Linos Leparskienės „Papasakoti Trakai“

Parašyta: 2020-06-16 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Knygos „Papasakoti Trakai“ (2019) viršelis

Žvilgsnis į Trakus iš vidaus

Trakai daugeliu asocijuojasi su pasiplaukiojimu ežerais, pasifotografavimu pilies fone ir kibinu pavalgymu. Dr. Linos Leparskienės monografija „Papasakoti Trakai“ laužo šiuos stereotipus ir supažindina mus su kitokiais Trakais – su jų gyventojų vidiniu pasauliu, jų gyvenimo pasakojimais, pristatant tokiu būdu miesto istorinę, dvasinę ir erdvės raidą. Monografiją sudaro Trakuose gyvenančių įvairių tautybių vyresnės kartos žmonių asmeniniai gyvenimų pasakojimai, iš kurių susineria miesto gyvenimas. Šias asmenines istorijas autorė surinko per daugiau nei dešimtmetį trukusius folkloristinius lauko tyrimus. Tyrimų metu užrašyti pasakojimai apima laikotarpį nuo XX a. pirmos pusės iki XXI a. pradžios. Tai trakiečių lokalinis pasaulis, lokalinė atmintis.

Vienas pirmųjų, kaip teigia pati Lina, jos įkvepėju buvo mano Tėtis Michailas Zajančkovskis, kuris daug ir įdomiai pasakojo jai apie savo mylimus Trakus, jų gyventojų tarpusavio santykius, savo šeimos istoriją. Tarp Linos ir Tėčio susiklostė nuoširdūs, šilti santykiai. Beje, iš leidinio teksto jaučiasi, kad su visais savo pateikėjais autorė užmezga patikimumo, dėmesingumo ir pagarbos kupinus santykius. Monografija sklidina Linos meile gimtųjų Trakų kraštovaizdžio ir miesto grožiui ir dėkingumu jo žmonėms. Šiandienos trakiečiai turėtų didžiuotis, kad tarp jų užaugo ir kuria, toks neabejingas žmonių ir vietos istorijai tyrėjas, kaip Lina Leparskienė.

Monografija „Papasakoti Trakai“ – tai išsamus mokslinis darbas folkloristikos ir sociologijos sampynos lauke. Tai vienas iš pirmųjų Lietuvoje darbų, tiriančių miesto naratyvą per asmenines istorijas. Knygos epinis tekstas sudėliotas iš arti 50 pakalbintų Trakų įvairių bendruomenių, įvairios kilmės ir įvairių tautybių žmonių gyvenimo istorijų. Jis iš vidaus atskleidžia Trakų istorines erdves, ežeringą kraštovaizdį, visuomenes raidą. Kalbantys žmonės tais ar kitais būdais susiję su miestu buities, darbo emociniais ryšiais, kuria vietos genius loci, bendruomenės istorinę atmintį, perteikia vietos išskirtinumą augančioms kartoms.

Kaip žinia, Trakuose istoriškai labiausiai įsišakniję yra karaimai. Autorei pavyko pakalbinti karaimų bendruomenės senuolius, kurių pasakojimai piešia XX a. pradžios Trakų vaizdus. Jų vaikystės ir jaunystės prisiminimai pakelia šimtmečio užuolaidą ir leidžia skaitytojui pabuvoti visai kitokiuose Trakuose, nei matome juos šiandien.

Kaip jau minėjau, pirmas mokslininkės pakalbintas Trakų tema, buvo mano Tėtis – karaimas, gimęs ir augęs Trakuose, kaip visi karaimai, labai mylėjęs šitą miestelį, karaimų kalbą, istoriją ir kultūrą, daug ir su atsidavimu dirbęs jos puoselėjimo labui.

Toliau norėčiau pacituoti Linos užrašytus ir man labai brangius Tėvo pasakojimus.

Miesto erdvė

Skyriuje „Miesto erdvė“ pristatyta, kaip istoriškai miestas buvo skirstomas pagal tai, kokios religijos ar tautybės žmonės gyveno atskirose teritorijose, kaip pasakotojai identifikavo savo gyvenamą vietą ir ką jie galvojo apie kitas miesto dalis. Štai kaip apie tai pasakoja Tėtis:

Karaimščyzna, 1925 m.                                                                         Tadeuszo Kowalskio fotografija. Iš ZKP archyvo

„Čia ištisai yra ta viena gatvė Karaimų iki Nepomuko stulpo. […] Čia caro laikais buvo Ковенская, o ten – Виленская. Bet mano laikais tai pavadindavo taip: kada įvažiuoji iš ten, iš Vilniaus, tai iki cerkvės šitas gabalas buvo Rogatka, toliau […] nuo cerkvės iki Nepomuko buvo – Miestas. Miasto vadindavom. Nuo Nepomuko stulpo iki čia, iki tilto – čia yra Karaimščyzna. O ten, kur bažnyčia toje pusėje, ten buvo Jursdyka. […] A už tilto – Zamostė. Anksčiau tie ežerai buvo sujungti. Tai vot, toks mažas miestelis – penki mikrorajonai.“ [M. Z. 2012]

Daržas prie Trakų Pusiasalio pilies bokšto griuvėsių, 1914 m.             Henryko Poddębskio fotografijų archyvas, NAC

Šie išvardyti penki „mikrorajonai“ knygoje aptarti atskirai, atkreipiant dėmesį į urbanistinius elementus, kraštovaizdžio ypatumus, esamus ir išnykusius objektus, tautinius ir socialinius aspektus. Deja, didžioji dalis jaunesnės kartos trakiečių nežino šios miesto struktūros, jiems svetimi istoriniai pavadinimai.

Ežerų pasaulis

Skyrius „Ežerų pasaulis“ pasakoja apie Trakų ežerus, jų įtaką trakiečių gyvenimo būdui. Čia aptariamos su ežerais susijusio žmonių veiklos bei pasakojami padavimai. Štai Tėčio papasakotas padavimas apie Vytauto žirgą:

„Buvo šalta šalta žiema. Daug sniego, ežerai užšalę. Ir pavasarį, kada saulutė pašildė tą sniegą, pradėjo sniegas tirpti, ledai pradėjo tirpti, ir vanduo ežeruose kilo kilo kilo – i apsėmė karaimų namus. I va šitoj Karaimščyznoj buvo potvynis. Vyrai buvo kare. Moterys su vaikais, senoliai nuplaukė pas Vytautą prašyti pagalbos. Vytautas pakinkė žirgą, atjojo į karaimų gyvenvietę. I tikrai mato, kad apsemta visa Karaimščyzna – tik kaminai matosi. Ir tuo metu žirgas pradėjo gerti tą vandenį – gėrė gėrė gėrė gėrė, vanduo nusmuko nusmuko nusmuko, pasirodė namai. Ir, reiškia, Vytautas tada jojo toliau už Rėkalnės, žirgas nusilengvino, ir naujas ežeras prie Trakų pasirodė. Ir išgelbėjo, reiškia, tuos žmones nuo potvynio.“ [M.Z. 2008]

Geležinis Karaimų tiltas (dail. Radvilė Tijūnelytė)

Kaita ir tęstinumas

Skyrius „Kaita ir tęstinumas“, kaip rašo autorė, „atskleidžia Trakus kiek kitaip – kaip laiko, bendruomenės ir jos narių tarpusavio santykių suformuotą erdvę – bei išplėtoja pokyčių, įvykusių XX a. antroje pusėje, temą“.

Štai tėčio atsiminimas. iliustruojantis, kaip Trakuose žmogaus balsas keliauja per miesto erdves – jis sklinda gatve, iš lūpų į lūpas:

„O caro laikais, tai kada iškūrendavo pirtį, jau galima maudytis – eina žmogus nuo Karaimų gatvės iki Rogatkės ir šaukdavo – „Бабы в баню! Бабы в баню!“ Bobos imdavo tazikus, savo vaikus под мышку, и пошли в баню купаться.“ [М.Z. 2012]

Trakai istoriškai vystėsi kaip daugiatautis miestas ir čia visuomet buvo akcentuojamas įvairių tautybių draugiškas sugyvenimas.

 [Č]ia nebuvo jokių klausimų, ar tu toks, ar tu kitoks. Pavyzdžiui, tėvas reikalavo, kad jeigu aš susitinku su lenku, aš turiu pasisveikinti su juo lenkiškai: „Dzien dobry, panu“. Jeigu aš susitinku su žydu, aš: „Gud morgen“ sakydavau. Taip kad šitos tautinės… tautinių barnių niekada Trakuose nebuvo.“ [M. Z. 2008]

Monografija iliustruota senomis Trakų nuotraukomis ir dailininkės Radvilės Tijūnelytės piešiniais, įkvėptais senų nuotraukų ir pasivaikščiojimais po miestą. Dailininkės piešiniuose, kaip ir daugelyje pasakojimų jaučiamas švelnus ilgėsis.

„Papasakoti Trakiai“ – tai meilės žvilgsnis iš vidaus į Trakų miesto raidą, žmogaus kasdienį gyvenimą, istorinius įvykius. Knygoje publikuojami vyresnės kartos vietinių pasakojimai apima gana platų XX a. laikotarpį ir sudaro to laikotarpio išsamų Trakų paveikslą. Įdomu į jį pasinerti, galima apsimesti detektyvu ir bandyti atpažinti, kas iš tavo pažįstamų trakiečių slepiasi po inicialais (dėl etinių sumetimų autorė neįvardina savo respondentų vardų ir pavardžių). Bet svarbiausia – šios knygos tekstas yra kupinas meilės mūsų miestui, jo žmonėms, jo istorijai ir tradicijoms. Labai norėtųsi, kad tas gyvos atmintis srautas paskatintų visus dabartinius trakiečius, suaugusiuosius ir augančiuosius, puoselėti mūsų bendrą istorinę atmintį, būti atviresniems ir dėmesingesniems mūsų šeimų, gatvių ir miestų gyvenimų pasakojimams. Aš asmeniškai esu ypač Linai dėkinga už tai, kad jos kūrybos ir kruopštaus darbo dėka mano Tėčio gyvenimo pasakojimai lieka ateinančioms kartoms.

 Nadežda ZAJANČKOVSKAJA

Literatūra:

Lina Leparskienė, Papasakoti Trakai, Vilnius, 2019, 389 p.

Lina Leparskienė, Trakų lokalinio pasaulio refleksijos žmonių pasakojimuose, Vilnius, 2016, 281 p.

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *