Skirta Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininko ir vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus 90-mečiui (1924-2000) paminėti
Kiekviena tauta, nepriklausomai nuo to – skaitlinga ji ar ne – vienu ar kitu savo gyvavimo laikotarpiu iškelia asmenybes, kurioms lemta suvaidinti tautos lyderių, idėjų generatorių vaidmenį. Karaimų tautoje praėjusiame šimtmetyje tai buvo vyriausiasis dvasininkas ir pasaulietinis vadovas Seraja Šapšalas (1873-1961), vyrenysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897-1982), akademikas Ananjašas Zajončkovskis (1903-1970), profesorius Aleksandras Dubinskis (1924-2002) ir kiti. Jie garsūs ir gerbiami ne tik dėl užimamų pareigų, bet ir dėl realaus autoriteto savo tautos bendruomenėje, Lietuvos ir Lenkijos visuomenėje bei pasaulinės orientalistikos baruose. Nenuilstamos energijos, nesavanaudiško patriotizmo ir intelekto dėka jų nuolatinis rūpinimasis karaimų tautinės savimonės palaikymu ir jos ugdymu virto kelrodžiu ateinančioms kartoms. Jų darbai didžia dalimi prisidėjo prie to, kad Lietuvos karaimai egzistuoja šioje žemėje ne tik kaip individai, bet kaip tauta.
Mykolą Firkovičių (1924-2000), Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininką ir vyresnįjį dvasininką, galima drąsiai sugretinti su šiomis asmenybėmis. Tik jei joms labiau reikėjo saugoti ir puoselėti karaimų kultūrą, kuri dar buvo autentiška ir natūraliai gyvybinga, tai Mykolui Firkovičiui teko sudėtingesnis uždavinys – jam reikėjo gaivinti ar net iš naujo atkurti tai, kas jau blėso, vos vos ruseno ir net buvo mėginama numarinti amžinai.
M. Firkovičiaus nuostata savo tautos kultūrinio paveldo ir istorijos atžvilgiu artima tarpukario Lietuvos diplomato Petro Klimo požiūriui: „Jeigu žmogus nežinotų savo ar savo visuomenės praeities, jis būtų kaip kūdikis. Ir tik tada jis gali pats darbuotis ir aktingai gyventi, kai jis susipažįsta visų pirma su ta artimiausia praeitim, iš kurios jis pats išėjo. (…) Visuomenės darbuotojas, pažinęs savo visuomenės praeitį, tarytum praregi dabarčiai ir ateičiai… Jis darosi sąmoningas ir tvirtas savo tautos ir valstybės narys – kūrėjas“. (P. Klimas „Iš mano atsiminimų“, Vilnius, Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990, p. 325.)
Neveltui vėliau Mykolą Firkovičių taip sužavėjo Č. Aitmatovo romanas „Ilga kaip šimtmečiai diena“, kurioje rašytojas su skausmu kalbėjo apie dirbtinai ugdomus mankurtus, nebeturinčius dvasinės tautinės atminties.
* * *
Mykolas Firkovičius gimė 1924 lapkričio 17d. Trakuose pašto tarnautojo šeimoje. 1920 m. sugrįžęs iš Krymo, kur per I pasaulinio karo vėtras visa Firkovičių šeima buvo pasitraukusi drauge su kitais Trakų karaimais, Josifas Firkovičius vedė Aną Mickevič, irgi tuo pačiu metu grįžusią iš Krymo, ir jaunoji šeima apsigyveno drauge su uošviais namelyje prie beržo, kuris ir šiandien šlama prie 35 numeriu pažymėto namo Karaimų gatvėje. Šiame name gimė visi Firkovičių vaikai, o mama gyveno čia iki pat mirties.
M. Firkovičiaus tėvas tarpukariu buvo Trakų karaimų bendruomenės pirmininkas ir iždininkas, daug laiko skyręs visuomeninei veiklai. Deja, pašlijus sveikatai, jis 1939 m. išvyko gydytis į Zakopanę, iš kur nebegrįžo. Mama, nepaisant nepriteklių, sugebėjo visus keturis vaikus išleisti į mokslus ir kas svarbiausia – visiems įkvėpė ir jai pačiai būdingą geranorišką, giedrą požiūrį į žmogų, meilę savo tautai, jos kultūrai, kalbai, religijai. Ji turėjo gerą balsą ir klausą. Muzikalūs buvo ir visi vaikai, groję įvairiais instrumentais ir taip pat gražiai dainavę. Firkovičių namuose visada rinkdavosi karaimų jaunimas ir namai garsėjo muzikiniais vakarėliais. Mykolas taip pat turėjo puikią klausą, dainavo ir grojo mandalina bei bandžo.
Vaikystėje Mykolui dideliu autoritetu buvo ne tik tėvai, bet ir senelis. Anais laikais buvo priimta besąlygiškai klausytis vyresniųjų. Pavyzdžiui, senelis jam pataręs nerūkyti, ir jis šio patarimo nė karto gyvenime nepažeidęs. Iš šeimos, ir ypač iš senelio, Mykolas buvo paveldėjęs ir pamaldumą bei dievobaimingumą. Per visą savo gyvenimą jis nėra praleidęs nė vienos rytinės maldos. Kai negalėdavo nueiti į kenesą, sukalbėdavo ją namie. Nepaisant šių išskirtinių savybių, Mykolas buvo linksmas, judrus vaikas, jaunystėje daug sportavo – žaidė tinklinį, buriavo, dalyvaudavo jaunimo vakarėliuose, šoko. Šeima suformavo labai reiklų sau ir aplinkiniams charakterį, padėjusį Mykolui Firkovičiui atlikti tuos darbus, dėl kurių jis neabejotinai užima labai svarią vietą Lietuvos karaimų istorijoje.
Mykolas mokėsi Trakų pradinėje ir septynmetėje mokyklose ir vienerius metus Žygimanto Augusto gimnazijoje Vilniuje. Taip pat lankė karaimų religinę mokyklą prie Trakų kenesos. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir tėvo netektis privertė jį ir vyresniąją seserį Lidiją mokslus nutraukti ir pelnyti duoną šeimai. Karo metais Mykolas dirbo Lentvario geležinkelio stoties bilietų kasininku. 1948m. jis įstojo į Vilniaus valstybinį politechnikumą, kur po 4 metų baigė pramoninės ir civilinės statybos specialybę, o 1963m. Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale įgijo tos pačios specialybės inžinieriaus diplomą.
Formali Mykolo Firkovičiaus biografija telpa į vieną eilutę – jis 40 metų dirbo Vilniaus miesto projektavimo institute, kur, palaipsniui kylant karjeros laiptais, keitėsi tik pareigos – iki grupės vadovo ir projektų vyr. inžinieriaus. Aukštesnių pareigų M. Firkovičius negalėjo tikėtis, nes buvo nepartinis. Kaip inžinierius konstruktorius jis garsėjo tarp kolegų savo nepaprastu kruopštumu ir profesionalumu, pareigingumu ir sąžiningumu, visada tiksliu uždavinių formulavimu ir jų atlikimu. Jo asmeniškai ir jo vadovaujamos grupės projektuoti darbai (pavyzdžiui, Operos ir baleto teatro Vilniuje interjero dalys, tipinių namų konstrukcijos) visada būdavo atlikti kokybiškai bei kūrybiškai ir architektų bei statybininkų labai vertinami. Už savo darbą Mykolas Firkovičius ne kartą buvo pelnęs aukštus apdovanojimus.
* * *
Likimas lėmė, kad į istoriją Mykolas Firkovičius įeina ne tiek kaip kūrybingas inžinierius konstruktorius, o kaip savo tautos sūnus – karaimų kultūros puoselėtojas, vyresnysis dvasininkas, gimtosios kalbos mokytojas ir vadovėlio autorius, pirmosios karaimų maldaknygės lotyniškais rašmenimis, karaimų kalendoriaus ir kitų unikalių leidinių sudarytojas bei autorius. Svarbu pabrėžti, kad jis ne tik šias knygas parašė bei sudarė, bet ir pats mokėjo visa tai, kas ten surašyta, atlikti. Tad kalbėdami apie Mykolo Firkovičiaus gyvenimą, galime išskirti dvi gilias vagas: vieną – susijusią su profesine inžinieriaus veikla, kitą – su karaimų tautos kultūra ir religija.
Kaip jau minėta, nuo pat mažens Mykolą supo itin dvasinga aplinka: pamaldus senelis, karaimų visuomeninei veiklai pasišventęs tėvas ir 1920m. vyresniuoju dvasininku išrinktas dėdė Simonas Firkovičius, kurio šeima gyveno kitoje tos pačios Karaimų gatvės pusėje, beveik priešais. Visi abiejų brolių vaikai – 5 pusbroliai ir 4 pusseserės – nuo pat kūdikystės augo kartu. Be to, tarpukariu Trakų karaimų bendruomenės gyvenimas apskritai buvo labai dinamiškas, dvasininkai daug dėmesio skyrė jaunimo patriotiniam auklėjimui ir tautinės savimonės ugdymui. Beje, Firkovičių namuose dažnai lankydavęsis karaimų dvasinis ir pasaulietinis vadovas Seraja Šapšalas irgi paliko jaunuolio širdyje neišdildomą pėdsaką. Tuomet susiformavusios vertybės sudarė tvirtą dvasinį tautinį Mykolo stuburą.
Artimai bendraudamas su dėde, puikiai mokėdamas gimtąją kalbą ir būdamas pamaldus, Mykolas anksti pradėjo domėtis karaimų tautinėmis ir religinėmis apeigomis, rašytiniu ir žodiniu palikimu. Sovietmečiu, matydamas, kad oficialios ideologijos veikiama tautinė kultūra pamažu vis labiau nyksta, Mykolas Firkovičius suvokė, kad, neužfiksavus to palikimo, netrukus liksime plyname lauke, be kalbos ir be atminties. Ir jis ėmėsi darbo: neoficialiai ir beveik pogrindžio sąlygomis, aukodamas tam savo laisvalaikį, rizikuodamas savo ir šeimos ramybe bei karjera, vakarais pradėjo mokyti jaunimą karaimų kalbos, įrašinėjo maldas, studijavo senus rankraščius, domėdamasis juose sukauptais kalbos, poezijos, liaudies išminties, papročių aprašymų pavyzdžiais. Juo senesnis buvo rankraštis, tuo grynesnę karaimų kalbą jis ten aptikdavo ir nuoširdžiai džiaugdavosi kiekvienu senu, dabar nebevartojamu žodžiu, skambėjusiu jam kaip maloniausia muzika.
Dar 1970 m. M. Firkovičius įrašė savo dėdės, vyresniojo dvasininko S. Firkovičiaus aukojamas maldas kenesoje. Vėliau įrašė ir savo atliekamas maldas bei Psalmes. Jis surinko visą Simono Firkovičiaus poetinę kūrybą, pasklidusią po rankraščius, periodinę spaudą, užfiksuotą žmonių atmintyje, perrašė ją rašomąja mašinėle ir „Samizdatu“ parengė rinkinėlį „Troch šaharda“, kurį išdalino visiems norintiems ir kuriuo naudojosi nelegalios karaimų kalbos mokyklos mokiniai. Miesto statybos projektavimo instituto dauginimo technikos tarnybai iki šiol esame dėkingi už tą pasiaukojimą, nes vyresniosios kartos žmonės dar turbūt puikiai prisimena, kas grėsė už tokią veiklą, jei bent viena grandis nebūtų laikiusi liežuvio už dantų. Laimei, čia pasireiškė bendras tylaus pasipriešinimo oficialiam režimui solidarumas. Didelę reikšmę turėjo ir tai, kad Mykolas Firkovičius, ilgus metus dirbdamas Vilniaus miesto projektavimo institute, buvo pelnęs visų savo bendradarbių didžiulį autoritetą ir pagarbą.
Po 1982 m., mirus vyresniajam dvasininkui Simonui Firkovičiui, Mykolas dešimtmetį neoficialiai pakaitomis su kitais vyresnio amžiaus karaimais – R. Lavrinovičiumi, S. Kobecku – vadovavo pamaldoms, atliko įvairias apeigas, tuokė jaunavedžius, lydėjo į kapus anapilin išėjusius karaimus Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Nors formaliai Trakų kenesa buvo veikianti, tačiau jau nuo 1956m. pamaldos joje nebevykdavo ir tekdavo rinktis namuose.
Dr. Halina KOBECKAITĖ,
(Tęsinys kitame numeryje)
1991 m. Mykolas Firkovičius namie įrašo karaimų dainas
Mykolas Firkovičius 1952 m.
Firkovičių šeima 1935 m.
