Dar praeitų metų vidurvasarį dienos šviesą išvydo ilgai laukta monografija „Onuškis“, skirta Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009 m.),
Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-ties metų jubiliejui (1253–2003), Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui (1918–2018), Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo 25-erių metų bei Onuškio 500-ties metų (1505–2005) sukaktims įprasminti.
Onutė Virginavičienė (pirma iš kairės) apie monografiją „Onuškis“ kalbasi su savo buvusiomis klasės draugėmis onuškiete Vida Brundaite (viduryje) ir Rima Aleksaite, kilusia iš Bičiūnų kaimo
Ši monografija yra serijos „Lietuvos valstiečiai“ leidinys. Jos vyriausioji redaktorė Živilė Driskuvienė yra kilusi iš mūsų kraštų, Smalių kaimo, garsių Voverių giminės šaknų. Taip pat knygą rengė daugybė kitų skyrių redaktorių bei gausi įvairių mokslo sričių darbų komisija. Monografiją išleido VšĮ „Versmės“ leidykla, vadovas ir mecenatas – Petras Jonušas. Verta pasidžiaugti, kad be kitų rėmėjų, knygos leidybą parėmė ir buvęs Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius Jonas Liesys, dabar LR Seimo pirmininko pavaduotojas, bei Trakų r. savivaldybės merė Edita Rudelienė.
Monografiją sudaro šeši skyriai: gamtos, istorijos, etninės kultūros, kalbos, tautosakos bei įžymus žmonės. Knygai pateikta 77 autorių 116 straipsnių, o net 9 iš jų yra moksliniai. Leidinyje yra asmenvardžių rodyklė, o taip pat trumpas straipsnių vertimas į anglų kalbą. Knygą sudaro 1 570 puslapiai, ji sveria 4,5 kg.
Knygą lengva ir malonu skaityti, kada joje atrandi gerai pažįstamus vietovardžius, kaimus, bažnyčias, piliakalnius, o taip pat žmones, jų gimines, su kuriais vaikystėje ir jaunystėje teko susitikti, netgi bendrauti. Monografijoje aprašyta gimtosios Grendavės, taip pat Dusmenų, Vytautavos, Žilinų, Pasamovų, Tolkiškių, Panošiškių ir kitų apylinkių vietos, kuriose teko būti, įamžinti jos gyventojai. Knygoje surinkta daug istorinių nuotraukų apie mūsų kraštą, žemėlapių, brėžinių, statistinių duomenų iš tarpukario ir šių laikų. Verta padėkoti kraštiečiui, iš Dusmenų, Pajautos kaimo kilusiam buvusiam „Kaišiadorių aidų“ redaktoriui, rašytojui, metraštininkui Jonui Laurinavičiui, jo kaimynei ir metraštininkei Onutei Trepuilaitei-Virginavičienei, pateikusiai daug informacijos apie Dusmenų kraštą, Nijolei Česnulevičienei, surinkusiai daug medžiagos apie Žilinus, Taučionius, Kaniukus, Kalėnus. Kazys Misius,
M. Vitkūnas Oljardas Lukuševičius ir kiti autoriai savo istoriniuose straipsniuose aprašė Onuškio, Dusmenų, Žilinų, Vytautavos parapijas.
Onuškio apylinkių gamta ir jos ištekliai
Kaip pačiame pirmame monografijos įvadiniame straipsnyje rašo A. Šliaupa, V. Baltrūnas, B. Karmaza, Onuškis yra Dzūkų aukštumoje, o jos geologinius tyrimus pradėjo tyrinėti dar praeitame amžiuje, geologinę įrangą ir reljefo ypatybes vykdė mokslininkai H. Mortenzas, Č. Dikuckas, kiek vėliau reljefą tyrė ir aprašė Č. Kudaba,
A. Bašalykas, V. Čepulytė bei kiti mokslininkai. Dar 196–1963 m. atlikus kompleksinę geologinę-hirdrogeologinę nuotrauką sužinota apie buvusio Onuškio valsčiaus ir gretimų apylinkių Žemės gelmių ir paviršiaus sandarą. Taip netoli Onuškio Taučionių kaime buvo išgręžtas gręžinys per visą nuosėdinę dangą ir buvo pasiektos kristalinio pamato uolienos. O 1975–1979 ir 1979–1983 m. buvo išgręžta dar 30 gręžinių, o per pastaruosius 50 metų buvo gręžiama nemažai gręžinių požeminio vandens gavybai.
Kaip rašoma knygoje, kol kas praktiniams poreikiams naudojamas tik arčiausiai Žemės paviršiaus esantis (kvartevo storymėje) priemolis, smėlis, žvyras, jų vandeningi žvyro, smėlio sluoksniai.
Knygoje V. Baltrūnas, B. Karmaza ir V. Pukelytė aprašo Onuškio krašto apylinkių paviršiaus sandarą, paleodemografiją ir geografinį paveldą, perteikia Dzūkų aukštumos pietinės dalies tyrimų apžvalgas, analizes, pateikia geomorfologijos ir geologijos bruožus bei riedulių, esančių Jurgelionių ir Gruožnevikų apylinkėse, analizes bei jų paveldą. Knygoje atrasime Gamtos tyrimų centro ir Botanikos instituto mokslininkės Z. Sinkevičienės tyrimus apie Onuškio krašto, Kerėplio ir Rieznyčio durpynų, augaliją (beje, iki šiol autorės nepublikuota) ir metodiką. Monografijoje plačiau aprašyta Onuškio krašto augmenija, durpynai, pelkinių miškų ir ežerų augmenija, miškai, telmografiniai draustiniai, pievos ir kt. Sovietmečiu, besivaikant milijonus melioracijos hektarus, stipriai nukentėjo ir Onuškio krašto pelkinė augmenija, miškai. O žlugus sovietiniams kolūkiams, ūkiams, suirus fermoms, viskas suniokota.
Onuškio miškininkai daug dėmesio skiria rekonstrukcijos darbams. 2006 m. pastatytas priešgaisrinis stebėjimo bokštas. Miškininkai prižiūri istorinius, archeologinius paminklus, jų teritorijoje esančius Griožninkų senkapius, prie Ešerinio ežero turi įrengę Kajučio poilsiavietę, miškininkams talkina Onuškio D. Malinausko gimnazijos jaunųjų miško bičiulių būrelis „Girininkas“.
Apie Onuškio krašto pietinę dalį – miškus daug rašo buvęs Aukštadvario regioninio parko darbuotojas Tautvydas Špiliauskas. Jis teigia, kad šioje teritorijoje miškai užima 58 procentus Aukštadvario regioninio parko teritorijos, joje peri per 180 paukščių rūšių. Straipsnis iliustruotas autoriaus ir knygos redaktorės
Ž. Driskuvienės nuotraukomis.
Onuškio apylinkių istorija archeologiniai tyrinėjimai
Onuškis – tai pati didžiausia Trakų rajono vakarinė dalis bei viena didžiausiu rajono seniūnijų, kuriai šiuo metu vadovauja seniūnė Zita Aniulienė, kilusi iš Taučionių kaimo, o ne per seniausiai seniūnijai vadovavo taip pat iš kaimyninio Samninkų kaimo (Grendavės sen.) kilęs seniūnas, dainininkas, saviveiklininkas, agronomas Juozas Okunevičius. Nors Onuškio seniūnijoje daugiausia gyvena lietuvių, dar ankščiau sovietmečiu kitakalbiai kolūkių pirmininkai iš Rūdiškių, Trakų, Lentvario, Grigiškių rinkdavosi „pobūviams“ Trakų restorane „Galvė“, o šie nuo Onuškio, „Saulėtekio“, „Gimtosios Žemės“, „Tolkiškių“, „Vienybės“, „Dusmenų“, „Gruožininkų“, „Jurgionių“ aptarinėjo gamybinius reikalus tuometinėje kuklioje valgyklėlėje Onuškyje. Tad nuo tų sovietinių laikų šio krašto lietuvaičiams ir išliko pusiau anekdotinis vardas –
„Oни с Прибалтики“ (liet. „Jie iš Pabaltijo).
Kaip teigia Lietuvos karo akademijos istorikas M. Vitkūnas, gražiame Dzūkijos kampelyje – Onuškio ir Grendavės apylinkėse – ne tik nuostabi gamta, bet jame yra ir vertingų archeologijos objektų, gausu radimviečių iš įvairių praeities epochų, jos yra menkai tyrinėtos archeologų. Monografijoje autorius detaliai aprašo Petro Tarasenkos archeologinius tyrimus, susijusius su Onuškio kraštu, o taip pat mini F. Pokrovskio „Vilniaus gubernijos archeologinį žemėlapį „Pamusio pilkapynę“, kurį 1968 m.
O. Kuncienės vadovaujama archeologų ekspedicija tyrė, bei Žuklijų piliakalnį, kurį vietiniai gyventojai vadino „Napoleono kepure“. Knygoje yra pateiktos ir M. Vilkūno 2011 m. darytos nuotraukos. Leidinyje detaliai aprašoma Žuklijų 1 ir 2 piliakalnių kilmė, pateiktas gan platus jų aprašymas, remiantis istoriniais ir geografiniais aprašymais 1890 m. almanache „Wisla“.
Onuškio krašte galima rasti viduramžių kapinynų, o žmonių laidojimo vietų buvo ne tik Jurgionyse, Žuklijuose, bet ir Gudakiemyje. Šios išvardytos vietoves ateityje gali sulaukti archeologų tyrinėjimų. Tai dar viena vieta, kur galėjo būti jotvingių kapinynas ir pilkapynas, kurį aprašė buvęs Gudakiemio pradinės mokyklos mokytojas Aleksandras Dragūnas dar 1935 m.
Vytautas ŽEMAITIS
