IT ekspertas Marius Pareščius. Asmeninė nuotr.

Šiandien, kai technologijos tampa neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, informacinių technologijų raštingumas įgyja vis didesnę reikšmę kiekvienam iš mūsų. Apie tai, kaip per pastaruosius penkerius metus kito lietuvių skaitmeniniai įgūdžiai, kokios grėsmės tyko internetinėje erdvėje bei kaip užtikrinti saugumą virtualioje aplinkoje, kalbamės su IT ekspertu Mariumi Pareščiumi. Ypatingas dėmesys skiriamas Trakų rajono gyventojų patirčiai bei pažangai – juk net ir regionuose IT žinios tampa ne tik reikalingos, bet ir būtinos saugiam bei patogiam gyvenimui.

 

Kokios yra bendros lietuvių informacinių technologijų raštingumo tendencijos, tarkim, per pastaruosius penkerius metus?

 

Tie, kurie per pastaruosius penkerius metus buvo jauniausi, tai yra, darželinukai, mokyklinio amžiaus vaikai, kurie baigė mokslus vidurinėse mokyklose, universitetuose – visi iš paprasto vartotojo peraugo į profesionalaus vartotojo lygį, o visi kiti, kurie tuo laikotarpiu buvo pradedantieji ir technologijomis naudodavosi tiktai tam, kad paskaitytų žinias, jie per tuos penkerius metus po truputį pradėjo jau naudoti ir kompiuterinius įrankius su skaitmenine fotografija, pritaikė įgūdžius kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, namų robotizacijai, skaitmenizacijai – apie ką mes anksčiau tik šnekėjom, dabar jau realiai keičia mūsų kasdieninį gyvenimą ir buitį: robotukai valo namus, pjauna žolę lauke, o kai kurių vartotojų namuose atsirado kameros, kiti išmanūs buitiniai prietaisai.

Pastaruoju metu Trakų rajono bibliotekose, kiek mačiau, skaitėte paskaitas apie kibernetinį saugumą, socialinius tinklus. Jūsų nuomone, Trakų rajono gyventojai yra pakankamai raštingi informacinių technologijų srityje, ar jiems užtenka tokių paskaitų, kad apsisaugotų, na, tarkim, interneto platybėse nuo sukčių ir dar kažkokių negerovių?

Visoje Lietuvoje trūksta kibernetinio raštingumo ir įvairių įrankių bei mokymų, susijusių su ekonominiu supratimu. Neišskirčiau Trakų rajono. Trakų rajonas yra panašaus lygio kaip ir Vilniaus miestas ar Vilniaus rajonas, nes nemaža dalis mūsų gyventojų mokosi ir dirba Vilniuje ir bendrąjį raštingumą bei kasdienius darbus atlieka Vilniaus mieste. Tačiau tiek Trakų, tiek Vilniaus rajonas ir miestas yra tikrai aukštesniame lygyje nei kad Lietuvos regionai, kur vartotojai neturi kompiuterio namuose, naudojasi jais tik bibliotekose, mokyklose ar darbo vietose. Vilniaus ir Trakų rajonai šioje srityje yra gana sparčiai pasistūmėję į priekį.

Su kokiais pavojais dažniausiai, Jūsų pastebėjimu, susiduria žmonės internete?

 

Na, didžiausia problema yra vis dėlto vartotojai, kurie turi per mažai išprusimo kibernetinio saugumo srityje ir kompiuteriuose nenaudoja antivirusinių programų, naudoja viskam vienodus slaptažodžius, nesidomi kibernetiniu saugumu ir nesitikrina, kokios programėlės yra jų mobiliuosiuose telefonuose.

Taip pat didelė bėda yra su tais, kurie turi mažai žinių ir mažą išprusimą apie sukčių naudojamas schemas, kai jie gauna elektroninio pašto laiškų, neaiškių pasiūlymų, kai gauna įvairias žinutes socialiniuose tinkluose, kai savo namuose gauna popierinius laiškus su sukčių pasiūlymais užpildyti vieną ar kitą anketą ir už tai sulaukti kažkokių mistinių prizų.

Vyresnio amžiaus žmonės tampa sukčių, kurie užsiima, mes tai vadiname, vedybiniu sukčiavimu arba sukčiavimu meilės reikaluose, aukomis. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose gauna pasiūlymą susipažinti su užsieniečiais, kurie siūlo pabūti jų draugais ar pabūti ateities vyru ar žmona. Dažnai tai būna sukčiai iš Afrikos respublikų, kurie apsimeta kariškiais iš JAV, kuriems reikia finansinės pagalbos. Na pavyzdžiui, kariškis, kuris negali grįžti namo, nes jam pensijos kas nors neišmoka arba jam reikia sąskaitos, kad kažkas pervestų kažkokią kompensaciją ir panašiai. Tenka matyti ne tik tokių, bet ir, sakyčiau, anekdotinių situacijų, kai neva kosmose užstrigę astronautai prašo pagalbos pinigais.

Rimtai būna tokių atvejų?

Nepatikėsit, bet net Lietuvoje jos nutinka!

 

O ar yra kažkas, kas Jus vis dar stebina žmonių elgesyje, nes vis tiek jau atrodo taip plačiai visur pasakojama apie tuos sukčius, jų sukčiavimo schemas, bet vis tiek atsiranda, kas užkimba ant jų kabliukų…

 

Manau, kad vis dar per mažai kalbama ir per mažai žmonės žino apie įvairias sukčiavimo schemas.

Moteriškės verkia, kankinasi – Badoo.com, draugas.lt, Facebook pažintyse, jos vis dar suranda kažkokių galimų ateities vyrų, kurie jas išgelbės nuo jų vienatvės. Deja, taip vis dar būna.

Na ir aišku, investicijos: pasiūlymas investuoti į kriptovaliutas, baigia galioti jūsų mobilaus telefono numeris, mes iš Google ir rytoj baigs galioti jūsų elektroninis paštas – ir panašūs sukčiai.

Esu tikra ir jūs pats esate ne kartą gavęs tikriausiai ne vieną laišką su pasiūlymu atsiimti milijoną… Bet ar yra tekę realiai užkibti ant sukčių kabliuko?

 

Matot, aš esu buvęs draugas.lt pažinčių svetainės vienas iš autorių ir kūrėjų. Mes ir mūsų vartotojai tokių laiškų gaudavome kiekvieną dieną dešimtim šimtais. Mes kūrėme algoritmus kovoti prieš tokius sukčius.

Tai jau ant jokio kabliuko nėra tekę pačiam užkibti?

 

Yra tekę, kodėl gi ne? Matot, tie kabliukai yra įvairūs. Ant sukčių kabliukų gali užkibti tam, kad iš sukčių susirinktum informaciją ir pasiruoštum mokymams. Ir aš tai darau, nes tai yra mano darbas.

Bet yra mano giminaičių, kurie yra nukentėję nuo to. Pavyzdžiui, mano mama yra sumokėjusi už mane sukčiams pinigų, kad sumokėtų išpirką už tai, kad aš neva patekau į avariją, sužeidžiau žmogų ir visa kita, o ji sumokėjo už tam žmogui padarytą žalą.

Buvo situacija, kai pasinaudojo mano kreditine kortele: sukčius, padaręs jos kopiją, nurašė pinigus.

Ar pavyko susigrąžinti pinigus tiek vienu, tiek kitu atveju?

 

Bankai tokiais atvejais grąžina. Mamos atveju, kai iš išviliojo pinigus, taip pat juos susigrąžinom, nes laimėjom teismą.

O ką patartumėte tiems, kurie nenori atsilikti, tarkim, nuo informacinių technologijų, tačiau nežino, kur ir kaip galėtų įgyti bent jau pagrindinių žinių, kad nepatektų į tas sukčių pinkles?

 

Dalis vartotojų, kurie nori domėtis šiomis temomis, net ir mane seka tiek Facebooke, tiek YouTube video žiūri, kuriuose aš tokius mokymus atlieku neatlygintinai. Ir tada tiesiog žino naujausias schemas, žino, kur galima būti apgautam. Na ir ateityje, žinodami tam tikrą informaciją, gali jaustis šiek tiek saugiau.

Dar kita problema yra vaikų laiko praleidimas prie ekranų ir daugelis tėvų, norėdami riboti vaikų praleidžiamą laiką ir stebėti, ką jie veikia telefonuose, įdiegė turbūt populiariausią nemokamą programėlę Family Link. Tačiau, kaip ir minėjote pokalbio pradžioje, dažnai vaikai būna sumanesni ir technologiškai labiau pažengę nei jų tėvai, tad tas programėlių schemas jie puikiai moka apeiti. Ką tėvams daryti tokiu atveju?

 

Na, aš tokių dalykų paprastai nepasakoju viešai, nes yra tiek viena, tiek kita pusė. Vaikai mokosi, kaip apeiti ir sustabdyti programėlių veikimą, o tėvai ieško būdų, kaip tuos vaikus suvaldyti. Siūlyčiau tiesiog diegti populiaresnes programėles, kurios yra mokamos, bet be laiko ir turinio ribojimų taip pat galima stebėti, kur vaikas yra tam, kad jis būtų saugesnis, niekas nenuskriaustų jo kelionėje į namus.

Mariau, esu tikra, jog Jūsų aplinkoje taip pat yra pakankamai mažamečių vaikų. Ar jų tėvams patariate, kokių priemonių, ribojimų imtis, kad mažamečiai būtų apsaugoti nuo internete tykančių pavojų?

 

Aš labiau užsiimu edukacija, o ne programėlėmis. Turiu daug draugų, kurių vaikai dar nesulaukė pilnametystės, edukuoti tenka ir draugus, ir jų vaikus. Taip pat vedu mokymus mokyklose, bibliotekose. Kartais dar mokau mokytojus, universiteto dėstytojus ir šių organizacijų vadovus. Trakų rajone taip pat turėjau mokymų mokyklose, gimnazijose, bibliotekose.

Įsivaizduoju, vaikų klausimai daugiausia tikriausiai buvo, kaip kažką nulaužti, kaip kažkur įlįsti, kaip kokį dienyną nulaužti ir pažymį pasikeisti…

 

Labai priklauso nuo vaikų amžiaus. O su dienynais yra dar ir kita pusė: vaikams įdomu ne tik, kaip nulaužti, bet ir kokia atsakomybė už viso to laukia. Jeigu anksčiau jie tiesiog norėdavo kažką padaryti, tai šiais laikais jie jau domisi, o kas bus, jeigu? Tai, manau, yra kur kas svarbiau vaikams paaiškinti, negu suteikti galimybę kažką nulaužti, kažkur įlįst, kažko pridaryt.

Tai bendros tendencijos, apibendrinus mūsų pokalbį, gerėja ar vis dar išlieka labai daug spragų mūsų informacinių technologijų saugume ir apskritai pasaulyje?

 

Spragų ir problemų mes turėjome ir turėsime. Aš kibernetinio saugumo problemomis domiuosi jau daugiau nei 30 metų. Manau, kuo toliau, tuo daugiau atsiras tiek spragų, tiek piktavalių, kurie nori iš žmonių išvilioti pinigus, uždirbti, pasitelkiant sukčiavimą ar kitas nešvarias veikas. Tad ir mes, paprasti vartotojai, turėsime ruoštis ir stiebtis pagal savo galimybes. Reikia edukuoti vieni kitus ir stengtis būti šiek tiek saugesniems.

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ