę veiklą. Per 20 metų šį fakultetą baigė keli tūkstančiai mokinių ir daugumą jų įstojo į VPI (VPU) bei sėkmingai jį baigė. Kadangi šis fakultetas XXI a. pradžioje beveik nustojo veikti, tad ir dabartiniai sunkumai surenkant būsimųjų studentų kontingentą dabartiniame Lietuvos edukologijos universitete iš dalies gali būti paaiškinami ir šio fakulteto nebuvimu. „Kepti balandžiai iš dangaus“ dabar nebekrenta jokiai aukštajai mokyklai ir laimi tos, kurios kuo daugiau dirba su būsimaisiais studentais bei jų mokytojais.
Didžiausio atgarsio visuomenėje ir mokyklose sulaukė V. Voverio knyga „Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas“ (Kaunas, 1990). Su didele meile ir šiluma knygoje autorius minėjo savo pirmąjį mokytoją Alaburdiškių pradžios mokykloje Valentiną Laurinaitį, mokiusį klumpėtus ir vyžotus dzūkų vaikus ne tik skaityti ir skaičiuoti, bet ir meilės gamtai, sodininkystės: dar ir dabar prie mokyklos bei daugelio sodybų tebežydi ir veda vaisius mokytojo skiepytos bei su vaikais sodintos obelys. Mokytojo pirktas pianinas irgi buvo pirmasis plačioje apylinkėje. Daug gerų žodžių Vladas Voveris knygoje paskyrė Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojams: lietuvių kalbos mokytojui, literatų ir dramos būrelių vadovui Juozui Eidukevičiui, matematikui Ignui Saudargui (1902–1987), būsimojo pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro tėvui, prancūzų kalbos mokytojui Benediktui Bučinskui, kurie buvo Mokytojai iš didžiosios raidės. Su didele pagarba knygoje minima mokytoja iš Biržų Elena Šlekienė (1893–1981), ne tik Lietuvoje garsėjusių moksleivių šokių kolektyvų vadovė, o taip pat kelios dešimtys kitų geriausių pokario Lietuvos mokytojų, tarp jų: Aldona Žagūnaitė (Skuodo raj. Barstyčių vid. m-la), Janina Juškaitė (Panevėžio vaikų namai), Marija Kuzmienė (Zarasų raj., Antalieptės vid. m-la), Janina Gečiauskaitė (Jonavos raj. Panoterių vid. m-la), Rapolas Sriogis (1914–1996, Ukmergė). Tarp R. Sriogio buvusių mokinių yra daugybė žymių mokslininkų, menininkų, net akademikų. (R. Sriogio atminimo įamžinimu dabar daug rūpinasi jo dukra, taip pat pedagogė, poetė ir publicistė Birutė Sriogytė-Vaitkienė, surandanti paramą Ukmergės J. Basanavičiaus gimnazijoje ir miesto merijoje). Knygoje V. Voveris daug dėmesio skiria studentų, pasirinkusių mokytojo profesiją, kontingentui, pedagoginio pašaukimo ir talento klausimams, analizuojama pedagogo asmenybė, jo vertybių sistema, psichinės savybės, ypač akcentuojant meilės, atsakomybės ir pareigos Tėvynei jausmus.
V. Voveris paskelbė ir daug aktualių pedagogikos istorijos bei pilietinės publicistikos straipsnių.
Visa tai žymiai plačiau yra aprašyta neseniai pasirodžiusioje 520 puslapių knygoje: Pašaukimo keliu (Pedagogas dr. Vladas Voveris)/ Sudarytoja Ona Voverienė. Vilnius: Diemedis, 2015. Knygos pirmąjį – biografinį skyrių parašė buvęs V. Voverio kolega tuometiniame Vilniaus ped. institute (universitete) prof. dr. Antanas Kiveris. Yra ir kitų autorių. Apie jo mokslinę ir pedagoginę veiklą (knygas, disertaciją) recenzijas yra parašę: prof. habil. dr. Vladas Rajeckas (1927–2004), prof. habil. dr. Sigitas Kregždė, dr. Kazys Poškus, doc. dr. Stasys Jankevičius, žurnalistas Stanislovas Baliūnas, doc. dr. Rimantas Kontvainas, žurnalistas Juozas Skomskis, alytiškė pedagogė ir rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė. Jų rašiniai yra minimoje knygoje. Joje taip paskelbti pat A. Voverio įvairių laikų kolegų atsiminimai: dr. Aldonos Kačerauskienės, rašytojo ir žurnalisto Jono Laurinavičiaus, doc. dr. Vytauto Pociaus, žmonos prof. habil. dr. Onos Voverienės. Knygos pabaigoje – V. Voverio darbų bibliografija, pavardžių rodyklė.
Knyga jau pristatyta Lietuvos edukologijos universitete ir Lietuvos moterų lygoje. Manyčiau, kad pristatymą galėtų organizuoti ir Trakų raj. savivaldybės Švietimo skyrius. Ši knyga yra apie „iškilų kilnios mokytojo profesijos atstovą, kuris tapo neeiliniu pavyzdžiu pedagogo profesiją pasirinksiančioms ateinančioms kartoms“ (IV viršelio puslapis), ir juo gali didžiuotis visų pirma Trakų pedagogai, jo pėdomis sekti Trakų moksleiviai. Tačiau V. Voverio darbai aktualūs ir visos Lietuvos edukologijai, jos istorijai.
Habil. dr. Algirdas Ažubalis,
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius
