Trakai – Bernardinų kalnas

Parašyta: 2017-09-28 | Kategorija: Istorija, Naujienos, Trakai |

Kristinas Astikas, Lizdeikos šventykla, Vytautas Didysis ir Radvilos

Šiandieninės Trakų bernardinų vienuolyno liekanos – dvi griuvenos, ko gera buvusios Šv. Mikalojaus bažnyčios fasado išlikusios kolonų grupės

Jau treti metai kaip gyvenu Bernardinų kalno pašlaitėje, prie istorinio Trakų kelio – Birutės gatvėje. Kartkartėmis užlipu ant įspūdingo kalno, su vaikaičiu pasivaikštome po kalno viršūnę apjuosiančias nuostabių senų liepų apleistas alėjas, užvertę galvas apžiūrime dvi likusias kažkada buvusio didingo mūrinio pastato griuvenas ir svarbiausia – aplankome „nuos­tabius“ mūsų laikų „paminklus“ – transformatorinę, likusią be durų, virtusią vyrų slapto pasilinksminimo ir mokinukų parūkymo „kavinuke“, taip pat ir porą prišnerkštų kažkada buvusio pastato rūsių. Gi visa didžiulė kalno aikštelė – pilna statybinių šiukšlių, nupjautų medžių bei krūmų sąvartynas – didžiulė vaikaičio džiaugsmo erdvė.

Šis kalnas, jo istorija mane sudomino, kai tik atvykau į Trakus. Savo pirmuoju įspūdžiu pasidalijau dar prieš metus (Trakų žemė, 2016 m. liepos 29 d., Nr. 30). Papildomai panaršęs šio kalno istorijos labirintais, davęs valią loginių apmąstymų, interpretacijų kūrybai (Science Poiesis metodui, kurio nemėgsta pripažinti istorikai profesionalai), atrandu daugybės labai svarbių Trakų ir Lietuvos istorinių įvykių galimus paaiškinimus. Tai susiję su kunigaikščių Traidenio  (~?–1269), Gedimino (~1275–1341), Kęstučio (1297–1382), Vytauto (1350–1430), Kazimiero Jogailaičio (1427–1492) bei dar vėlesniais laikais, kurių paslaptis ir šiandien saugo Trakų Bernardinų kalno šiukšlynas.
Bet pradėkime istorinius-loginius samprotavimus nuo ryškios Vytautui ir Kęstutaičiams atsidavusios asmenybės – Kristino Astiko ir jo gimtosios vietos.

 

Kur gimė Kristinas Astikas – Radvilų giminės pradininkas

Angliškoji Wikipedia, su­ren­kanti informaciją iš įvairių kraštų istorinių žinynų, pateikia, kad lietuvis Kristinas Astikas, iš Kernavės (Polish: Krystyn Oscik, Russian: Георгий Кристин Остик), gimė 1363 metais Lietuvoje, Trakų Salos pilyje.
Iškart kyla klausimas, kokioje Trakų saloje tuo metu buvo pilis, kurioje turėjo gyventi Traidenio giminės atstovas, Kristino Astiko tėvas Sirputis Astikas (~1340–1400)? Nes dabar visi žino, kad Gediminas savo rezidenciją įkūrė Senuosiuose Trakuose 1316 m., ten 1350 metais gimė Vytautas, o Kęstutis Trakų Pusiasalio pilį pradėjo statyti gimus Vytautui. Istoriniai šaltiniai teigia, kad „Pusiasalio pilies statybą pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis apie 1350–1377 metus. Ji minima 1387–1392 m. sudarytame „Rusų miestų sąraše“. Ši pilis buvo bendro Trakų miesto ir valstybės sostinės Vilniaus gynybinio komplekso dalis, Ordino puolama ir griaunama 1382, 1383 ir 1390 m.“
Atsakymą į šį klausimą galima rasti E. Gudavičiaus knygoje „Lietuvos istorija“ (1999 m., p. 49) pateiktoje XIII amžiaus Trakų gynybos komplekso retrospektyvinėje schemoje. Akivaizdu, kad tai galėjo būti ant dabartinio Bernardinų kalno buvusi medinė Astiko Sirpučio pilaitė, schemoje pažymėta 1.
Tuo metu Bernardinų kalnas buvo atskira sala, nes ežerų vandens lygis bent 2 metrais buvo aukštesnis.
Todėl Kalno salą iš pietų, nuo žemyno, dabartinės autobusų stoties teritorijoje, skyrė raistas, per kurį vedė dar kelis šimtmečius neužpiltas žemėmis tiltas. O iš šiaurės taip pat ribojo raistas, buvęs dabartinio stadiono, parduotuvių „Maxima“, „IKI“ ir Kultūros rūmų teritorijoje ir jungęs abu ežerus į vieną.
Papildomai apie tai liudija 1413–1414 metų žiemą per Lietuvą (rogėmis) keliavęs prancūzų Flandrijos didikų kilmės riteris Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) savo prisiminimuose apie Trakus: „Išvykęs iš Vilniaus, pasukau į Prūsus ir važiavau keliu, kuris vedė per Lietuvos Kunigaikštystę. Pirmiausia pasiekiau vieną labai didelį Lietuvos miestą, vadinamą Trakais, skurdžiai apstatytą vien tik mediniais namais ir visai neaptvertą. Yra ten dvi pilys, kurių viena labai sena medinė, apsupta pylimu iš rastų ir velėnų. Senoji pilis stovi kitoje ežero pusėje, atviroje vietoje. Antra pilis stovi vidury kitos salos…“
Manytina, kad 1414 metų pradžioje Vytauto dvaras telkėsi Pusiasalio pilyje, ten buvo priimtas ir Lanua, nes tuo metu Salos pilis buvo rekonstruojama pagal Vytauto projektą. Todėl Salos ir Pusiasalio pilys buvo matomos kaip viena.
Tai rodo, kad tada, dar 1414 metais, ant Bernardinų kalno stovėjusi medinė pilaitė kaip tik ir yra aprašyta Žilibero de Lanua. Be to, vokiečių metraščiuose teigiama, kad tuo metu Pusiasalio pilis jau turėjo mūrinius bokštus. Žinoma, kad 1383 metų rugsėjį kryžiuočiai Trakų Pusiasalio pilies apgulties metu bombardomis griovė mūro  sienas. Lanua, aprašydamas Salos ir Pusiasalio pilis, jas sujungė į vieną – pavadino antrąja.
Taigi, Kristinas Astikas tu­rė­jo gimti medinėje pilaitėje geru dešimtmečiu vėliau nei Vytautas Senuosiuose Trakuo­se ir augti ant šiandieninio Bernardinų kalno, per kurį ėjo kelias dabartinės Birutės gatve, kuriuo tuo metu paauglys Vytautas kartu su tėvu Kęstučiu pilaitės pakraščiu dažnai jodavo į Pusiasalio pilies statybas, kuriuo buvo vežami akmenys, kitos statybinės medžiagos ir t. t.
Suprantama, kad abiejų pilių šeimininkai turėjo palai­kyti draugiškus santykius, o jų paaugliai Vytautas ir Kristinas (tuo metu vadinamas Astikų Vaišundo vardu) buvo pažįstami ir gal net draugavo. Galbūt ta pažintis ar draugystė galėjo lemti ne tik Vytauto, bet ir visos Lietuvos istorijos raidą.
O Bernardinų kalno istorinės lemties galimybės Lietuvos valstybės raidai matytinos dar XIII amžiaus Gediminaičių istorijose – Vilniaus kaip sostinės atsiradimo, Gedimino sapno le­gendos ir Lizdeikos pranašysčių.

Bernardinų kalnas – pagoniška Lizdeikos šventykla

Kur gyveno pagoniškosios Lietuvos krivių krivaitis, legendinis Lizdeika, išpranašavęs Gediminui sapną, nulėmęs Vilniaus – Lietuvos sostinės – atsiradimą?
Legenda teigia, kad Kernavės, Lietuvos didysis kunigaikštis (tuo metu galėjo būti Traidenis) bemedžiodamas Verkių miške erelio lizde rado verkiantį berniuką, jį išaugino ir taip atsirado krivių krivaitis – Lizdeika. Todėl šiandien Verkiuose ir Kernavėje matome Lizdeikos kalnus, manoma, kad ant vieno iš jų buvusi Lizdeikos šventykla.
Bet panagrinėjus informaciją apie Lizdeiką angliškoje Wikipedia bei kituose šaltiniuose, galima rasti, kad Lizdeika (gimęs ~1280 m.)
yra Sirpučio Astiko senelis, nes Lizdeikos sūnus Viršpulis / Viršila (Polish: Wirszpul / Wirszul, Russian: Войшелк / Виршило), gimęs 1310 m., buvo Sirpučio Astiko tėvas.
Visa tai leidžia manyti, kad Lizdeika buvo Traidenio aplinkos nevaldingas, labiau dvasingos prigimties, nekilmingas, bet kunigaikščio globojamas vaikas, jaunuolis, kuriuo jis ir pasirūpino, kad jį priglaustų dabartinio Bernardinų kalno gal jau tuo metu buvusioje pagoniškoje šventykloje. Čia jis tapo krivių krivaičiu ir tuomet suprantama, kodėl Gediminas, ieškodamas kalno savo būsimai rezidencijai kitoje, ne Kernavės Neries pusėje, „nepamatė“ Bernardinų kalno, juk jis jau užimtas, ten pagoniška šventykla. O 1316 metais tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tik laikinai įsikūrė Senuosiuose Trakuose. Jis gan gerai suprato Senųjų Trakų kalno beperspektyvumą ir tikėtina, kad patartas pašonėje esančio Lizdeikos, nusprendė kelti Lietuvos sostinę į Vilnių. Net ir likęs Senuosiuose Trakuose Kęstutis taip pat ieškojo naujos vietos rezidencijai – statė Trakų Pusiasalio pilį.
Mirus Lizdeikai kalnas atiteko jo sūnui Viršpuliui / Viršilai, dar vėliau – pastarojo sūnui Sirpučiui Astikui. O jie, Lietuvai jau krypstant stačiatikiškos krikščionybės link (pašonėje atsiradus Skaisčiausiosios Dievo Motinos Gimimo cerkvei su vienuolynu), užgesino pagoniškąjį aukurą ir kalną pavertė medine pilaite, kurią ir matė keliaujantis prancūzas didikas Lanua.
Panašiai XIX-ame šimtmetyje samprotavo V. Sirokomlė-Kondratovičius, spėliojo šią vietovę buvus susijusią su pagonybės kultu. Mūsų laikų istorikai, pavyzdžiui, Paminklų konservavimo instituto istorikas A. Baliulis taip pat mano, kad vadinamoji Bernardinų kalva yra piliakalnis, ant kurio XV a. galėjusi stovėti medinė pilis, aprašyta flamandų keliautojo Žilibero de Lanua.
Tokioje istorinių interpretacijų dvasioje galime įžiūrėti, kad ant dabartinio Bernardinų kalno ir išaugo Sirpučio Astiko sūnus Vaišundas, kuris vėliau, ištikimai tarnaudamas Vytautui, tapo Kristinu Astiku, savo veik­la reikšmingai lėmė Lietuvos istoriją, tapo Radvilų dinastijos pradininku.

Kristinas Astikas – ištikimas Vytauto pagalbininkas

Sunkiausiais Vytautui metais, kai Krėvos pilyje buvo nužudytas Kęstutis, o jis taip pat buvo atvežtas ir įkalintas toje pačioje Krėvos pilyje, 1382–1383 m., Astikų Vaišundui buvo ~ 20 metų. Tuo metu tokio amžiaus jaunuolis – jau karys. Sugalvojus Vytauto pabėgimą iš Krėvos, jo įgyvendinimui buvo reikalingi ištikimi kariai-pagalbininkai, kurie prie Krėvos pilies su arkliais lauktų bėglio ir saugodami jį lydėtų iki slaptavietės ir toliau. Kas galėjo būti tas pagalbininkas?
Vargu ar tokiais pagelbėtojais galėjo būti kunigaikštienės Onos giminės – Sūdimantai. Jie Algirdaičiams – Jogailai, Skirgailai, Švitrigailai, ypač jų motinai Julijonai – buvo žinomi ir stebimi. Geriausiai tam tiko nežinomas, bet organizuotas ryžtingas karys. O tokiuo išties galėjo būti paaug­lystės jaunesnis draugas, jau subrendęs bičiulis Vaišundas Astikaitis. Kaip tik jis, ko gera, buvo pagrindinis palydovas Vytautui išbėgus iš Krėvos pilies, lydėjo Vytautą pas kryžiuočius ir gal net kartu su Vytautu 1383 m. spalio 21 d. pasikrikštijo  Tepliuvoje.
Vėliau, kai Vytautas susitaikė su Jogaila, 1384 m. rugpjūčio 23 d. stačiatikės Jogailos motinos Julijonos prašomas Vytautas Trakuose, senojoje stačiatikių Skaisčiausiosios Dievo Motinos Gimimo cerkvėje apsikrikštyjo stačiatikių Aleksandro vardu. Už tai savo krikšto proga senajai cerkvei ir vienuolynui padovanojo Trakų (dabar Bernardinų) ežero lanką – Lukos ežerą iki Didžiojo kelio. Manytina, kad stačiatikių Georgijaus vardu buvo apkrikštytas ir Vaišundas, nes rusų metraščiuose jis įvardytas kaip Kristinas Georgijus Astikas.
Pakartotinai Vytautas pasikrikštyjo katalikų Aleksandro vardu kartu su Jogaila Krokuvoje 1386 m. vasario 15 d. prieš pat Jogailos karūnavimą Lenkijos karaliumi. Kartu buvo krikštyjami ir kiti Jogailą ir Vytautą atlydėję Lietuvos dvariškiai, tame tarpe ir Vaišundas Astikaitis. Manytina, kad jis galėjo gauti Mikalojaus vardą, nes vėliau, Radvilų dinastijos tęsėjai savo pirmagimius krikštijo Mikalojais.
Todėl natūralu, kad po tiekos krikštymų ištikimasis Vytauto palydovas Vaišundas Astikaitis į istoriją įėjo Kristino Astiko vardu. O kai Vytautas 1392 rugpjūčio 4 d. Astravo sutartimi Jogailos buvo pripažintas LDK Valdovu, jam buvo grąžinta visa Trakų kunigaikštystė, gavo teisę valdyti LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis „Lietuvos kunigaikščiu“, jis ištikimąjį Kristiną Astiką pasiuntė į Lietuvos šiaurę – Pienionių (prie Kavarsko) ir Užpalių pilių valdytoju. Nes tai buvo neaiškaus pavaldumo Sėlos, Nalšios ir Deltuvos kraštai.

Bernardinų kalno savininkas – Šiaurės Lietuvos Vytauto patikėtinis

Tuo metu, kai prancūzas-didikas Žiliberas de Lanua viešėjo pas Vytautą Trakų Pusiasalio pilyje (1414 m.), Bernardinų kalno medinės pilies šeimininku turėjo būti Kristinas Astikas, nes jo tėvas Sirputis Astikas jau buvo miręs (~1400 m.).
Istoriniai dokumentai rodo, kad pasirašant Vytauto ir Kryžiuočių Ordino Salyno sutartį (1398 m.) dalyvavo ir Užpalių pilies vietininkas Kristinas Astikas. Vėlesnė istorija rodo, kad Astikų ir Radvilų valdos buvo Kernavė, Musninkai, Šešuoliai, Širvintos, Upninkai, Vyžuonos, Užpaliai – dvarai tarp Šventosios upės ir Neries bei Vilniaus.
Todėl labai realu, kad Žiliberas de Lanua keliavęs į Vilnių iš Daugpilio, buvo lydimas Kristino Astiko palydovų. Kelionės aprašyme autorius pasakoja:“… Išvykęs iš Livonijos miesto Daugpilio, per didelį tuščią mišką išvažiavau į Lietuvos karalystę ir keliavau dvi dienas ir dvi naktis, neaptikdamas jokios gyvenvietės, per septynis ar aštuonis didelius užšalusius ežerus kol pasiekiau minėto Vytauto dvarą, vadinamą karaliaus dvaru. Jis yra už penkiolikos mylių nuo Daugpilio. Iš karaliaus dvaro keliavau į Lietuvos sostinę Vilnių, kurioje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru…“
Nesuklysiu teigdamas, kad minimas Vytauto Karaliaus dvaras yra Užpalių pilis ar keli kilometrai piečiau – Vyžuonos. Nes Vyžuonose Kristinas Astikas turėjo dvarą, kuris vėliau buvo atiteko Radvilai Astikaičiui. Čia, dar 1406 m., Kristinas Astikas, kaip Vilniaus Kaštelionas, fundavo gotikinę šv. Jurgio bažnyčią, kuri buvo išmūryta XV a. pirmoje pusėje pagal tuo metu LDK paplitusį kvadratinio plano trinavės halės su penkiasiene apside modelį. Iš čia pirmieji Radvilos pradėjo žygius į šiaurę. Ši Vyžuonų bažnyčia, iki mūsų dienų išlaikiusi savo architektūrinį veidą, ilgą laiką buvo Radvilų laidojimo vieta – pirmasis Radvilų panteonas.
O tuo metu Užpalių pilis buvo tvirčiausias Šiaurės Lietuvos karinis avanpostas. Neatsitiktinai, Vytautas tapęs Lietuvos LDK Valdovu, siunčia Užpalių pilies valdytoju savo ištikimiausią, jau išbandytą bajorą Kristiną Astiką. Nes ši stipriausia šiaurinės Lietuvos pilis buvo ant Sėlos, Nalšios ir Deltuvos žemių ribos, pilis, kurią puldinėdavo iš artimiausiai esančių pasienio Kalavijuočių Ordino Jersikos (Gercike) ir Daugpilio pilių. Užpalių pilis po Mindaugo nužudymo ir Daumanto pabėgimo buvo neaiškaus pavaldumo. Vytautui ypatingai buvo svarbu, besiruošiant kariniam Vorslos žygiui prieš totorius, sustiprinti šią pilį, nes Mindaugas už karūną (1251 m.) Sėlius (Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Zarasų kraštus) raštu buvo atidavęs Kalavijuočiams. Buvo neaišku, kur tarp Dauguvos ir Šventosios upių eina Lietuvos ribos. Be to, Traidenio prie Lietuvos prijungta Daugpilio pilis (1281-1313), nors ir turėjo lietuvišką igulą, bet kas ją valdė – buvo neaišku, visą laiką kalavijuočiai bandė ją atsiimti.
Ir taip, Kristinas Astikas, atidavęs Vyžuonas ir Užpalius savo sūnaus Radvilos žinion, nulėmė, kad nukeliavę iki pat Biržų Radvilos ilgam tapo Šiaurės Lietuvos – Biržų Kunigaikštystės valdytojais. Šią galimybę jiems garantavo jų pirmtakų aktyvi politinė veikla. Radvila Astikaitis, kartu su tėvu – Kristinu Astiku jau dalyvavo pasirašant Horodlės sutartį (1413 m.) ir gavo Sulima herbą, o tėvas – Trimitų. Tik būsimieji Radvilos kažkodėl tai Sulema herbą ignoravo, visur naudojo Astikų Trimitus.
Radvilos kelis šimtmečius buvo aukščiausiuose Valstybės postuose, buvo Trakų ir Vilniaus Vaivadomis ir Kaštelionais, jų įtaką Trakams galima įžiūrėįti iki XIX-jo amžiaus. Astikų-Radvilų pradinės kilmės – Trakų Bernardinų Kalnas, dar ilgam turėjo išlikti jų – Radvilų jei ne faktine, tai bent istorinių simpatijų nuosavybe.

Bernardinų Kalnas XVI-XX amžiais

Radvilų neabejingumą jų kilmės Kalnui ir įtaką tolimesnei jo gyvenimo raidai, atrodo, galima įžvelgti iki XIX-jo a. vidurio (~1855 m.), kai Rusijos valdžia galutinai panaikino Bernardinų vienuolyną, ir jo pastatuose įrengė kalėjimą.
Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio valdymo metais aišku, Trakuose viską gožė Pusiasalio ir Salos Pilys. Kalno medinė pilaitė prarado prasmę, ir suprantama, ne be Radvilų (Mikalojaus Radvilaičio, nuo 1488 m. buvusio Trakų Kaštelionu, nuo 1492 m. Vilniaus Vaivada ir 1504-1509 m. Lietuvos Didžiuoju Kancleriu) iniciatyvos, 1497 m. metais buvo sudaryta sutartis dėl Šv. Mikalojaus vyskupo bažnyčios statybos ant Kalno. Tikėtina, kad ne atsitiktinai bažnyčiai buvo duotas Šv. Mikalojaus vardas, nes tai buvo Radvilų pradininko ir vėlesnių Radvilų kartų pirmagimių krikšto vardas.
Bažnyčią statė gana ilgai. Tik 1522 m. Žygimanto Senojo privilegijoje nurodoma, kad ji jau baigta. Iš privilegijos aiškėja labai svarbus momentas,- bažnyčia buvo mūrinė, pastatyta iš plytų ir akmenų. Kada sunyko pirmoji mūrinė Šv. Mikalojaus bažnyčia, nežinoma. 1617 m. čia įkurdinti bernardinai, atrodo, jos neberado. Be to žinoma, kad po to pastatytoji bažnyčia buvusi medinė ir ji sudegusi 1655 m., pirmosios Rusijos invazijos metu. Jos vietoje buvo pastatyta irgi medinė, kuri taip pat karų ir suiručių metu buvo sudeginta. Ir tik 1750 m. pastatoma didelė (53 uolekčių ilgio, 15,5 – pločio ir 18 – aukščio) su dviem bokštais mūrinė bažnyčia. Ko gera, tuo metu buvo perstatytas ar net pastatytas ir pats mūrinis vienuolynas. Jie abu ir sudarė vieną iš vaizdingiausių XIX a. pirmos pusės Trakų miesto silueto dominančių – Bernardinų vienuolynas. Bažnyčia turėjo vėlyvojo baroko ir klasicizmo architektūros bruožų. Jos griuvėsius užfiksavo A. Römeris piešinyje.
Bernardinų vienuolyno įkurdinimo Trakuose idėja (1624 m.), ko gera, taip pat buvo ir funduojama to meto Lietuvos Didžiojo Etmono Kristupo Radvilos Jaunojo (1589-1640), kurio senelis buvo aktyvus Lietuvos Reformacijos šalininkas Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584 m.), o tėvas – Biržų kunigaikštystės kūrėjas Kristupas Radvila Perkūnas (1547-1603 m.), kurie simpatizavo jau Lietuvoje gesinamai reformacijai – įsigalint kontrreformacijai. Todėl rėmė bernardinus, atvykusių iš reformatoriškų nuostatų Italijos Sienos miesto – Šv. Bernardino Sieniečio vienuolius. Matyt Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo reformatoriška, ir įkuriant bernardinus buvo bandyta diplomatiškai bažnyčią išsaugoti.  Taip bažnyčia su vienuolynu išgyveno iki XIX a. antros pusės, kai prasidėjo vienuolyno pastatų devastacija, trukusi iki mūsų dienų.1845 m. Rusijos valdžios sprendimu uždarius Bernardinų vienuolyną, šventovė buvo apleista, o apie 1880–1883 m. – nugriauta.

Bernardinų kalnas XIX-tame amžiuje

1804 m. pastatų apraše nurodoma, kad Bernardinų vienuolyno bažnyčia dvibokštė mūrinė, dengta čerpėmis. Viename bokšte kabojo du varpai. Bažnyčioje buvo 9 langai, marmuro grindys, po visu pastatu – rūsys; ant piliorių – 6 paveikslai. Altoriai buvo mediniai, lakuoti, kai kuriuose po vieną ar kelis turtingai išpuoštus paveikslus. Už didžiojo altoriaus – vienuolių choras. Prie bažnyčios – zakristija su lobynu, jame saugota Trakų vaivadijos vėliava, daug sidabrinių indų. Vienuolynas turėjo gausią biblioteką. Joje buvo nemaža inkunabulų. 1804 m. inventorius aprašo sidabru aptaisytą mišiolą. Dviaukštį Bernardinų vienuolyno pastatą iš trijų pusių supo kiemas. Po vienuolynu buvo rūsiai. Pastatas turėjo 84 langus: pirmame aukšte – 38, antrame – 46; buvo 18 celių vienuoliams: pirmame aukšte 4 celės be kamarų ir viena su kamara, prioro celė su dviem kamaromis, virtuvė su kamara, refektorius ir 2 atskiros kamaros, o antrajame aukšte – 8 celės be kamarų ir 4 celės su kamaromis, be to – 2 celės daiktams sudėti.
Trakų bernardinų vienuolynas 1812 m. nukentėjo nuo prancūzų, kurie sudegino medines pastatų dalis, vienuolyną apiplėšė, išsinešė sidabrinius ir varinius indus. Po 1812 m. karo šalia vienuolyno nebeliko koplyčių.
Kiti aprašymai pažymi, kad Trakų Bernardinų bažnyčia buvo halinio tipo. Du aukšti ir gana grakštus triaukščiai bokštai buvo dengti baroko architektūrai budingais stogais. Pateikti šio pastato matmenys rodo: rytinis ir vakarinis korpusai – 61 uolekties, šiaurinis – 52 uolekčių ilgio; pastato aukštis – 12 uolekčių; vienuolynas dengtas čerpėmis.
Analogiškai vienuolynas apibūdintas ir 1845 m., nutarus Trakų Bernardinų vienuolyną uždaryt, ir panaudoti žandarmerijai, teismams, dvarininkų globos įstaigai ir miesto rotušei, o bažnyčią ketinta paversti cerkve. 1850 m. buvo nutarta vienuolyne padaryti kalėjimą. Ir tik 1859 m. generalgubernatorius įsakė į vienuolyną perkelti kalėjimą. Kartu sugalvota, kad bažnyčia „gadina kalėjimo vaizdą“, todėl 1865 m. buvo nugriauti jos bokštai ir frontonas. Apardyta bažnyčia stovėjo tuščia ir nenaudojama, kol ėmė griūti ir 1870 m. atsirado pretekstas ją visai nugriauti.
Nugriovus Bernardinų bažnyčią, ir taip jau prastas Trakų miesto vaizdas dar labiau nuskurdo. Sprendžiant iš XX a. nuotraukos, kalėjimas atrodė gana niūriai, nepuošė miesto. Ir taip, ko gera, nepakenčiant, kad Bernardinų Kalno Šv. Mikalojaus bažnyčia praeityje buvo reformatoriška, visą laiką funduojama Radvilų, buvo netoleruojama ir katalikų, ir Carinės Rusijos valdžios. Bažnyčios transformacija į Bernardinų vienuolyną nuostatų nepakeitė, ir todel, net ir šiandien tas nuostabus Trakų Kalnas buvo paverstas tada, ir išlieka šiandien šiukšlynu.
Tokia yra Lizdeikos šventyklos, Astikų pilies, Šv. Mikalojaus bažnyčios, Bernardinų vienuolyno evoliucija iki rusiško carinio kalėjimo bei mūsų dienų šiukšlyno. 1386 m. vasario 15 d., prieš pat Jogailos karūnavimą Lenkijos karaliumi, kartu su Jogaila Vytautas ant­rą katą pasikrikštijo – gavo Aleksandro vardą. Kartu buvo krikštyjami ir kiti juos atlydėję kilmingieji, vienas jų – Vaišundas Astikaitis. Manoma, kad krikšto metu jam suteiktas Mikalojaus vardas, nes vėliau Radvilų dinastijos tęsėjai savo pirmagimius krikštijo Mikalojais.
Todėl natūralu, kad po tiek krikštymų ištikimasis Vytauto palydovas Vaišundas Astikaitis į istoriją įėjo Kristino Astiko vardu. O kai 1392 rugpjūčio 4 d. Astravo sutartimi jam buvo grąžinta visa Trakų kunigaikštystė, jis gavo teisę valdyti LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis „Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“, jis paskyrė ištikimąjį Kristiną Astiką Pienionių (prie Kavarsko) ir Užpalių pilių valdytoju (tai buvo neaiškaus pavaldumo Sėlos, Nalšios ir Deltuvos kraštai).

 

Bernardinų kalno savininkas – Šiaurės Lietuvos Vytauto patikėtinis

Tuo metu, kai prancūzas didikas Žiliberas de Lanua viešėjo pas Vytautą Trakų Pusiasalio pilyje (1414 m.), Bernardinų kalno medinės pilies šeimininku turėjo būti Kristinas Astikas, nes jo tėvas Sirputis Astikas jau buvo miręs (~1400 m.).
Istoriniai dokumentai rodo, kad pasirašant Salyno sutartį (1398 m.) tarp Vytauto Didžiojo ir Kryžiuočių Ordino dalyvavo ir Užpalių pilies valdytojas Kristinas Astikas. Vėlesnė istorija primena, kad Astikų ir Radvilų valdos buvo Kernavė, Musninkai, Šešuoliai, Širvintos, Upninkai, Vyžuonos, Užpaliai – dvarai tarp Šventosios upės ir Neries bei Vilniaus. Todėl labai realu, kad Žiliberas de Lanua, keliavęs į Vilnių iš Daugpilio, buvo lydimas Kristino Astiko palydovų. Kelionės aprašyme autorius pasakoja: „…Išvykęs iš Livonijos miesto Daugpilio, per didelį tuščią mišką išvažiavau į Lietuvos karalystę ir keliavau dvi dienas ir dvi naktis, neaptikdamas jokios gyvenvietės, per septynis ar aštuonis didelius užšalusius ežerus kol pasiekiau minėto Vytauto dvarą, vadinamą karaliaus dvaru. Jis yra už penkiolikos mylių nuo Daugpilio. Iš karaliaus dvaro keliavau į Lietuvos sostinę Vilnių, kurioje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru…“
Nesuklysiu teigdamas, kad minimas Vytauto Didžiojo dvaras yra Užpalių pilis ar keli kilometrai piečiau – Vyžuona. Vyžuonose Kristinas Astikas turėjo dvarą, kuris vėliau buvo atiteko Radvilai Astikaičiui. Čia, dar 1406 m.,
Kristinas Astikas, kaip Vilniaus kaštelionas, fundavo gotikinę Šv. Jurgio bažnyčią, kuri buvo išmūryta XV a. pirmoje pusėje pagal tuo metu LDK paplitusį kvadratinio plano trinavės halės su penkiasiene apside modelį. Iš čia pirmieji Radvilos pradėjo žygius į šiaurę. Ši Vyžuonų bažnyčia, iki mūsų dienų išlaikiusi savo architektūrinį veidą, ilgą laiką buvo Radvilų laidojimo vieta – pirmasis Radvilų panteonas. O tuo metu Užpalių pilis buvo tvirčiausias Šiaurės Lietuvos karinis avanpostas. Neatsitiktinai, Vytautas, tapęs LDK valdovu, siunčia Užpalių pilies valdytoju savo ištikimiausią, jau išbandytą bajorą Kristiną Astiką, nes ši stipriausia šiaurinės Lietuvos pilis buvo Sėlos, Nalšios ir Deltuvos žemių ribose, pilis, kuri būdavo puolama iš artimiausiai esančių pasienio Kryžiuočių Ordino Jersikos (Gercike) ir Daugpilio pilių. Užpalių pilis po Mindaugo nužudymo ir Daumanto pabėgimo buvo neaiškaus pavaldumo. Vytautui, besiruošiant kariniam Vorsklos (1399) žygiui prieš totorius, buvo svarbu sustiprinti šią pilį, nes Mindaugas už karūną kalavijuočiams buvo atidavęs (1251) Sėlius (Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Zarasų kraštus). Buvo neaišku, kur tarp Dauguvos ir Šventosios upių eina Lietuvos ribos. Be to, Traidenio valdymo metu(1281–1313) prie Lietuvos prijungta Daugpilio pilis , nors ir turėjo lietuvišką igulą, bet kas ją valdė – buvo neaišku, o visą laiką kalavijuočiai bandė ją atsiimti.
Ir taip Kristinas Astikas, atidavęs Vyžuonas ir Užpalius į savo sūnaus Radvilos žinią, nulėmė, kad nukeliavę iki pat Biržų Radvilos ilgam tapo Šiaurės Lietuvos – Biržų kunigaikštystės valdytojais. Šią galimybę jiems garantavo jų pirmtakų aktyvi politinė veikla. Radvila Astikaitis kartu su tėvu Kristinu Astiku jau dalyvavo pasirašant Horodlės uniją (1413 m.) – sūnus gavo Sulimo herbą, o tėvas – Trimitų. Tik būsimieji Radvilos kažkodėl tai ignoravo Sulemo herbą, o visur naudojo Astikų trimitus.

Horodlėje 1413 m. gauti Radvilų ir Astikų herbai

Radvilos kelis šimtmečius buvo aukščiausiuose valstybės postuose, buvo Trakų ir Vilniaus vaivadomis bei kaštelionais, jų įtaką Trakams galima įžiūrėti iki XIX-jo amžiaus. Astikų-Radvilų pradinės kilmės – Trakų Bernardinų kalnas – dar ilgam turėjo išlikti jų – Radvilų, jei ne faktine, tai bent istorinių simpatijų nuosavybe.

 

Bernardinų kalnas XVI–XX amžiais

Radvilų neabejingumą jų kilmės kalnui ir įtaką tolimesnei jo gyvenimo raidai, atrodo, galima įžvelgti iki XIX-jo a. vidurio
(~1855 m.), kai carinės Rusijos valdžia galutinai panaikino Bernardinų vienuolyną, o jo pastatuose įrengė kalėjimą.
Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio valdymo metais yra aišku, kad Trakuose viską užgožė Pusiasalio ir Salos pilys. Kalno medinė pilaitė prarado prasmę, ir suprantama, ne be Radvilų (Mikalojaus Radvilaičio, nuo 1488 m. buvusio Trakų kaštelionu, nuo 1492 m. Vilniaus vaivada ir 1504–1509 m. Lietuvos didžiuoju kancleriu) iniciatyvos, 1497 m. metais buvo sudaryta sutartis dėl Šv. Mikalojaus vyskupo bažnyčios statybos ant kalno. Tikėtina, kad ne atsitiktinai bažnyčiai buvo duotas Šv. Mikalojaus vardas, nes tai buvo Radvilų pradininko ir vėlesnių giminės kartų pirmagimių krikšto vardas.
Bažnyčią statė gana ilgai. Tik 1522 m. Žygimanto Senojo privilegijoje nurodoma, kad ji jau baigta. Iš dokumento aiškėja labai svarbus momentas – bažnyčia buvo mūrinė, pastatyta iš plytų ir akmenų. Kada sunyko pirmoji mūrinė Šv. Mikalojaus bažnyčia, nežinoma. 1617 m. čia įkurdinti bernardinai, atrodo, jos neberado. Be to žinoma, kad po to pastatytoji bažnyčia buvusi medinė ir ji sudegusi 1655 m., pirmosios Rusijos invazijos metu. Jos vietoje buvo pastatyta irgi medinė, kuri taip pat karų ir suiručių metu buvo sudeginta. Ir tik 1750 m. pastatoma didelė (53 uolekčių ilgio, 15,5 – pločio ir 18 – aukščio) su dviem bokštais mūrinė bažnyčia. Ko gero, tuo metu buvo perstatytas ar net pastatytas ir pats mūrinis vienuolynas. Jie abu ir sudarė vieną iš vaizdingiausių XIX a. pirmos pusės Trakų miesto silueto dominančių – Bernardinų vie­nuolynas. Bažnyčia turėjo vėlyvojo baroko ir klasicizmo architektūros bruožų. Jos griuvėsius užfiksavo
A. Römeris piešinyj.
Bernardinų vienuolyno įkurdinimo Trakuose idėja (1624 m.), ko gera, taip pat buvo ir funduojama to meto Lietuvos Didžiojo Etmono Kristupo Radvilos Jaunojo (1589–1640), kurio senelis buvo aktyvus Lietuvos Reformacijos šalininkas Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584 m.), o tėvas – Biržų kunigaikštystės kūrėjas Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603 m.), kurie simpatizavo jau Lietuvoje gesinamai reformacijai – įsigalint kontrreformacijai. Todėl rėmė bernardinus, atvykusių iš reformatoriškų nuostatų Italijos, Sienos miesto –
Šv. Bernardino Sieniečio vienuolius. Matyt, Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo reformatoriška, ir įkuriant bernardinus buvo bandyta diplomatiškai ją išsaugoti.  Taip bažnyčia su vienuolynu išgyveno iki XIX a. antros pusės, kai prasidėjo vienuolyno pastatų naikinimas, trukusi iki mūsų dienų.1845 m.  carinės Rusijos sprendimu uždarius Bernardinų vienuolyną, šventovė buvo apleista, o apie 1880–1883 m. – nugriauta.

Mūrinės Trakų bernardinų Šv. Mikalojaus bažnyčios, pastatytos 1750 m. fasadinis vaizdas.
Alfredo Römerio piešinys

Bernardinų Kalnas XIX amžiuje

1804 m. pastatų apraše nurodoma, kad Bernardinų vienuolyno bažnyčia yra dvibokštė, mūrinė, dengta čerpėmis. Viename bokšte kabojo du varpai. Bažnyčioje buvo 9 langai, marmuro grindys, po visu pastatu –
rūsys; ant piliorių – 6 paveikslai. Altoriai buvo mediniai, lakuoti, kai kuriuose po vieną ar kelis turtingai išpuoštus paveikslus. Už didžiojo altoriaus – vienuolių choras. Prie bažnyčios – zakristija su lobynu, jame saugota Trakų vaivadijos vėliava, daug sidabrinių indų. Vienuolynas turėjo gausią biblioteką. Joje buvo nemaža inkunabulų. 1804 m. inventorius aprašo sidabru aptaisytą mišiolą. Dviaukštį Bernardinų vienuolyno pastatą iš trijų pusių supo kiemas. Po vienuolynu buvo rūsiai. Pastatas turėjo 84 langus: pirmame aukšte – 38, antrame – 46; buvo 18 celių vienuoliams: pirmame aukšte 4 celės be kamarų ir viena su kamara, prioro celė su dviem kamaromis, virtuvė su kamara, refektorius ir 2 atskiros kamaros, o antrajame aukšte – 8 celės be kamarų ir 4 celės su kamaromis, be to – 2 celės daiktams sudėti.
Trakų bernardinų vienuolynas 1812 m. nukentėjo nuo prancūzų, kurie sudegino medines pastatų dalis, vienuolyną apiplėšė, išsinešė sidabrinius ir varinius indus. Po 1812 m. karo šalia vienuolyno nebeliko koplyčių.
Kiti aprašymai pažymi, kad Trakų Bernardinų bažnyčia buvo halės tipo. Du aukšti ir gana grakštus triaukščiai bokštai buvo dengti baroko architektūrai budingais stogais. Pateikti šio pastato matmenys rodo: rytinis ir vakarinis korpusai – 61 uolekties, šiaurinis –
52 uolekčių ilgio; pastato aukštis –2 uolekčių; vienuolynas dengtas čerpėmis.
Analogiškai vienuolynas apibūdintas ir 1845 m., nutarus Trakų Bernardinų vienuolyną uždaryti, ir panaudoti žandarmerijai, teismams, dvarininkų globos įstaigai ir miesto rotušei, o bažnyčią ketinta paversti cerkve. 1850 m. buvo nutarta vienuolyne įrengti kalėjimą. Ir tai generalgubernatoriaus įsakymu buvo atlikta 1859 m. Kartu sugalvota, kad bažnyčia „gadina kalėjimo vaizdą“, todėl 1865 m. buvo nugriauti jos bokštai ir frontonas. Apardyta bažnyčia stovėjo tuščia ir nenaudojama, kol ėmė griūti ir 1870 m. atsirado pretekstas ją visai nugriauti.
Nugriovus Bernardinų bažnyčią, ir taip jau prastas Trakų miesto vaizdas dar labiau nuskurdo. Sprendžiant iš XX a. nuotraukos, kalėjimas atrodė gana niūriai, nepuošė miesto. Ir taip, ko gero, nepakenčiant, kad Bernardinų kalno Šv. Mikalojaus bažnyčia praeityje buvo reformatoriška, visą laiką funduojama Radvilų, buvo netoleruojama ir katalikų, ir carinės Rusijos valdžios. Bažnyčios transformacija į Bernardinų vienuolyną nuostatų nepakeitė, ir todėl net ir šiandien tas nuostabus Trakų kalnas buvo paverstas tada, ir išlieka šiandien šiukšlynu.
Tokia yra Lizdeikos šventyklos, Astikų pilies, Šv. Mikalojaus bažnyčios, Bernardinų vienuolyno evoliucija iki rusiško carinio kalėjimo bei mūsų dienų šiukšlyno.

Prof. dr. Dobilas Jonas Kirvelis

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *