„Didžiulis mūras, vos per du uolekčius žemėn įgilintas, šitiek metų stebuklingai stovi“:
Trakų parapinė bažnyčia XV amžiuje
2013 m. gruodžio 17 d. Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, atidaryta paroda –hipotezė, skirta Trakų bažnyčios istorijos pirmajam šimtmečiui. Ta proga „Trakų žemės“ pokalbis su parodos „Trakų parapinė bažnyčia XV amžiuje“ projekto vadove ir parodos kuratore docente dr. Giedre MICKŪNAITE
– Kaip atsirado ši paroda?
– Kai jau atributavom tapybą, paaiškėjo, kad ji turėjo puošti kitokio plano bažnyčią negu dabartinė, ir mums labai parūpo, kaip ta kitokia bažnyčia galėjo atrodyti. Mokslo taryba skyrė paramą pagal Lituanistinių tyrimų projektą „Trakų parapinė bažnyčia XV amžiuje: architektūros ir sienų tapybos rekonstrukcija“. Subūrėme komandą – architektė dizainerė, pora studentų savanorių – ir per nepilnus pusantrų metų kibome į darbą. Aš surinkau lyginamąją medžiagą, bandėme daryti rekonstrukcijas, aišku, vaizdas visuomet yra kitoks, nuo minties skiriasi, teko nemažai pagalvoti ir apie tokius niuansus, kurių anksčiau nenumatei, bet stengiamės ieškoti tipiškiausių sprendimų. Kadangi rekonstruojama XV a. pradžios bažnyčia, aišku, analogų pasirinkimas nebuvo didelis.
– Ką galės pamatyti tie, kurie ateis į parodą?
– Parodoje yra mokslinės vaizduotės produktai, t. y. skaitmeninės rekonstrukcijos, su jas komentuojančiom ir papildančiom fotografijom pirmosios bažnyčios, kuri, manoma, buvo pastatyta apie 1419-uosius, t. y., kai pirmą sykį yra minimas bažnyčios prepozitas Mykolas. Kitame ekrane galima pamatyti antrąją, jau perstatytą bažnyčią. Manoma, kad po 1497-ųjų bažnyčios perstatymo, rytuose sumūrijus presbiteriją ji įgavo dabartinį planą. Tiesa, beveik nieko nežinoma apie šios presbiterijos dekorą, mat išliko tik tapytos draperijos apatinė dalis.
– Daugiausia buvo ir tebėra kalbama apie radinius presbiterijoje. Juos jau, atrodo, galime ir pamatyti?
– Taip. Parodoje pristatatomi radiniai iš bažnyčios šventoriaus ir presbiterijos. Daugiausia tai įkapių fragmentai. Ypač įdomios kultūriškai mišrios įkapės iš XV amžiaus pirmos pusės palaidojimų šventoriuje. Šie radiniai suteikia žinių apie Trakų parapijiečių medžiaginę bei dvasinę kultūrą. Dabartinėje presbiterijoje laidoti pradėta nuo XVII amžiaus, keli ankstesni kapai sietini su šioje vietoje buvusiomis kapinėmis dar iki presbiterijos statybos. XV amžiaus palaidojimų rasta po dabartinės presbiterijos pamatais. Tik tuomet, kai įgyvendinant Tridento susirinkimo reikalavimus, apie 1610 metus, Trakų bažnyčios didysis altorius buvo prišlietas prie rytinės sienos, atsirado vietos palaidojimams presbiterijoje priešais altorių. Kadangi dauguma radinių presbiterijoje yra vėlesni nei šio projekto chronologinės ribos, parodoje pristatomi tik tie, kuriuos galima laikyti 1497 metais inicijuoto bažnyčios perstatymo pasekmėmis ar ankstesnės kultūriškai ir konfesiškai mišrios tradicijos tąsa.
Siekiant išsamiau pristatyti Trakų parapijiečių kultūrą, ekspozicijoje išskirti trys XV amžiaus pirmos pusės palaidojimai šventoriuje. Tai moteris, palaidota netoli buvusio šiaurinio įėjimo, pasipuošusi sidabriniais paauksuotais bizantiškais auskarais, įsisegusi vietos meistrų gamintą segę, drabužius susisegusi Hanzos pirklių platintomis auksuotomis sagutėmis, ant pirštų mūvėjo baltiškojo tipo žiedus, vienas jų signetas su šešialape gėlyte, o prie diržo ji buvo prisikabinusi peiliuką. Greta eksponuojamos to paties laikotarpio vyro įkapės. Dvigubame kape šis vyras buvo palaidotas su vaiku ant krūtinės. Vyras laidotas su aukso žiedu, susijuosęs diržu, prie diržo kabojo kapšelis, jame viena moneta – Prahos grašis – peiliukas, ir galąstuvas. Dar viena moteris, palaidota su auskarais, vietos meistrų sege ir mūvėjo, manoma, žiedą relikvijorių. Giliame šio auksuoto žiedo apsode yra dvi akutės – apačioje stiklinės, viršuje kalnų krištolo, tarp jų rastas tekstilės gabaliukas, matomas per skaidrią akutę galėjo būti relikvija. Įdomu, kad šitam kape nėra peiliuko, vadinasi, nebėra nuo ko gintis, anapusiniame pasaulyje. Atskirose vitrinose eksponuojami kapuose ir atsitiktinai rasti juvelyriniai dirbiniai, monetos, peiliai. Visi eksponatai rodo įvairiakilmę ir mišrią vėlyvųjų viduramžių kultūrą.
– Taip pat rodomas Trakų bažnyčios pacifikalas. Gal galėtumėte pakomentuoti?
– Taip, Trakų pacifikalas taip pat eksponuojamas, jį galima sieti su bažnyčios perstatymu, ir pagal stilistinius bruožus datuoti XV ir XVI amžių sandūra. Tai didžiulis sidabrinis paauksuotas pacifikalas, labai profesionalaus auksakalio darbo ir įdomu tai, kad 1630-ųjų inventoriuje yra minimi bent keturi pacifikalai, greičiausiai, vienas iš jų ir nurodo šį bažnyčioje buvusį pacifikalą. Įdomu tai, kad tokie pacifikalai nebeminimi XVIII amžiaus inventoriuje – jame nėra tokio objekto, kurį būtų galima susieti su šiuo pacifikalu. Vis dėlto džiugu, kad šis kryžius išliko, jis kaip ir 1677-aisiais Vilniaus vyskupo Stepono Mikalojaus Paco užsakytieji Trakų Dievo Motinos paveikslo aptaisai, jau XX amžiaus dešimtąjame dešimtmetyje rasti zakristijoje.
– Kitas ne mažiau svarbus Trakų bažnyčios akcentas – sienų tapyba. Jūs kaip tik ją parodote, gal papasakotumėte plačiau?
– Taip, svarbu paminėti, kad ir Trakų salos pilies ir Trakų bažnyčios sienų tapybos technologija identiška, vadinasi, čia dirbo tie patys meistrai. Bandžiau rasti stilistinių ir kitų sąsajų ir dabar manau, jog labiausiai tikėtina, kad šie tapytojai savo amato išmoko Moravos mokykloje, susiformavusioje vėlyvųjų viduramžių Serbijoje. Svarbus klausimas, kokiais keliais jie atvyko į Lietuvą. Atsakymas kol kas tėra hipotezė, galbūt jie buvo Grigorijus Camblako palydoje, kuris iki 1406 metų, taigi prieš pirmą kartą atvykdamas į Lietuvą, buvo Dečanų vienuolyno, vieno svarbiausių Serbijoje, abatas. Pati tapyba rodo, kad dirbta mažiausiai dviejų meistrų, remtasi vadinamąja Tesalonikų tradicija, t. y. Balkanams būdinga tapymo maniera. Bažnyčios šiaurinėje sienoje buvo nutapyta Paskutinio teismo kompozicija, iš kurio išliko patriarcho „Jokūbo rojaus sode“ ir „Teisuolių eisenos“ fragmentai. Pietinėje sienoje galime identifikuoti nežinomus šventuosius, t. y. vyskupą, karį ir vyrą, laikantį raštą, bei kažkokį kilmingą šventąjį, iš jo apatinės rūbo dalies siuvinėjimo ir apavo žinome, kad taip rengdavosi tapyboje vaizduoti didikai. Skaitmeninėje aplinkoje pateikta „Paskutiniojo teismo“ ikonografijos rekonstrukcija, o iš figūrinės tapybos iš tiesų labai sudėtinga ką nors rekonstruoti. Tradiciškai, abipus apsidės būdavo tapoma Apreiškimo scena, o prie Apreiškimo tiesiogiai siejasi ir Apsilankymas. Kadangi Apsilankymas yra Trakų bažnyčios titulas, tai taip pat yra hipotetiškai spėjama, kad buvo triumfo arkoje virš apsidės nišos.
– Parodoje yra ir Trakų Dievo Motinos paveikslas. Kas čia atkreipė Jūsų dėmesį?
– Trakų Dievo Motinos paveikslas yra eksponuojamas kartu su jo rentgenograma, 1994-aisiais Prano Gudyno restauravimo centre šis paveikslas buvo restauruotas ir atlikti jo tyrimai, ir būtent rentgenograma parodė, kad paveikslas yra smarkiai pertapytas, o jo pirmajame sluoksnyje Marija greičiausiai vaizduota vienplaukė, arba prisidengusi kokiu nors skaidriu šydu. Toks vadinamajam gražiųjų madonų stiliui būdingas vaizdavimas leidžia paveikslą datuoti XV–XVI amžių sandūra. Be to, Albertas Vijūkas-Kojelavičius rašo, jog anksčiau paveikslas vaizdavovisafigūrę Mariją. Ši žinutė leidžia spėti, kad iš pradžių Marija nutapyta pagal tuometę Vidurio Europos madą: ji vaizduota stovinti, išlygintų proporcijų, ilgais palaidais plaukais. Manytina, kad šis paveikslas taip pat atsirado bažnyčioje, kai ji po 1497-ųjų buvo iš esmės atnaujinta. Apie 1610-uosius bizantinė sienų tapyba buvo uždažyta kalkėmis, o graikiškosios tapybos tradicija susieta su pertapytu stebuklingu atvaizdu, ir tebėra siejama. Tai parodo, kad, viena vertus, vaizdo sunaikinimas vis dėlto pratęsia tą tradiciją kitame vaizde.
– Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
Autoriaus nuotr. Parodos atidarymo momentai
