Poeto Simono Kobeckio portretas
Pirmosios karaimų pasaulietinės poezijos knygos 110-ąsias metines minint
Lietuvos karaimų poetų nėra daug. Todėl kiekvienas – tarsi brangakmenis. Tačiau ir brangakmeniai būna įvairūs: vieni švyti, žaižaruoja visomis nušlifuotomis briaunomis, kiti blausesni, bet vis vien gražūs.
Vienas iš ryškiausiai spindinčių Lietuvos karaimų poetų – Simonas Kobeckis. Jo spindesys Lietuvos karaimų literatūrinėje padangėje ryškus ne tik dėl jo poezijos savybių, bet dar ir dėl to, kad būtent jo eilėraščių rinkinys “Jyrlar” (Eilės), išleistas Kijeve 1904 m., buvo pirmoji spausdinta pasaulietinio turinio karaimiška knyga. Šiais metais jai sukanka 110 metų. Be to, iki šiol tai yra ir vienintelė autorinė vieno Trakų karaimų poeto spausdinta eilėraščių knyga. Tad leidinys yra unikalus keliais požiūriais.
Tą nedidelę knygelę, atspausdintą kirilicos rašmenimis, vartojant to meto rusų kalbai būdingą grafiką, pažįsta visi vyresnės kartos Trakų karaimai, nes ji buvo kiekvienuose namuose. Kai kur išliko iki šiol – vienur be viršelio, kitur sveikut sveikutėlė, kad ir gerokai pageltusiais nuskaitytais puslapiais. Skaitė S. Kobeckio eilėraščius visi, nes jie parašyti šnekamąja Trakų karaimų kalba. Net ir svetimybės, kurių gausu šiuose eilėraščiuose, yra savos, kasdien karaimų buitinėje kalboje vartojamos, suprantamos. Nesvarbu, kad poetas dažniausiai jas įterpia tyčia, pašiepdamas savo herojus, pvz.,
Ėgier “blinlar” išliamia,
Sansyz “moget” ašama…
(Jei blynų iškeptum,
Be skaičiaus galėtų suvalgyti…)
(pažodinis vertimas)
Lietuvos karaimų dvasinis ir pasaulietinis vadovas prof. Hadži Seraja Chan Šapšalas (1873-1961) vadino Simoną Kobeckį “Lietuvos karaimų šiuolaikinės literatūros ir poezijos pradininku”.
Biografinių žinių apie Simoną Kobeckį likę nedaug. Yra žinoma, kad gimė Trakuose 1865m., buvo profesionalus kariškis, tarnavo Rusijos kariuomenėje. Po 1917 m. revoliucijos atsistatydino ir gyveno Ukrainoje, tvarkydamas nedidelį ūkelį. Ten 1933 metais ir mirė.
Remiantis tarpukario karaimų spauda, galima teigti, kad S. Kobeckis palaikė ryšius su tautiečių bendruomenėmis Vilniuje ir Trakuose bei Lucke ir Haliče. Jam mirus, žurnale „Mysl karaimska“ (Karaimų mintis), kuris buvo leidžiamas Vilniuje, spausdinamas nekrologas, o išsamus prof. A.Zajączkowskio (1903-1970) straipsnis apie jo kūrybą buvo atspausdintas minėtame žurnale 1928m. (Nr.4). Karaimų literatūros ir istorijos mylėtojų draugija jo atminimui pagerbti išleido Vilniuje nedidelę knygelę, kurioje spausdinama poeto nuotrauka ir populiariausias jo eilėraštis „Miegok, sūnau“, virtęs lopšine. Jos melodiją 1930m. buvo sukūrusi Vilniaus karaimų dvasininko Juzefo Lobanos duktė Valentina. Šioje knygelėje spausdinamos ir lopšinės natos.
Be minėtos Kijeve išleistos 1904m. S. Kobeckio eilėraščių rinktinės, kur yra 25 eilėraščiai, jo poezija vėliau buvo spausdinta prof. T. Kowalskio knygoje „Karaimų kalbos Trakų dialekto tekstai“, išleistoje Krokuvoje 1929m., Lucke leidžiamame žurnale karaimų kalba „Karaj awazy“ (Karaimų balsas, 1936m Nr.9), Panevėžyje leistame karaimų kalba žurnale „Onarmach“ (Pažanga). Visi eilėraščiai perspausdinti iš rinkinio „Jyrlar“ išskyrus „San saja“ (Garbė Tau), kuris, kaip pažymėta, spausdinamas pirmą kartą iš rankraščio, gauto iš Trakų karaimų vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus (1897-1982).
Pilniausias Simono Kobeckio poezijos rinkinys – 42 eilėraščiai – spausdinamas Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininko ir vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus (1924-2000) sudarytoje karaimų poezijos rinktinėje „Karaj jyrlary“ (Karaimų eilės, 1989), kur knygos pradžia teisėtai atiduota pasaulietinės karaimų poezijos pradininko kūrybai. Be buvusių pirmojoje jo knygelėje „Jyrlar“ 25 eilėraščių Mykolas Firkovičius surinko dar 17 kūrinėlių, išbarstytų po įvairius senus rankraščius. 1997 m. išleistoje Karinos Firkavičiūtės sudarytoje karaimų poezijos rinktinėje “Čypčychlej učma Trochka“ (Į Trakus paukščiu plasnosiu) spausdinami S. Kobeckio eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą.
Gimęs ir augęs Trakuose, S. Kobeckis gerai mokėjo šnekamąją karaimų kalbą, ir tai, kad jo eilėraščiai parašyti Trakų dialektu, yra didelis jo kūrybos privalumas, nes senieji karaimų poezijos kūriniai kalbos požiūriu yra gana “sunkūs”, parašyti daugiausia knygine kalba, kuri, gerokai skiriasi nuo šnekamosios.
Turinio požiūriu S. Kobeckio eilės artimos toms, kurias tiek anksčiau, tiek vėliau rašė ir kiti karaimų poetai. Jose apdainuojamas Trakų gamtos grožis, gimtojo miesto ilgesys, kunigaikštis Vytautas ir jo santykiai su karaimais, ištikimybė ir pagarba jam, patriotiniai jausmai ir, be abejo, amžina meilės tema. Šiai temai poetas lieka ištikimas ir vėlesnėje poezijoje, kuri neįėjo į pirmąjį rinkinį ir buvo žinoma tik iš atskirų publikacijų bei rankraščių. Sprendžiant iš eilėraščių, poeto siela visados buvo likusi gimtinėje – Trakuose, nors jam pačiam likimas buvo lėmęs ilgai gyventi ir mirti svetur. Dėl visiems artimo turinio S. Kobeckio poezija buvo skaitoma ir mėgstama. Ypatingo populiarumo sulaukė eilėraštis – lopšinė “Jukla, uvlum” (Miegok, sūnau). Dainuodami ją savo vaikams, šiandien jau ne visi žino, kas šio kūrinio autoriai. Lopšinę dainuojanti mama linki savo sūnui ne tik sveikam ir stipriam užaugti, bet ir tapti doru savo tautos patriotu, įsakmiai liepia iš visos širdies mylėti žmones ir tiki, kad sūnus suteiks jai džiaugsmo, nes jis – tikras karaimas.
Vienas iš pagrindinių karaimų lyrikos motyvų – Trakai, jų grožis, ilgesys, romantiška praeitis. Ko gero, net lietuvių poetai nėra rašę tiek daug apie Trakus. Tuo tarpu nerasime nė vieno karaimų poeto, kuris nebūtų savo eilėmis apdainavęs Trakų, nesvarbu, kada tos eilės būtų sukurtos – prieš kelis šimtus metų, prieš kelis dešimtmečius ar tik vakar. Dažnai net meilės eilėraštį karaimų poetas pradeda Trakų pilies, salų, ežerų grožio apdainavimu.
Trakų motyvas ypač ryškus nostalgiškuose eilėraščiuose, parašytuose tų karaimų poetų, kuriems trumpesnį ar ilgesnį laiką buvo tekę palikti namus – juk per atstumą, jausdamas Tėvynės ilgesį, žymiai ryškiau įsivaizduoji tai, ką esi joje palikęs, ir dažniausiai idealizuoji praeitį.
Pavyzdžiui, Simono Kobeckio eilėraštyje “Kiermiańliarim” (Mano pilys) labai ryški netikėta paralelė tarp jausmų, svajonių ir Trakų peizažo. Trakų pilis čia tampa didelių jaunystės svajonių simboliu – svajonių tokių didingų, kaip Trakų kunigaikščių pilys.
S. Kobeckis yra sueiliavęs ir dvi poemas apie istorines Trakų vietas – Dominikonų kalną ir priemiestį Totorių ežero link. Jo kūryboje gamtos peizažai nuolat gretinami su jausmais, širdies išgyvenimais, meilės kančia.
Be eilėraščių, S. Kobeckis yra sukūręs pjesių, intermedijų, vodevilių. S. Šapšalas pažymi, kad pirmą kartą kaip rašytojas S. Kobeckis pasirodė su vieno veiksmo pjese “Muzikantas”, kuri ilgą laiką buvo vaidinama Trakuose. Vėliau jis parašė trijų veiksmų dramą “Meilė atleidžia visas nuodėmes”, pasakų, tarp kurių populiariausia buvusi “Karaimų kareivis ir velnias”. Manoma, kad jo pjesės turėjusios pasisekimą karaimų mėgėjiškų teatrų scenose Maskvoje ir Kryme, tačiau tekstų, deja, iki šiol nepavyko rasti.
Anot prof. A. Zajączkowskio, S. Kobeckio poezija vešliai išsiskleidė karaimų gyvenimo ir Trakų peizažo maitinama. Ta poezija prabilo apie kilnius darbus ir viltis, “ji prabilo į mus mūsų gimtąja kalba, išreikšdama pačią tautos nacionalinių ir kultūrinių troškimų esmę”, – rašė straipsnio autorius. Dėl to ji gyva ir šiandien, kai minime 110-ąsias pirmosios knygos pasirodymo metines.
Ieškodama šeimos archyve S. Kobeckio eilėraščių „Jyrlar“ knygos, netikėtai radau jo autografą – autoriaus dedikacija pusbroliui Josifui Firkovičiui, rašyta 1909 m. Gražus, taisyklingas, puikiai įskaitomas raštas ir nuoširdūs žodžiai akimirksniu pavertė autorių artimu žmogumi, mūsų šiandieninės bendruomenės nariu – tokiu, kaip lig šiol yra ir jo poezija.
Dr. Halina Kobeckaitė
