Tęsinys. (I dalis – Nr. 46 , II – Nr. 47)

(III – dalis)

Mykolas Firkovičius su Panevėžio karaimais

Greta didžiulio ir atsakingo darbo Lietuvoje Mykolas Firkovičius taip pat rūpinosi karaimų kalbos ir kultūros sklaida užsienyje – skaitė pranešimus konferencijose  Biškeke (Kirgizija, 1992),  Flensburge (Vokietija, 1993 m.), Helsinkyje (Suomija, 1999 m.), Ankaroje (Turkija, 2000 m.). Išlikusi korespondencija su Krymo, Maskvos  karaimais, įvairių šalių universitetų mokslininkais, žurnalistais, kurie po Nepriklausomybės atkūrimo dažnai ėmė lankytis Vilniuje ir Trakuose ir domėtis Lietuvos karaimais, rodo nepaprastai platų šio žmogaus akiratį, erudiciją, rūpestingumą atsakant į įvairius klausimus, gilią pagarbą kiekvienam pašnekovui ar korespondentui.  Nepaisant užimtumo, jis niekada netingėjo  ir neatsisakydavo pats nuvežti svečią  į   Trakus, parodyti, papasakoti, paaiškinti. Užimamos pareigos  jam siejosi su pareiga, o ne su pasipūtimu ar savo asmens eksponavimu.

 Kadangi po 1988 m. karaimų tema tarsi peržengė Lietuvos ribas, Mykolui Firkovičiui teko užmegzti daug naujų pažinčių. 1988 m. užsimezgusi jo glaudi  draugystė su Helsinkio universiteto profesoriumi Tapani Harviainenu buvo ypač vaisinga ir tvari. Jie tarsi papildydavo vienas kitą, nuolat pateikdami vienas kitam įvairiausių klausimų ir kartu ieškodami atsakymų. Mykolas buvo profesoriui gyvas jo tyrimų „objektas“ ir šaltinis,  nes niekas daugiau taip tiksliai nemokėjo skaityti senųjų rašmenų liturgijos, kuria ypač domėjosi profesorius T. Harviainenas.  Mykolui gyvenant Taline ar Ankaroje, jiems ne kartą ten tekdavę susitikti, nes arba profesorius būdavo atvykęs į kokią konferenciją, arba jam neaišku, kaip ištarti vieną ar kitą garsą, arba jis atradęs kokių įdomybių A. Firkovičiaus archyve Sankt – Peterburge.

 M. Firkovičius artimai bendravo ir su  tiurkologais, gyvenančiais Lenkijoje –  savo vaikystės draugu Varšuvos universiteto prof. A. Dubinskiu, šio universiteto profesoriais T. Majda ir E.Tryjarskiu,  Krokuvos universiteto profesoriais karaimais Z. Abrahamovičiumi ir V. Zajončkovskiu ir kitais.  1999 m. susipažinęs su Stambule gyvenančiu tiurkologu prof. Timūru Kocaoglu, M. Firkovičius drauge su juo parengė karaimų – anglų –turkų  kalbų frazeologinį žodynėlį, kuris buvo išleistas  Vokietijoje jau po jo mirties. Ypač produktyviai Mykolo Firkovičiaus žiniomis pasinaudojo ir Upsalos universiteto profesorė Eva Csato Johanson. Pas Mykolą ji gavo pirmąsias karaimų kalbos pamokas, iki šiol ją nagrinėja ir propaguoja. O Poznanės universiteto prof. H.Jankovskis, susidomėjęs M. Firkovičiaus darbais ir ne kartą su juo bendravęs, labai palankiai juos įvertino savo recenzijose  Ankaroje leidžiamame žurnale „Tiurk Dili“ (Turkų kalba) ir iki šiol neapleido karaimikos.

1998 m. Mykolas Firkovičius su prof. Harviainen Ankaroje

Eidamas Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininko ir vyresniojo dvasininko pareigas Mykolas Firkovičius atstovaudavo bendruomenei įvairiuose oficialiuose renginiuose Vilniuje:1992 m. Trakų kenesoje lankėsi Švedijos Karalius Karolis XVI Gustavas ir karalienė Silvija, 1993 m. karaimų bendruomenės atstovai susitiko su Romos popiežiumi Jonu Pauliumi II, vėliau ir su kitais Lietuvą lankiusiais aukšto rango asmenimis.  Taline ir Ankaroje Mykolui ne sykį yra tekę bendrauti ir su šių šalių aukščiausiais asmenimis. Jis ypač vertino pažintį su Estijos Respublikos Prezidentu Lenartu Meri, Turkijos Respublikos Prezidentu Suleimanu Demireliu ir kitomis iškiliomis to meto tų šalių asmenybėmis, politikais, mokslo žmonėmis.

   Pareigingai atlikdamas visus aukščiau aprašytus darbus ir vykdydamas dvasininko pareigas, Mykolas Firkovičius nepamiršo ir kūrybinės veiklos. Jis jautė pareigą  paviešinti tai, ką žinojo ir  mokėjo. Ir jis vieną po kitos ruošė spaudai knygas: karaimų poetų eilėraščių  rinktinę „Karaj jyrlary“ (1989),  kasdienių maldų rinkinį „Karaj koltchalary“(1993),  Dovydo psalmių vertimus  į karaimų kalbą (1994),  iki šiol unikalų Karaimų kalbos vadovėlį “Mień Karajče ürianiam“ (1996),   Patarlių knygos (Proverbia) vertimą į karaimų kalbą (2000), Karaimų kalendorių 2001-2051. (2001). Nuo 1996 m. Mykolas Firkovičius jau naudojosi kompiuteriu, kurį jam išnuomojo Atviros Lietuvos fondas.

Ypač vertingas jo parengtas ir pirmą kartą  lotynų rašmenimis karaimų kalba išleistas Karaimų liturginis maldynas – I tomas skirtas pamaldoms kenesoje (1998), II tomas – kasdienėms ir šeimyninėms apeigoms – vestuvėms, vaiko gimimui, laidotuvėms, linksmai derliaus šventei  ( jų aprašymas ir maldos (1999). Jo parengtos ir išleistos knygos pasitarnavo ir kitiems autoriams, kurie, versdami jo tekstus į kitas kalbas, pristatinėjo juos kaip savo kūrybą.

Mykolas Firkovičius su mama ir dukra

1996 m. Mykolas Firkovičius su Estijos prezidentu L. Meri Taline

Jei Mykolas Firkovičius per savo gyvenimą būtų parengęs ir išleidęs tik šias knygas, jam jau galima būtų statyti paminklą. Tačiau likę jo atlikti maldų, psalmių, giesmių  audio įrašai bei  sudaryti ir išleisti maldynai šiandien yra ne tik paminklas jų autoriui, bet ir be galo vertinga medžiaga, suteikianti karaimų religijai gyvybingumo ir užtikrinanti jos tęstinumą.

Deja, iš arti darbai matomi žymiai prasčiau nei iš toli. Todėl juo labiau tolstame nuo tų dienų, kai gyveno šių knygų autorius, juo labiau vertiname jo darbus ir juo labiau pripažįstame jo  nuopelnus. Juk reikėjo ne tik atrinkti maldas pagal liturginį kalendorių ir šventes, jas sugrupuoti, surašyti komentarus, kada ir kaip reikia melstis – garsiai, tyliai, atsiklaupus, visiems kartu, ar skaityti po vieną, bet ir sunorminti rašybą, pritaikant karaimų kalbai lietuviškus rašmenis. Neturėdamas filologinio išsilavinimo, Mykolas be galo ilgai ir skrupulingai konsultuodavosi šiais klausimais ir su lituanistais, ir su tiurkologais.

 Šalia visuomeninių ir profesinių darbų M. Firkovičius visada rasdavo laiko šeimai. Išugdytos meilės savo gimtosios karaimų kalbos dėka ir sūnus Leonidas, ir duktė Karina nuo mažens kalba karaimiškai. Be to, duktė  karaimų kultūros paveldo tyrimui skyrė ir savo daktaro disertaciją, kurią apginė jau, deja,  po tėvo mirties – 2001 m. „Namų universiteto“  žinios pravertė ir akademiniam išsilavinimui.

Apibendrinant Mykolo Firkovičiaus  darbus, regis, užtektų vieno sakinio, o realybėje tai buvo ilgos nerimo, nervingo, atsakingo darbo dienos ir nemigo naktys. Nepaisant to, Mykolas niekada niekam nėra pasakęs grubaus žodžio, niekada nėra nieko aprėkęs, apibaręs ar ką prikišęs,  nors širdies skausmo ir pergyvenimų turėjo per akis. Jo taurumo ir delikatumo daugeliui bendruomenės veikėjų derėtų ir šiandien pasimokyti. Nėra buvę nė vieno atvejo, kad būtų prašęs kokių nors pinigų už religines apeigas, kurias atlikdavo – tuoktuves, laidotuves ar naujagimio palaiminimą. Neturėdamas savo mašinos, dažniausiai vykdavo į visus renginius visuomeniniu transportu. O jei kartais kas pasisiūlydavo  pavėžėti , net nustebdavo, nors žinoma, visada likdavo labai dėkingas. Jis negaudavo atlyginimo nei už vyresniojo dvasininko atliekamas funkcijas bei pareigas, nei  už savo  leidybinį darbą. Pinigai už parduotas jo sudarytas ar parašytas knygas  buvo skirti  ne sau, o Lietuvos karaimų religinei bendruomenei.

 Kai atsigręži į praeitį, stebiesi, kiek daug gali nuveikti vienas žmogus. Nepaisant tokios darbų gausybės ir jų išliekamosios vertės, Mykolas Firkovičius asmeniškai beveik niekada nėra sulaukęs kokio pagyrimo ar bent dėkingumo žodžio iš savo tautiečių, bet  ir dėl to nepykdavo tarsi suvokdamas, kad amžinybėje svarbu ne vieta kapinėse, tuštybė ir pasipūtimas, o tikras pasišventimas ir meilė žmonėms.

Dr. Halina KOBECKAITĖ,

Pabaiga