Kaip žinia, kelis šimtus karaimų šeimų, kartu su totoriais, į Lietuvą 1397–1398 m., po karo žygių į Aukso ordos stepes, atvežė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jie buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų kunigaikščių pilių. Karaimai Trakuose ėjo pilių sargybą, vertėsi daržininkyste, gyvulininkyste, žvejyba, prekyba bei amatais. 1441 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis patvirtino karaimams Vytauto suteiktas privilegijas ir suteikė Trakų karaimų bendruomenei Magdeburgo teises, užtikrinančias savivaldą ir galimybę rinkti savo vaitą, pavaldų kunigaikščiui. Šia privilegija karaimai naudojosi iki pat XVIII a. pabaigos.
Karaimiškas ornamentas, XIX a.
Karaimai, kaip teigė XIX a. Vilnijos poetas Vladislovas Sirokomlė: „… buvo pusiau bajorai. Jie laikė save tikrais šio krašto piliečiais, o ne svetimais…“ Ilgus šimtmečius gyvendami Lietuvoje, karaimai išlaikė savo kalbą, religiją, papročius ir kultūrą. Vienas iš kultūros ir papročių apraiškos elementų yra tautoje naudojami ornamentai ir siuvinėjimai. Karaimų liaudies menui būdingas geometrinis ir augalinis ornamentas. Tokiais ornamentais matome išpuoštą Trakų kenesą. Tokiais ornamentais buvo puošiamos karaimų vedybinės sutartys – šetar. Augaliniais kalinėtais ar graviruotais ornamentais buvo puošiami variniai indai, ginklai, siuvinėjami šventiniai drabužiai ir namų interjero audiniai. Dekoratyvinis siuvinėjimas glaudžiai susijęs su tautos buitimi ir tradiciniu būstu. Įtakos karaimų ornamentikai turėjo ir tautos, tarp kurių gyveno karaimai. Todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaimų ornamentikoje ryški Vakarų Europos kultūros įtaka, o Krymo karaimų ornamentikoje – musulmoniškos kultūros įtaka. Karaimų moterys siuvinėdamos naudojo metalo gijas, sidabrines ar auksuotas juosteles, karoliukus, perlus. Tautinių raštų motyvai perduodami iš kartos į kartą, jie išsaugojo savo išskirtinumą ir atspindi tautos etninį identitetą. Ryškiausias karaimų siuvinėto ornamento pavyzdys – tai karaimų tautiniai drabužiai. Moteriškas trumpas švarkelis – chyrka – gausiai siuvinėtas augaliniu ornamentu naudojant aukso gijas. Taip pat naudojant aukso gijas siuvinėtas ir vyriškas švarkelis saltamarka. Jaunos moters galvą dengiančios kepurėlės viršus buvo išsiuvinėtas smulkiais perliukais stilizuotų migdolų vaisių badem raštu. Moterų galvos apdangalai šerbenta ir čadra, juostos inčkir buvo gausiai siuvinėjamos įvairiais ornamentais. Drabužių priedai bei papuošalai: diržai su didelėmis kaltinėmis sidabro sagtimis, sagos, auksiniai brangakmeniais puošti auskarai, taip pat papuošti augaliniais ornamentais.
Ornamentas Trakų kenesoje
Kokybišką siuvinėjimą rodo piniginės, kapšeliai tabakui, dėklai šukoms ir maldaknygėms. Savitas siuvinėjimo pavyzdys – liturginė juosta arba kenafot, hazano dėvima apeigų metu. Tai balto kartūno juosta su aksominiais išsiuvinėtais auksu kvadratais, kuriuose pavaizduotos stilizuotos vazos su javų ir gėlių puokštėmis, apipintos lapais ir juostomis. Tokia juosta gaubia karaimų herbo skydo viršutinę dalį, sudarydama vieną iš herbo elementų. Kenesoje naudojama siuvinėta altoriaus užuolaida – jachal ortus. Kai XVII a. karaimų bendruomenės Sirijoje ir Palestinoje pradėjo nykti, daiktus iš uždarytų maldos namų, tarp jų ir liturginius audinius perėmė Krymo karaimai. Karaimų buities ir namų apyvokos daiktai: baldai, indai, įvairus rakandai, kilimai bei staltieses taip pat buvo puošiami įvairiais ornamentais. Toks išskirtinis pavyzdys – tualetinė spintelė – saugoma Trakų karaimų muziejuje. Daili raižyta spintelė su veidrodžiu gausiai puošta geometriniu ornamentu. Ten pat saugoma lentynėlė – kavukluk – inkrustuota perlamutru ir sidabro vielute. Gerai žinoma, kad karaimai – puikūs varinių daiktų meistrai. Variniais indais bei kitais daiktais jie puošė savo namus, naudojo juos buityje. Dažnai šie daiktai buvo papuošti įvairiomis technikomis: graviravimu, įrėžimu, puansonu. Karaimų etniniai savitumai ryškiausiai atsispindi jų audiniuose, pasižyminčiuose griežtais geometriniais raštais, kuriu pagrindą sudaro rombų, trikampių, kryžmų ir apskritimų kompozicijos. Karaimų tekstilėje populiari buvo telli – siuvinėjimo technika, naudojant blizgančią sidabrinę ar tik pasidabruotą ir paauksuotą metalo juostelę. Ši juostelė gana standi, ji gali būti lankstoma kampais ir veriama per audinį, todėl ypač tinka geometriniams ornamentams.
Bukme – siuvinėjimas metalo gijų virvele, kai virvelė vyniojama ant piešinio ištisinėmis nenutrūkstamomis linijomis. Populiarus ir pul – siuvinėjimas mažomis sidabro ar aukso plokštelėmis, kuriomis puošė mažus daiktelius arba „barstė“ kaip efektyvų priedą prie pagrindinio siuvinėjimo. Siuvinėjo ne tik drabužius, bet ir kenesos bei namų interjero audinius, įvairius smulkius daiktus, puošmenas. Interjero tekstilė – rankšluosčiai, servetėlės, užtiesalai pagalvėms – yra charakteringiausios karaimų tautodailės pavyzdys. Ypač išsiskiria servetėlės – peškir, naudojamos serviruojant stalą. Jų vidurinė dalis dažniausiai balta arba neryškiai skersai dryžuota, o abu galai ornamentuoti mėlynos, raudonos, baltos, rečiau geltonos spalvos geometrinėmis kompozicijomis, išaustomis kilimine technika. Saviti yra užvalkalai ir užtiesalai ant kušetes – seto pagalvėms.
Atskirai reikėtų pažymėti – šetar – karaimų vedybinių sutarčių struktūrą ir ornamentiką. Vedybinią sutartį sudaro įvadas ir trys pagrindinės dalys. Įvadas – citata iš Biblijos. Pirmoji dalis stereotipinė, ją 1490 m. sudarė karaimų teologas Elija Bašijači, gyvenęs Konstantinopolyje. Joje rašoma, kad jaunikis pareiškia bendruomenės vyresniesiems – aksakalams, kad jis laisva valia ima šią merginą sau į žmonas, pažada ją mylėti ir rūpintis, įsipareigoja sumokėti išpirką, o mergina sutinka tekėti, pažada paklusti vyrui, mylėti ir rūpintis juo. Antroji dalis apibūdina nuotakos kraitį ir jaunikio mokamą išpirką. Trečioji dalis, dažnai eiliuota, susideda iš jaunikio, piršlių, pabrolių, aksakalų ir visų ceremonijos dalyvių parašų. Šetar didelė retenybė, nes pagal karaimų tradiciją įdedama į mirusios moters karstą.
Neįtikėtino grožio šetar yra saugoma Kryme, privačioje kolekcijoje. Tekstą iš visų pusių supa persipynusios geometrinės dekoratyvinės juostos su stilizuotomis gėlėmis kampuose. Teksto dalyje viršus ir vidurys išryškinti pusapvaliais ornamentais. Šetar pieštas auksu ir datuotas 1895 m.
Moteriška kepuraitė, puošta badem raštu
Karaimų siuvinėjimo ornamentikos tradicijos buvo ištisus šimtmečius su kraičiu motinų perduodamos dukroms. Jos dėl papročio tuoktis tik su karaimais, išsaugojo tą išskirtinumą, kuris parodo, kad etninė tautos kilmė yra glaudžiai susijusi su jos tautodaile.
Tikiuosi, kad šis straipsnis padės dėmesingam skaitytojui išsamiau pažvelgti į išskirtinį karaimikos paveldą visos Lietuvos istorijos kontekste.
Literatūra
Čepurina P., Eljiaševič B., Karaimų vedybinės sutartis „šetar“, Simferopolis, 1927.
Kobeckaitė H., Lietuvos karaimai, Vilnius, 1997.
Krymo karaimai, Simferopolis, 2013.
Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys, Vilnius, 2003.
Sirokomlė V., Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą, Vilnius, 1989.
Nadežda ZAJANČKOVSKAJA
