Ekologinio ūkininkavimo metodai, kurie bus naudojami reaguojant į strategiją „Nuo ūkio iki stalo“
By Smaack – Own work, CC BY-SA 4.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=49011975
Europos Sąjungai (ES) prieš akis – iššūkis: kaip subalansuoti klimatines ambicijas ir gynybinį stiprėjimą, kuriuos suaktyvino karas Ukrainoje, energetinė priklausomybė ir globalios įtampos?
Klimatas – nacionalinio saugumo dalis
ES klimatų komisaro pavaduotojas Wopke Hoekstra pabrėžia: „Mes gyvename pasaulyje, kuriame beveik precedento neturintis geopolitinis neramumas… jeigu reikia viešųjų pinigų, kad padėtų mūsų kompanijoms pereiti prie švarios energijos … tai sąžiningas ir geras sprendimas mūsų žmonėms ir įmonėms“
UN klimato vadovo Simon Stiell nuomone, klimato katastrofos taps valstybės saugumo veiksniu – tai pateiktina kartu su gynybos išlaidų augimu. EU platina požiūrį, kad klimato krizė yra nacionalinio saugumo krizė.
Be žaliųjų – sunkės karinis pasirengimas
ES Strateginis kompasas ir „Climate Change and Defence Roadmap“ tiksliai identifikavo klimato poveikį gynybos infrastruktūrai: oro bazei, energetiniam tiekimui ir kariuomenei riziką kelia ekstremalūs reiškiniai, rekomenduojama kurti atsparesnes atsparumo sistemas, integruojant klimato ir energetinį saugumą į gynybos planų pagrindą
Gynybos išlaidos – žaliai ir tvirtai
Po konflikto Ukrainoje ES tapo akivaizdu, kad reikia tokių iniciatyvų kaip „Readiness 2030“ – Ursula von der Leyen siūlymas mobilizuoti iki 800 mlrd. Eur apimties planą, kad būtų sustiprintas gynybos atsparumas, nepriklausomai nuo JAV paramos svyravimų. Gynybos ir žaliojo kurso darna laikoma būtina – tik taip ES sustiprins savo geopolitinę autonomiją.
Energetinis perėjimas po karo
„REPowerEU“ programa, paleista reaguojant į karo energijos krizes, sumažino dujų importą iš Rusijos nuo 45 proc. iki 15 proc. per dvejus metus, ir padėjo nukreipti investicijas į atsinaujinančius šaltinius bei energetinį saugumą. Tai rodo strateginį perėjimą – stiprinti žalią energetiką, kartu sumažinant geopolitinę priklausomybę nuo Kremliui prijaučiančių tiekimų.
Politinis valdymas: kompromisas ar atsilikimas?
„Financial Times“ rašo:
„Europa turi sugalvoti, kurį pirmą užtikrinti – ekonomikos augimą, saugumą ar klimatą“, o autorius ragina permąstyti prioritetus: „Be ekonomikos augimo, Europai trūks pinigų tiek gynybai, tiek dekarbonizacijai.“
Taip gimsta dilema. ES gali leisti prioritetines griausmingas investicijas – pvz., perplanavimą: dabar svarbiausia – nacionalinė gynyba, o vėliau – griežtesnės klimato taisyklės.
Ar įmanomas derinys?
ES tyrimai ir strategijos orientuoti į klimato ir saugumo jungtį – nuo gynybos infrastruktūros reagavimo į anglies emitavimą iki sankcijų ir energetinės nepriklausomybės. Europos vadovai nesvarsto, ar rinktis – jų užduotis – derinti abu.
Pavyzdys – „Readiness 2030“ apjungia finansavimą gynybai ir technologijų modernizavimui; o „REPowerEU“ kartu mažina energetinę priklausomybę ir skatina žaliosios energetikos plėtrą.
Europa šiandien – tikrai kryžkelėje. Žaliasis kursas ir saugumo stiprinimas – ne konkurentai, o partneriai. Kompromiso kaina – laiko tempimas, nes kiekvienas atidėliojimas reiškia vieną – geresnę klimato parengtį, kitą – geresnę gynybą, bet reikalauja geresnio bendro strateginio valdymo, ko iš Europos dabar tikimasi labiausiai.
Ar Europa spės viską?
Didėjantis karinis spaudimas Europoje verčia NATO ir ES ieškoti sinergijos. Nors NATO vadovybė nėra atsakinga už klimato politiką, tačiau partneriai pabrėžia būtinybę modernizuoti karinę infrastruktūrą atsižvelgiant į klimato rizikas: potvynius, ekstremalias karščio bangas, tiekimo grandinių sutrikimus. ES Gynybos agentūra (EDA) į savo 2023 m. ataskaitą pirmą kartą oficialiai įtraukė klimato veiksnius kaip operacinę grėsmę, ragindama kariuomenes didinti energetinį efektyvumą ir pereiti prie mažesnio iškastinio kuro vartojimo ten, kur tai taktiškai įmanoma. Kaip pažymima EDA dokumentuose: „Energetinis efektyvumas – ne tik ekonominė ar klimatinė vertybė, bet ir taktinis pranašumas“.
Lietuva: tarp žaliosios krypties ir rytinio saugumo
Lietuva, kaip rytinis ES pasienis, patiria stiprų geopolitinį spaudimą, todėl pirmiausia investuoja į gynybą – 2024 m. gynybos biudžetas pasiekė rekordinį 3 proc. BVP, o 2025 m. planuojamas dar didesnis augimas. Tačiau Lietuva aktyviai dalyvauja ir Europos žaliųjų fondų veikloje – ypač energetikos srityje. Lietuvoje diegiamos tokios programos kaip „Atsinaujinančios energetikos bendrijos“, vėjo parkų plėtra jūroje bei šilumos tinklų dekarbonizavimas, finansuojami ES sanglaudos ir klimato fondų lėšomis. Visgi politikai įspėja, kad: „Energetinis saugumas mums nėra vien klimato klausimas – tai išgyvenimo būtinybė“. Lietuva kartu su Estija ir Suomija siūlo glaudžiau susieti gynybos strategiją su energetikos politika, ypač regionuose šalia Kaliningrado ar Baltarusijos sienos, kur infrastruktūra gali tapti taikiniu.
Ką mano verslas?
ES žaliasis kursas spaudžia pramonę ir transportą pereiti prie švaresnių sprendimų. Tačiau dėl didėjančių gynybos užsakymų ir tiekimo grandinių netikrumo, kai kurie verslo atstovai ragina laikinai sušvelninti klimato reikalavimus, kad būtų išlaikytas konkurencingumas. Tačiau ES Komisija laikosi pozicijos, kad „investicijos į gynybą ir klimatą neturi būti supriešinamos. Abu keliai padeda kurti atsparią ekonomiką“. Tiek žaliųjų, tiek centristinių partijų pozicijoje aišku: ilgalaikis saugumas neįmanomas be klimato stabilumo. Be to, klimato technologijos – baterijos, saulės moduliai, vandenilis – vis dažniau naudojamos ir gynybos sektoriuje.
Europos strategija: tvirta ar išskaidyta?
Artimiausi penkeri metai parodys, ar ES sugebės subalansuoti šiuos du ambicingus tikslus: gynybinę autonomiją ir klimato neutralumą iki 2050 m. Sprendimas gali būti ne „vienas arba kitas“, bet kartu arba nieko. Ir net politologai teigia, kad „klimato ir saugumo dilema iš esmės reikalauja politinės drąsos – reikia išlaikyti tempą ten, kur visuomenė jaučia nuovargį, bet geopolitika neleidžia sustoti.“
Europa nebegali rinktis tarp klimato ir saugumo – abu yra esminiai jos ateičiai. Tai reikalauja naujos valdymo kultūros, atsakingo biudžeto planavimo ir partnerystės ne tik tarp valstybių, bet ir tarp sektorių – kariuomenės, energetikos, žemės ūkio ir pramonės. Tylus pasirinkimas jau vyksta: kai karas verčia pirkti daugiau ginklų, o planetos kaitra – mažinti iškastinio kuro naudojimą, Europa turi sugalvoti, kaip išlaikyti vertybinį stuburą, neprarandant geopolitinės tvirtybės.
Klimato ir gynybos sinergija
ES klimato komisaras Wopke Hoekstra pabrėžė, kad klimato kaita „keturgubai“ padidina konfliktų tikimybę dėl išteklių trūkumo. Jis atkreipė dėmesį, jog kariškiai vis dažniau aptinka, kaip sausros, potvyniai, miškų gaisrai ir karščio bangos trukdo operacijoms – poveikis jau juntamas JAV bazėse ar Irake. Taigi klimatas – ne pakištas politinis šūkis, o reali grėsmė gynybos infrastruktūrai.
EDA ir Europos tipiniai
gynybos sprendimai
Europos gynybos agentūra (EDA) ištyrė, kaip klimato kaita veikia karinę infrastruktūrą. Ataskaitoje nurodomos trys pagrindinės problemos: kritinės infrastruktūros pažeidžiamumas, klimato integracija į gynybos planus turėtų vykti per strateginę įtrauktį, būtina mažinti gynybos sektoriaus CO₂ pėdsaką. EDA taip pat inicijavo seminarus, plėtojančius žaliųjų sprendimų pritaikymą kariniuose kontekstuose.
Lietuva: valstybė, kurioje klimatas ir karas susijungia
Lietuva rekonstruoja savo gynybinius pajėgumus – 2024 m. gynybos išlaidos pasiekė 2,7 proc. BVP, o 2025 m. planuojama dar didesnės. Bet klimato klausimas taip pat svarbus. Energetikos komisaro Andriaus Kubiliaus 2025 m. vizitas Lietuvoje atkreipė dėmesį į Baltijos elektros sinchronizaciją, kaip žingsnį link energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos. „Politico“ ir „Reuters“ naujienose Kubilius kalba apie „gynybą ir energetiką kaip viena“, ragindamas stiprinti gynybos gamybos grandines ES viduje. Jis tvirtino, kad „geriausia investicija į Europos saugumą – investicija į Ukrainos saugumą“.
ES biudžetas: augimas, gynyba, klimatas
Buvęs Suomijos prezidentas Sauli Niinistö ragina, kad bent 20 proc. ES biudžeto turėtų siekti saugumą ir pasirengimą – taip atsižvelgtų į klimato sutrikimų ir karinės netvarumo grėsmę Ursula von der Leyen sutinka: be tvirtos saugumo architektūros klimato politika nebus įgyvendinama tvariai – šie du tikslai turi būti siejami, o ne priešinami.
FT komentatoriai pabrėžia: turbūt reikia laikinai atsisakyti klimatinių ambicijų, kad ekonomiškai sustiprėtum ir galėtum investuoti ir į gynybą, ir į žaliuosius sprendimus.
Ar galima suderinti? Taip, bet tai reikalauja struktūrų pokyčių
ES įgyvendina kelis integruotus iniciatyvos planus: Strateginis kompasas (2022 m.) numato pasirengimą gynybai, su klimato integracija; „Climate and Defence Roadmap“ – konkrečius žingsnius klimato ir energetikos integravimui gynyboje; „Readiness 2030“ ir „REPowerEU“ programos – biudžeto planavimą, gynybos stiprinimą kartu su energetikos transformacija sukuriant vieningą strategiją.
Naujas politinis naratyvas Europai
Europa nebeturi prabangos rinktis tarp žaliosios pertvarkos ir gynybos – abi kryptys turi būti siekiamos lygiagrečiai. Klimato sutrikimai jau trukdo gynybos bazėms, o karinis spaudimas verčia investuoti į technologinę ir energetinę nepriklausomybę.
Europa neturi kito kelio –
tik kartu į priekį
Europa šiandien negali sau leisti susipriešinimo tarp gynybos ir klimato politikos. Tai ne konkuruojančios kryptys, o du, vienas kitą stiprinantys, pamatai bendram saugumui, atsparumui ir ateities kokybei. Kiekvienas sprendimas – nuo vėjo jėgainės iki karininko uniformos, nuo ES biudžeto eilutės iki vietinio ūkininko traktoriaus – yra dalis didesnio paveikslo. Tad pasirinkimas iš tiesų labai aiškus: arba kursime Europą, kuri geba apsiginti ir kartu saugoti aplinką, arba iššvaistysime brangiausią resursą – laiką.
Šiandien reikalinga ne dilema, o drąsa. Ne atsitraukimas, o integracija. Ne laukimas, kol taps aišku, bet veikimas, nes būtent šis kelias – derinti žaliąją pertvarką su gynybiniu atsparumu – yra vienintelis atsakingas kelias į tvarią, saugią ir gyvybingą Europą.
„Europos Pulso“ informacija
