Šiemet sukanka 627 metai, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdose prie strateginių pilių Trakuose, Vilniuje, Kernavėje, Kaune, Merkinėje, Biržuose, Lydoje, Gardine, Haliče, Panevėžyje, Naujamiestyje, Šeduvoje, Pasvalyje, Kėdainiuose Vytauto Didžiojo įsakymu buvo įkurtos karaimų karinės stovyklos. Vyriausiojo karaimų ganytojo, mokslininko, rašytojo Hadži Serajos Chano Šapšalo pasakojimu, Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo asmeninė sargyba buvo sudaryta iš 200 gerai ginkluotų karaimų, kurie jį saugojo ir Žalgirio mūšio metu. Galbūt dėka to Vytautas, asmeniškai vadovavęs jungtinei lietuvių-lenkų kariuomenei, nė karto nebuvo sužeistas Žalgirio mūšio lauke.

Karaimų kariūnai šalia savo pravardžių turėjo ir titulus: sar, bij, aga, čelebi. Vėliau jiems Vytautas leido atsivežti savo šeimos narius, kuriems paskyrė žemės sklypus. Karaimai buvo darbštūs, disciplinuoti. Greitai pasistatė namus su trimis langais: vienas Vytautui, kitas Dievui, trečias motinai ir tėvui. Sovietams okupavus Lietuvą, dauguma karaimų neparėmė kolūkinės sistemos ir neteko savo žemės. Vieni emigravo į Lenkiją, kiti pakeitė profesijas – tapo mokytojais, inžinieriais, daktarais, o gabesni – mokslininkais, rašytojais, diplomatais. Tai trakietė ambasadorė Halina Kobeckaitė, ambasadorius Romualdas Kozyrovičius, profesorius Simonas Pileckis, daktaras Leonas Maleckas ir kiti.

Ramus ir kultūringas Trakų karaimų religinės bendruomenės gyvenimas tekėjo sava vaga. Ko norėti? Lietuvoje veikia dvi karaimų kenesos (Vilniuje ir Trakuose), kuriose susirenka vis mažėjantis tikinčiųjų būrelis. Tiesa, nei kunigo (hazano), nei vyskupo (hachano) po žiaurių netekčių karaimai dar neišsirinko. Tačiau Trakuose jau 10 metų veikia vienintelė pasaulyje karaimų kalbos tarptautinė vasaros mokykla, kurią įkūrė Lietuvos ir karaimų patriotė, profesorė iš Skandinavijos Eva Csato Johanson. Mokykla veikia karaimų Medresėje šalia Kenesos ir muziejaus, kuris nuo 2011 metų gruodžio 27 d. vadinamas Hadži Seraja Chano Šapšalo muziejumi. O juk 1932 m. Seraja Šapšalas Vilniuje įkūrė karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugiją, kurios pagrindu 1938 metais Trakuose buvo pradėta karaimų muziejaus statyba.

Artėjant Antrajam pasauliniam karui Hadži Seraja Chanas Šapšalas Vilniaus krašto išvadavimą sutiko su džiaugsmu ir Vilniaus karaimų kenesoje kartu su karaimais meldėsi už Lietuvą.

1940 m. vasario 16 d. dalyvaudamas minėjime Vilniaus miesto teatre karaimų dvasinis ir pasaulietinis vadovas Hadži Seraja Šapšalas vyriausybės nariams ir visiems susirinkusiems pasakė „Dabar gi, kai visų tautų atstovai susirinko čia po vienu stogu, simbolizuojančiu vienybę ir brolybę, kai kiekviena tauta savo kalba laisvai reiškia savo mintis ir linkėjimus, mes nuo amžių šiame krašte gyvenantys karaimai, kurių senolių krauju ir prakaitu taip pat aplaistyta ši žemė, linkime lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei amžius išsaugoti savo laisvę ir nepriklausomybę, būti laimingai, klestinčiai, galingai ir kūrybingai“. Skaudu, bet tuos šventus linkėjimus nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir okupacija. Sovietmečiu karaimų mokykla Trakuose ir karaimų muziejus Vilniuje buvo likviduoti. Brangūs muziejaus eksponatai buvo perduoti istorijos etnografijos muziejui.

Likvidavus karaimų muziejų Seraja Šapšalas tapo istorijos ir teisės instituto vyr. moksliniu bendradarbiu ir tik mirus Josifui Stalinui S. Šapšalui buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis. Nors jau senyvas ir dažnai sirguliuojantis Seraja Šapšalas sąžiningai ir pasiaukojamai dirbo mokslo labui. Jis parengė stambius darbus: „Karaimų etnogenezė“, „Chazarai ir jų kalba“, „Karaimai Lietuvoje“, „Karaimai Kryme, Lietuvoje ir Lenkijoje“. Paskutinius savo gyvenimo metus talentingas mokslininkas ir ganytojas Seraja Šapšalas padovanojo Lietuvos valstybei neįkainojamas materialines ir kultūrines vertybes, rūpinosi kitais labiau negu savimi, stengėsi kiekvienam padėti.

Seraja Šapšalas vienintelis mokslininkas, kuris parodė pasauliui geriausius religijos suformuotus karaimų tautos bruožus – pagarbą žmogui, ištikimybę, darbštumą, toleranciją.

Didelis nuopelnas Lietuvos kultūros ministerijos ir Trakų istorijos muziejaus direktoriaus Virgilijaus Poviliūno, kurie atliko milžinišką ir kruopštų darbą 2011 m. gruodžio 27 d. atidarydami Trakuose Hadži Seraja Chano Šapšalo karaimų tautos muziejų. Ir anūkams džiaugsmas, ir svečiams palaima. Tačiau mano nuotaika truputį sugedo, kai skaitydamas „Trakų žemę“ 2013 m. lapkričio 29 d., Nr. 48, straipsnyje „Dėl Lietuvos karaimų religinės bendruomenės prašymo“ aiktelėjau iš nuostabos, kad karaimų religinė bendruomenė padavė į teismą Lietuvos kultūros ministeriją ir Trakų istorijos muziejaus vadovybę, jog karaimų muziejaus pastatą, esantį Trakų mieste, Karaimų g. 22, neteisėtai pasisavino iš karaimų religinės bendruomenės ir turi būti jai sugrąžintas. Trakų teismas pateisino ieškinį. Paklausiau keleto Vilniaus, Trakų, Panevėžio karaimų – niekas nieko nežino, gūžčioja pečiais. Nutariau nesigilinti į teisinius klausimus. Bet yra dar moralė, kultūra, sąžinė, dorovė. Galų gale, kas bus su karaimų kultūros vertybėmis, kurias garsus mokslininkas dovanojo Lietuvai, t. y. Lietuvos karaimams, totoriams, lenkams, žydams, rusams, baltarusiams ir visiems gyvenantiems Lietuvoje?

Ta proga pacituosiu talentingo žurnalisto, poeto, fotomenininko Vytauto Žemaičio iš Senųjų Trakų (Vytauto Didžiojo gimtinės) eilėraštį:

 

Trakų karaimams

Kur Trakų ežerai

Ir prie Galvės pušynai,

Šilojai

Žvengia Vytauto eiklūs

Žirgai,

Jau iš saulėto Krymo

Trakų pilin

Su narsiais karaimais parjoja…

Nuo koplytstulpio žvelgia

Neramus tas globėjas

Trakų Nepomukas

Nuoširdžiai pasimelst

Jis užsuko į kenesą,

Kai tarmoj vingrų šokį

Jau suka

Karaimės merginos

O trijuos jų languos

Dega žvakės karają, –

Dievui, Vytautui,

Motinai, tėvui.

Virš pilies jau mėnulis

Su ristūnais žirgais

Išgaląstais kardais

Trakų rimti daboja

Karajų karužos

Kibinais pustašoniais

Kvapniais,

Su svaigiuoju krupniku

Garbų svečią vaišina

Karaimai – kilnūs tie

Lietuvos patriotai…

 

Būkite tokie, kokius Jus mato ir jaučia Lietuvos poeto Vytauto Žemaičio širdis.

 

Vincas PAULAVIČIUS